Lietuvos piliečiai verčiau renkasi skurdoką, neramumų alinamą šalį Graikiją, o ne vietą, kurioje gimė patys ir kur turėtų gimti jų vaikai. Tai liudija ir jaunos rašytojos Indrės Jonušytės istorija.
Laikas turėti savus namus
Buvusi panevėžietė I.Jonušytė neslepia: „Gyvensime taip, kaip nemažai kitų europiečių, kaip mano draugo bičiuliai ir tėvai: vasaromis prie šiltos Viduržemio jūros, tegul ir skurdžioje šalyje, likusį metų laiką darganotoje, tačiau turtingoje Belgijoje.
Lietuvoje gyventi, tuo labiau su šeima, nebemokėčiau. Pasiilgstu gimtinės, gera paviešėti, bet jau po mėnesio apima depresija.“
Beveik dešimtmetį esi ne savo tėvynėje. Ką manai apie tai?
Lietuvą palikau ne tam, kad susikurčiau geresnį ir patogesnį gyvenimą kitur. Buvau energinga, smalsi moksleivė, vėliau studentė, jaučiausi tarsi įsipareigojusi visur dalyvauti, bendrauti, kuo daugiau pažinti.
Pasaulis mums, atgautos Nepriklausomybės vaikams, jau nebebuvo uždraustas vaisius. Nukeliauti į kitą jo kraštą tebuvo fantazijos ir pinigų klausimas.
Pagyvenusi Vilniuje, Niujorke, Londone, Tulūzoje, Rodo ir Santorinio salose, prieš trejus metus Atėnuose įsigijau nedidelį butą. Ankstesnės jaunimo komunos man patiko tol, kol neapsigyvenau viena. Tuomet kažkas manyje pakito. Supratau radusi savo namus. O atostogaudama netolimoje salelėje sutikau ir savo antrąją pusę, beje, kilusį iš Vakarų Europos, jam Graikija irgi krito į širdį.
Įdomu, kaip gali kristi į širdį ant bankroto slenksčio atsidūrusi, krizės ir visokių neramumų purtoma šalis?
Tai sunkoka paaiškinti, tiesiog čia gera būti ir traukia sugrįžti. Kai porą metų dirbau pačiame Atėnų centre, būdavo dienų, kai iš savo parduotuvės bijodavau nosį iškišt, bosas namo veždavo aplinkiniais keliais. Ir dabar tauta piktinasi korumpuota valdžia, didėjančiu nedarbu, taupymu paprastų piliečių sąskaita, todėl čia ir nuolatiniai streikai, mitingai, kultūros ir turizmo nuosmukis, brangstantis pragyvenimas, nerimas dėl ateities.
Tai labai pakeitė tenykščius žmones. Mažiau liko jiems įgimto ir kitus užkrečiančio gyvenimo džiaugsmo bei optimizmo, atsirado irzlumo ir priešiškumo. Dingsta elektra, trinka autobusų, keltų, traukinių eismas.
Vis dėlto abu su Džonatanu esame tos šalies pakerėti. Todėl ką tik vienintelėje tiltu su žemynu sujungtoje Lefkados saloje nusipirkome savo svajonių namą. Gyvensime taip, kaip gyvena daug europiečių: vasarą prie saulėtos jūros, likusį laiką netoli Briuselio, žavingoje Valonijoje. Belgija puiki, graži ir jauki šalis. Žmonės draugiški ir malonūs.
Ar kartais nesijauti vieniša ir svetima svetimoje šalyje?
Su tėvais ir ilgamečiais draugais bendrauju beveik kiekvieną dieną. O ir naujų draugų naujose vietose susirandu greitai. Svetima niekada ir niekur nesijaučiau. Gal tai bendras mano kartos nekompleksuotų kosmopolitų ir interneto gyventojų bruožas?
Apie kūrybą ir ateitį
Baigusi Tarptautinę verslo mokyklą ir jau gyvendama svetur, Lietuvoje išleidai keturis skaitytojų pamėgtus romanus: „Rožių sala“, „Angelų žaidimai“, „Jūros akmenukų karoliai“, „Baltas šešėlis“. Už pastarąją buvai nominuota K.Barėno premijai gauti. Ką tau reiškia rašymas, kūryba?
Net ir keturiose knygose tilpo labai nedaug iš to, ką norėjau jomis perteikti. Studijų, kelionių, meilės, kūrybos, darbo metai leido suvokti, koks keistas, gražus, kartais skausmingas ir neteisingas gali būti pasaulis. Noriu ir toliau apie tai rašyti.
Smagus pats kūrybos procesas. Rezultatą jau vertina kiti.
Nesijaučiu didelė rašytoja ir tuo nesididžiuoju. Net ne visi draugai apie tai žino. Man literatūrinė kūryba, kaip ir tapyba, kuria kartais užsiimu, suteikia nepaprastą laisvės pojūtį.
Prieš šįkart sugrįžtant į Graikiją, pusmetį gyvenau nuostabiame Belgijos kraštovaizdyje, ir man nestigo nei laiko, nei įkvėpimo. Tačiau nemanau, kad naujas romanas sulauktų Lietuvos leidėjų entuziazmo, nes knygynuose mačiau kalnus neįperkamų puikiausių knygų. Dabar rašau angliškai.
Kuo, tavo akimis, skiriasi gyvenimas Lietuvoje ir svetur?
Lietuvoje žmonės nejaučia tokios vidinės laisvės ir asmeninio komforto, kokį jaučia gyvendami Airijoje ar Anglijoje. Net viename brangiausių pasaulio miestų Londone nereikia būti labai turtingam ar įžymiam, kad galėtum mėgautis gyvenimu.
Amerika man nelabai patiko, jos aukštinama gerovė kažkokia sintetinė.
Graikija paperka žmonių temperamentu, saule, jūra, senųjų kultūrų dvasia, puikiu maistu, nors susirasti gerą darbą, daryti karjerą joje sunkiau nei Anglijoje. Užsieniečiai čia turi išmokti nekreipti dėmesio į daugybę erzinančių smulkmenų: graikai netausoja laiko, mėgsta apkalbas, labiausiai jiems rūpi pinigai ir linksmybės.
Prancūzija žavi trumpam atvykus, tačiau ji nėra svetinga norintiems apsigyventi užsieniečiams.
Belgija labai demokratiška, šviesi, graži ir tvarkinga. Tiesa, angliškai, net skirtingai nuo „atsilikusios“ Graikijos, mažai kur susikalbėsi. Bet šilčiau nei Lietuvoje. Tiesa, pastaruoju metu yra šiokių tokių sunkumų, belgai visi metai neturi vyriausybės, tačiau nekeikia mokesčių, nesijaučia išnaudojami. Jauni žmonės gauna didelę valstybės paramą tiek besimokydami, tiek verslą pradėdami.
Ar jau žinai, ko nori iš gyvenimo ir ko iš savęs?
Juo toliau, juo sunkiau rasti viską viename. Vienoje šalyje gyvena tėvai, giminės, kitoje geriausi draugai, trečioje galiu lengvai rasti mėgstamą darbą, ketvirtoji žavi savo kultūra, penktoji nuostabia gamta ir saule, šeštoji ateities perspektyvomis ir t. t.
Panašiai jaučiamės abu su Džonatanu. Gali būti, kad niekada neapsistosime kažkur visam laikui.
Iš pasaulio tikiuosi, kad jis ir toliau mane stebins ir žavės. Pati tikiuosi neprarasti smalsumo, neaptingti, būti stipri, Lietuvoje išleisti dar ne vieną knygą ir bent šitaip visada būti su ja.
Lina Grigaitė
