Visa Jūsų karjera susijusi su socialine sritimi. Papasakokite, kokį kelią nuėjote iki departamento direktoriaus pareigų.
Savo karjerą pradėjau nuo darbo Darbo biržoje, paskui dirbau Socialinių darbuotojų rengimo centre. Tiek viena, tiek kita darbovietė priklausė SADM. Prieš 23 metus įsidarbinau pačioje misterijoje – iš pradžių ėjau Socialinio darbo ir socialinių paslaugų skyriaus vyriausiojo specialisto, vedėjo pavaduotojo pareigas, vėliau dirbau Neįgaliųjų socialinės integracijos skyriaus, Lygių galimybių skyriaus vedėja. Pastaruosius dvejus metus buvau vyriausioji patarėja neįgaliųjų klausimais. Nelengva buvo palikti kolegas, bet tikiu, kad visi pokyčiai – į gera. Kiekviename darbe ir pats kažką naujo išmoksti, ir savo patirtimi su kitais pasidaliji. Taip ir vyksta minčių, idėjų, darbų apykaita.
Jūsų darbas SADM buvo glaudžiai susijęs su teisėkūra – esate Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo kūrėja, pastaruoju metu daug prisidėjote rengiant asmeninio asistento pagalbą reglamentuojantį teisės akto projektą. Dabar turėsite prisiimti atsakomybę už šių ir kitų teisės aktų įgyvendinimą ir kartu atstovauti šiuose įstatymuose minimų žmonių interesams. O jie ne viskuo patenkinti, siūlo tobulinti ir rengiamo įstatymo dėl asmeninio asistento pagalbos tvarką.
Departamentas nėra vienintelė socialinę politiką vykdanti institucija, jis atsakingas tik už tam tikrų socialinės integracijos priemonių įgyvendinimą ir kontrolę. Vis dėlto gyvenimas kiekvieną dieną pateikia naujų iššūkių. Koordinuodamas įvairių priemonių įgyvendinimą geriau matai, ką reikia tobulinti, todėl manau, kad atėjo laikas ir pačiam Departamentui imtis iniciatyvos aktyviau dalyvauti formuojant politiką. Turiu viziją, kad neįgaliųjų klausimai būtų įtraukti į visas, ne vien socialinės politikos sritis, ir Departamentas galėtų imtis lyderystės tai koordinuoti.
O kalbant konkrečiau, pavyzdžiui, apie asmeninio asistento pagalbą reglamentuojantį įstatymą, tai noriu pasakyti, jog tai visiems mums naujas dalykas, todėl naudingi visi pasiūlymai. Prieš kurdami įstatymą, kad ši pagalba būtų įteisinta kaip nuolatinė, norėjome išbandyti, praktiškai įvertinti, kokios pagalbos neįgaliesiems reikia, kaip ji turėtų būti teikiama ir pan. Pradėjome nuo bandomųjų projektų – iš pradžių šią pagalbą pasiūlėme išmėginti proto ir psichikos negalios žmonėms, o bandomajam etapui pasibaigus surengėme seminarą, aptarėme projekto eigą ir atsižvelgę į išsakytas pastabas patobulinome šios pagalbos teikimo tvarkos aprašą. Dabar asmeninio asistento pagalbą testuoja fizinę ir kompleksinę negalią turintys žmonės. Antrasis bandomojo projekto etapas – daug platesnis, jame dalyvauja beveik visos Lietuvos savivaldybės (išskyrus dvi), todėl ir kritinių pastabų, ir pasiūlymų, ką reikėtų patobulinti, daugiau. Bet taip ir turi būti – niekas kitas geriau už pačius neįgaliuosius nepasakys, ką reikėtų pakeisti, kad rengiamas įstatymas geriausiai atitiktų žmonių lūkesčius. Kai kuriuos jų siūlymus jau įtraukėme į Vyriausybei pateiktą įstatymo projektą (pavyzdžiui, sulaukę nemažai priekaištų dėl asmeninę pagalbą galinčių gauti žmonių amžiaus, šio reikalavimo atsisakėme), kiti turėtų atsirasti poįstatyminiuose aktuose.
Asmeninio asistento pagalba – geras politikos formavimo ir jos įgyvendinimo pavyzdys. Įstatymo projekte, taip pat ir dabar galiojančiame bandomojo projekto tvarkos apraše beveik viskas, dėl ko skundžiasi neįgalieji, reglamentuota: yra ir asmeninio asistento, ir reikiamos pagalbos, jos laiko pasirinkimo galimybė, ir kiti dalykai. Deja, įgyvendinimas ne visada atitinka nustatytas tvarkas. Daugiau atsakomybės turėtų prisiimti savivaldybės.
1777 m.
1868 m.
1913 m.
Atsakomybę neįgalieji vis dažniau sieja su kontrolės stoka. Pastaruoju metu daug kritikos sulaukia Departamento kuruojama sritis – aplinkos pritaikymo kontrolė. Neįgaliųjų netenkina, kaip tikrinami ir derinami projektai, kodėl komisijai priėmus daugiabutį namą požeminėse aikštelėse išnyksta neįgaliesiems skirtos vietos, kaip neįgaliųjų interesus turinčių ginti žmonių parašai atsiranda ant nepritaikytų objektų ir pan.
Ši situacija man ne naujiena. Bent porą pastarųjų metų apie tai daug diskutavome ir Departamente, ir ministerijoje.
Statybos įstatyme Departamentui ar jo įgaliotai institucijai aplinkos ministro nustatytais atvejais ir tvarka pavesta tikrinti statybos projektų sprendinių atitikties nustatytiems reikalavimams įgyvendinimą. Projektai skelbiami informacinėje sistemoje „Infostatyba“, savivaldybių administracijų sprendimu suderinti su tikrinančiomis institucijomis, kad būtų pagrindas išduoti statybos leidimus.
Departamentas, neturėdamas finansinių ir žmogiškųjų išteklių, konkurso būdu atrenka neįgaliųjų nevyriausybinę organizaciją, kuri tikrina šių projektų atitiktį nustatytiems reikalavimams. Atranka vykdoma kasmet arba kas treji metai (priklauso, kaip išsidėsto laikotarpiai pagal Nacionalinės neįgaliųjų socialinės integracijos programos įgyvendinimo laikotarpį). Tačiau toks būdas neužtikrina tinkamo Statybos įstatymo 27 straipsnyje pavestos funkcijos įgyvendinimo.
Ieškoti kito sprendimo paragino Valstybės kontrolė, 2019 m. rugsėjį informavusi, kad Departamentas nepagrįstai organizuoja statinių pritaikymo priežiūros projektų atrankos konkursą, nes iš esmės atrenkamas pareiškėjas, kuriam pavedama atlikti viešojo administravimo funkciją. Valstybės kontrolė taip pat pažymėjo, kad Statybos projektų tikrinimas dėl atitikties statybos techniniams reikalavimams, įtvirtintas Statybos įstatyme, suponuoja Departamentui ar jo įgaliotai institucijai aiškią nuolatinio pobūdžio prievolę vykdyti viešojo administravimo funkciją.
Ieškodami sprendimo siūlėme taisyti Statybos įstatymą ir tą funkciją perduoti Aplinkos ministerijos kompetencijai priklausančiai Statybų inspekcijai ar kitai institucijai, tačiau ši ministerija nesutiko. Kitas problemos spendimo būdas – skirti finansinių resursų Departamentui, jame įsteigti, pavyzdžiui, Aplinkos prieinamumo skyrių, kuriame dirbtų inžinerinį išsilavinimą turintys ekspertai, ir imtis atsakomybės tikrinti tuos statybų projektus. Savo atstovų reikėtų turėti ir visose apskrityse.
Jeigu būtų Vyriausybės pritarimas ir numatytos lėšos šiems etatams, galėtume pradėti ieškoti žmonių ir nuo kitų metų prisiimti šią viešojo administravimo funkciją. Jeigu nepavyks, deja, ir vėl turėsime skelbti konkursą, bet tikiuosi, kad pajudėsime geresnio sprendimo link. Suprantame, kad Departamentui tai didelė atsakomybė, bet kitos išeities nėra.
Galbūt subrendo ir daugiau esminių pokyčių?
Į Departamentą atsinešiau ir dar vieną svarbią pareigą – buvau ir likau nuo pernai SADM ir Europos Komisijos (EK) įgyvendinamo negalios nustatymo sistemos tobulinimo projekto vadovė. EK paskirti Pasaulio banko atstovai tokį projektą jau vykdė Graikijoje, dabar dirba Latvijoje. Kartu su jais turime parengti rekomendacijas, kaip pereiti nuo medicininio prie funkcinio negalios vertinimo ir sukurti sistemą, kuri padėtų patenkinti individualius neįgalaus žmogaus poreikius, kad jis būtų įgalintas visapusiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Liepą pradėsime bandomąjį projektą, į kurį tikimės įtraukti apie du tūkstančius pirmą kartą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą besikreipiančių žmonių. Projekte dalyvauti sutikusiems žmonėms negalia bus nustatoma pagal dabar galiojančias procedūras ir papildomai atsakius į 36 klausimus iš Pasaulio sveikatos organizacijos patvirtinto klausimyno WHODAS. Paskui ekspertai palygins pagal seną ir naują metodiką nustatytos negalios balus. Beje, patirtis rodo, kad taikant jų siūlomą metodiką proto, psichikos sutrikimų turintiems asmenims nustatoma sunkesnė negalia. Išskirtinis naujosios sistemos akcentas – nustatant negalią bus išsiaiškinta, kokių paslaugų, pritaikymų, integracijos priemonių žmogui reikia, parengtas individualus šių poreikių tenkinimo planas, kuris bus privalomas tuo užsiimančioms institucijoms. Jeigu bus nustatyta, kad žmogui reikia asmeninio asistento, jis ir turės būti skirtas.
Ekspertai pažadėjo rudenį ministrui pateikti kelis scenarijus, kaip Lietuvoje būtų galima patobulinti negalios nustatymo sistemą. Jeigu viskas vyktų sklandžiai, pokyčius galėtume planuoti nuo 2022 metų.
Šiemet Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komitetui vėl turėsime pateikti ataskaitą, kaip mums sekasi įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvenciją. Jūs taip pat priklausote ją rengiančių specialistų darbo grupei.
Ataskaitą rengia pagal Vyriausybės nutarimą suformuota speciali darbo grupė, į kurią įeina įvairių institucijų (ministerijų, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos, Vyriausiosios rinkimų komisijos ir kt.) atstovai. SADM viceministrė Vilma Augienė yra šios darbo grupės pirmininkė, aš – pavaduotoja. Konvenciją įgyvendinančios institucijos jau atsiuntė savo informaciją apie tai, kas per pastaruosius ketverius metus jų srityse padaryta, viskas sudėta į bendrą tekstą pagal kiekvieną Konvencijos straipsnį ir parengtas ataskaitos projektas. Šiuo metu jį dar deriname su darbo grupės nariais ir netrukus išsiųsime derinti oficialiai. Su oficialios ataskaitos projektu galės susipažinti ir NVO – jos taip pat gaus šį dokumentą, kuriame pateikta informacija, ką valstybė padarė, kad visose srityse būtų užtikrintos žmonių su negalia teisės.
NVO tikriausiai rengia ir alternatyviąją (šešėlinę) ataskaitą, deja, mes ją pamatome tik prieš patį ataskaitos gynimą, kai jos publikuojamos internete, kad atsiskaitančios šalys galėtų pasiruošti.
Tiesa, dėl pandemijos ataskaitų pristatymas, jų gynimas turbūt bus nukeltas. Anksčiau į Niujorke rengiamą JT konvencijos šalių narių susitikimą (konferenciją) būdavo renkamasi birželį, dabar jis numatomas gruodį.
Ar esame padarę pažangą, ar įvykdėme Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių komiteto Lietuvai po pirmosios ataskaitos pateiktas rekomendacijas?
Manau, kad tikrai padarėme pažangą. Mūsų teisės aktuose nebeliko termino „nedarbingas“, už kurį buvome kritikuojami. Išsprendėme ir nepriklausomos stebėsenos klausimą – prie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos įkurta nepriklausoma Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija.
Baigiame susitvarkyti, kad kurtieji galėtų kreiptis į Bendrosios pagalbos centrą ir sulaukti pagalbos. Nuo liepos 1 dienos bus įsteigti papildomi gestų kalbos vertėjų etatai – centre galės dirbti gestų kalbos vertėjas, kuris, paskambinus kurčiajam, išvers, ką jis nori pranešti. Planuojama įdiegti ir kurtiesiems skirtą skubiosios pagalbos 112 mobiliąją programą.
Nepavyko iki galo įgyvendinti rekomendacijos atsisakyti specialių darbo vietų neįgaliesiems. Vis dėlto pažanga yra – Socialinių įmonių įstatymas keičiamas, tvarka griežtinama. Atsižvelgta ir į rekomendaciją dėl neveiksnumo – vyko neveiksnumo reforma. Nors ji ir dalinė, bet pakeitimų yra. Sudaryta darbo grupė, rengianti pagalbos priimant sprendimus sistemą – tai irgi bus padaryta. Yra pokyčių ir dėl apsaugoto būsto paslaugos įtraukimo į socialinių paslaugų katalogą.
Pajudėjęs ir deinstitucionalizacijos procesas. Ir pats Departamentas įgyvendina institucinės globos pertvarkos projektą, apimantį keturias inovatyvias paslaugas: pagalbos priimant sprendimus, įdarbinimo su pagalba, apsaugoto būsto ir socialinių dirbtuvių kūrimą. Iš karto visų darbų padaryti neįmanoma, tačiau pažanga užtikrinant žmonių su negalia teises visose gyvenimo srityse tikrai akivaizdi.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
