Filmo autoriai „Emmy“ premijos laureatė, režisierė, rašytoja Nicolė Newnham ir aktyvus neįgaliųjų teisių gynėjas, teatro ir kino garso režisierius Jimas LeBrechtas dokumentinėje juostoje pasakoja apie Katskilyje, esančiame pakeliui iš Niujorko į Vudstoką, veikusią „Jened“ vasaros stovyklą, kurioje atostogaudavo įvairių negalių turintys paaugliai, tarp jų – ir pats J. LeBrechtas. Jis filmo pradžioje sako, jog ši stovykla išsiskyrė tuo, kad jai vadovavo hipiai. Dokumentiniame filme demonstruojami 1971 m. „Jened“ stovykloje užfiksuoti archyviniai kadrai. 1977 m. dėl finansinių sunkumų ji buvo uždaryta.
8-ojo dešimtmečio pradžioje Amerikoje neįgalių jaunuolių laukė nieko gero nežadanti ateitis – izoliacija, diskriminacija ir institucionalizacija. Tuo metu neįgalieji kasdien susidurdavo su daugybe kliūčių, vis dar buvo galima juos išprašyti iš viešųjų vietų, nesuteikti jiems darbo pagal turimą kvalifikaciją. „Jened“ stovykloje pasaulis buvo visai kitoks – čia karaliavo vasara, laisvė, malonumai. Stovyklautojai patyrė, koks gali būti gyvenimas pasaulyje, kuriame jie priimami kaip ir visi kiti žmonės. Tokiame pasaulyje kiekvienas yra gerbiamas ir išklausomas, kiekvienas yra svarbus ir vertingas.
Niekas iš vasarojusių „Jened“ stovykloje negalėjo įsivaizduoti, kad čia kartu praleistas laikas bus neįgaliųjų revoliucijos pradžia. Grupė stovyklautojų tapo aktyvistais, formavusiais būsimąjį judėjimą už neįgaliųjų teises, savarankišką gyvenimą ir aplinkos prieinamumą.
Filmo dėmesio centre yra būtent ši grupė jaunuolių, kurie vėliau įsijungė į radikalų judėjimą už neįgaliųjų teises. Šie aktyvistai reikalavo, kad viešosios vietos būtų prieinamos visiems ir kad būtų uždrausta neįgaliųjų diskriminacija. Filmas atskleidžia, kad šie žmonės stovyklaudami patyrė, koks galėtų būti pasaulis, ir tai juos paskatino tapti aktyvistais ir bendruomenės organizatoriais. Vėliau Berklyje jie įkūrė savarankiško gyvenimo centrą, kuriame negalią turintys žmonės dirbo teikdami paslaugas kitiems.
Filme pasakojamos ir asmeninės paties J. LeBrechto, turinčio spina bifida, ir kelių kitų „Jened“ stovyklautojų istorijos. Tarp jų – Judy Heumann, kartu su kitais aktyvistais organizavusi protestus, privertusius JAV politikus 1990 m. priimti negalią turinčių amerikiečių teises įtvirtinantį įstatymą. 2010–2017 metais J. Heumann JAV Valstybės departamente dirbo specialiąja patarėja negalios teisių klausimais. Tai buvo prezidento Obamos administracijos įkurta nauja pareigybė. Specialioji patarėja buvo atsakinga už neįgaliųjų teisių propagavimą JAV ir visame pasaulyje.
J. LeBrechtas viliasi, kad filmas prisidės laužant stereotipus apie negalią, parodys, kad neįgaliųjų bendruomenė savo teises gina jau ne vieną dešimtmetį. Naujienų portalui „Hollywood Reporter“ jis sakė, kad kova už savo teises nebuvo lengva, jos tikslas buvo ne išsiskirsti iš kitų, bet „turėti teisę pasirinkti tokį gyvenimą, kokio pats nori.“
„Mes norime, kad amerikiečiai filme papasakotą istoriją laikytų dalimi to, kas mes esame“, – sakė negalios neturinti režisierė N. Newnham. Jos teigimu, didžiausia šio filmo vertybė yra autentiškumas, nes filme pasakojama istorija vaizduojama per negalią turinčiojo objektyvą. „Jei aš viena ar kas nors kitas, neturintis negalios, būtų bandęs kurti šį dokumentinį filmą, tai būtų buvęs tik paprasčiausias istorijos perpasakojimas, o šiuo atveju kiekvieną filmavimo žingsnį lėmė paties neįgaliojo išgyventa patirtis“, – pristatydama filmą kalbėjo režisierė.
„Crip Camp“ yra stiprus ir įkvepiantis pasakojimas apie žmones, kurie nepaisydami sunkumų ir pasipriešinimo stengiasi kartu keisti pasaulį. Filmas kupinas laisvos Vudstoko eros dvasios, muzikos ir humoro. Filmo garso takelis taip pat perteikia Vudstoko dvasią – skamba grupės „The Grateful Dead“, Bobo Dylano, Neilo Youngo ir kt. atlikėjų dainos.
Kaip rodo filmas, kovos už neįgaliųjų teises judėjimo esmė – draugystė ir solidarumas, kiekvieną sėkmingą šio judėjimo žingsnį lemiantys tvirti ryšiai su bendruomene siekiant sėkmės. Tai svarbu prisiminti ir šiandien.
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.