Danakilių depresija – viena nuožmiausių ir nesvetingiausių vietų mūsų planetoje. Trijose Afrikos valstybėse – Etiopijoje, Eritrėjoje ir Džibutyje – esanti įduba, galima sakyti, yra visai netoli Raudonosios jūros. Mokslininkai teigia, kad kažkada toje vietoje ir buvo Raudonosios jūros atšaka.
Kalbama, kad jei yra vartai į pragarą, tai jie – būtent čia.
Danakilių depresija dar vadinama Afarų depresija arba Afarų trikampiu. Depresija geologijoje vadinama Žemės plutos įduba. Izraelis gali pasigirti, kad jame yra dvi giliausios pasaulio depresijos – Negyvoji jūra (418 m žemiau jūros lygio) ir Tiberijaus ežeras (209 m žemiau jūros lygio). Geologinę depresiją gali suformuoti įvairios Gamtos jėgos. Dykumos smėlyje įdubos gali atsirasti dėl vėjo. Gilius Lietuvos ežerus suformavo ledynai, kurių duburiai taip pat yra geologinės depresijos. Į Žemę nukritusių meteoritų krateriai irgi yra įdubos, kurios vadinamos depresijomis. O štai tokias depresijas, kaip Negyvoji jūra arba šiame straipsnelyje minimą Afarų trikampį, suformavo tektoninės jėgos, Žemės plutos, kurią sudaro tektoninės plokštės, judėjimas.
Danakilių depresijoje (Afarų trikampyje), vienoje nesvetingiausių ir geologiškai neramiausių vietų mūsų planetoje, plyti Danakilių dykuma ir Asalio ežeras. Pastarasis yra sūriausias vandens telkinys visoje Žemėje. Jis sūresnis net už Negyvąja jūrą ir 10 kartų sūresnis už vandenyną. Be to, Džibutyje esantis Asalio ežeras yra ketvirtoji giliausia pasaulio depresija (150 m žemiau jūros lygio).
Asalio ežeras, kaip Danakilių dykuma ir visas Afarų trikampis, taip pat vadinamas viena nesvetingiausių vietų mūsų Žemėje. Nepaisant to, šiose vietose turistų netrūksta. Ir moka jie didžiulius pinigus, kad galėtų kurį laiką praleisti pragare. Na, jei ne pragare, tai bent prie pragaro vartų. Vasarą oras prie Asalio ežero įkaista iki 60 laipsnių (kai kuriose Danakilių dykumos vietose – iki 75 laipsnių). Išdegintoje vietovėje beveik nėra augmenijos, išskyrus atsitiktinai kur nors išstypusį erškėtį. Beveik nėra ir gyvūnų. Plotai aplink ežerą padengti druskomis, kurios kartais sudaro vaizdingus darinius.
Negana to, šiose vietose dažnai vyksta žemės drebėjimai, nesiliauja vulkaniniai procesai, kurių metu išsilydžiusios uolienos jau milijonus metų trykšta į paviršių. Taip yra todėl, kad šioje pragariškoje vietoje sueina trys didieji mūsų planetos tektoniniai lūžiai: Didysis Rytų Afrikos lūžis, Raudonosios jūros ir Adeno įlankos riftai.
Dar viena unikali Danakilių depresijos, arba Afarų trikampio, vieta – Etiopijoje esantis dar aktyvus vulkaninis krateris Dalolas. Jis garsėja nežemiškais peizažais (žr. nuotrauka šiame puslapyje). Beje, prie pat vulkano Dalolo kraterio yra Dalolo kaimelis.
Krateris užpildytas sūriu vandeniu, iš kurio vietomis veržiasi sieros, geležies ir magmos junginiai. Šie 48 m žemiau jūros lygio esantys Dalolo ežerai traukia akį geltona spalva, juos supa geizeriai, iš druskų susiformavusios ryškiai geltonos spalvos sieros terasos. Teigiama, kad tokį peizažą galima išvysti tik Jupiterio palydove Ijo.
1960–1966 m. prie Dalolo kraterio buvo užfiksuota aukščiausia mūsų planetoje vidutinė metinė temperatūra, kuri siekė 34,4 °C.
Pirmasis Dalolo išsiveržimas buvo užfiksuotas 1926 m. Tada ir atsirado tie geltoni ežerai.
Dar vienas įspūdingas pragaro vartų elementas – Erta Alė. Tai ugnikalnis Danakilių depresijoje, Šiaurės Rytų Etiopijoje. Šis ugnikalnis virš jūros lygio yra iškilęs į 613 m aukštį. Ugnikalnio skersmuo apie 50 km. Jo kaldera (dauba ugnikalnio viršūnėje su stačiais šlaitais, susidariusi sprogus užsikimšusiai ugnikalnio stemplei arba įgriūnant ugnikalnį sudarančioms uolienoms) yra ovalo formos – jos ilgis apie 1,6 km, plotis 0,6 km. Afarų, gyvenančių šiuose kraštuose, kalba Erta Alė yra „dūmijantis kalnas“. Kaip ir daugelis Danakilių depresijos objektų, Erta Alė ugnikalnis taip pat yra išskirtinis. Visų pirma tyrinėtojai teigia, kad Erta Alė yra ilgiausiai be pertraukos veikiantis mūsų planetos ugnikalnis. Be to, tai ugnikalnis, nuolat turintis lavos ežerą. Tokių ugnikalnių Žemėje yra tik penki. Negana to, Erta Alė kartais suformuoja du lavos ežerus – toks jis yra vienintelis planetoje.
Nenutrūkstamą aktyvumą Erta Alė rodo nuo 1967 m. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šie duomenys yra netikslūs, nes, jų manymu, nuolatinį aktyvumą Erta Alė rodo nuo 1906 m., tik nėra patikimų tokio tvirtinimo įrodymų. Per paskutinius 125 metus buvo net 7 stiprūs šio ugnikalnio išsiveržimai. Paskutinis didesnis ugnikalnio išsiveržimas buvo užfiksuotas 2011 m.
Ugnikalnio krateryje matomi ryškiai raudoni ugniniai lavos ežero kontūrai nuolat kinta, taip pat kinta ir lavos ežero lygis, nes iš ežero periodiškai išteka lavos upeliai. Ežero temperatūra paviršiuje 600 °C, giliau, apie 70 cm gylyje, jau 900 °C. Dujų, esančių prie pat ežero paviršiaus, temperatūra dar didesnė – 1 125–1 200 °C.
2010 m., nuo vasario iki lapkričio, lavos ežero lygis pakilo daugiau nei 30 m ir ugnikalnis pradėjo „spjaudyti“ įkaitusią lavą.
Jei Danakilių depresija (Afarų trikampis) vadinama pragaro vartais, tai šio puslapio nuotraukose matomas Erta Alė ugnikalnis ir jo lavos ežeras greičiausiai yra plyšys tuose vartuose, per kurį galima patekti į pragarą.
Nepaisant to, kad Danakilių depresijoje, atrodo, niekas negalėtų išgyventi (nežmoniškas karštis, beveik nėra augalų), čia gyvena afarų gentys. Afarai – tai klajokliai, auginantys gyvulius (ožkas, kupranugarius) ir gaunantys pajamų iš druskos kasimo. Dėl klajokliško gyvenimo būdo labai mažai afarų yra raštingi. Gyvendami labai atšiauriose sąlygose, neišvystė aukštos kultūros, bet išsiskiria sveikais dantimis (dantų valymas – vienas iš seniausių jų įpročių ir gerokai senesnis nei europiečių).
Afarų vyrai niekada neišeina iš namų be ginklo, todėl Danakilių depresija laikoma gana pavojinga vieta, kur be tinkamos apsaugos geriau nesirodyti. Afarai garsėja ne itin gera reputacija, nepalankiu požiūriu į turistus.
Šių metų sausį Erta Alė ugnikalnio papėdėje ginkluoti afarai užpuolė vokiečių, austrų ir vengrų turistų – mokslininkų – grupę, nepaisant to, kad 22 turistų grupę saugojo ginkluotos Etiopijos vyriausybės pajėgos. Susišaudymo metu žuvo 5 turistai. Dar 2 vokiečiai buvo paimti įkaitais ir paleisti tik po 6 savaičių. Vėliau atsakomybę už šį incidentą prisiėmė Afarų revoliucinis demokratinis frontas.
Nepaisant pavojų, norinčiųjų pamatyti Erta Alė, nors tai ir nemažai kainuoja, netrūksta. Priėjimas prie unikalių Danakilių depresijos objektų yra ribojamas, tik tam tikru laiku ribotos turistų grupės gali pamatyti Erta Alė ugnikalnį ir kitas unikalias vietas.
Kaip atsirado tokia unikali vieta, kaip Danakilių depresija? Iš tikrųjų ši įduba būtų apsemta vandens ir būtų jūra, jei ne Danakilių kalnagūbris, esantis Afrikos šiaurės rytų pakrantėje, atitveriantis Danakilių depresiją nuo Raudonosios jūros. Dabar visą Danakilių depresiją galima apibūdinti kaip druska padengtą lygumą, kurioje yra Asalio ežeras (jį matote šio puslapio nuotraukoje), Erta Alė ugnikalnis, Dalolo krateris, Danakilių dykuma. Tačiau, mokslininkų teigimu, anksčiau toje vietoje sausumos nebuvo, čia plytėjo Raudonoji jūra, kuri buvo gerokai didesnė nei dabar. Todėl Danakilių depresija sudaryta iš kitokio Žemės plutos tipo, koks retai pasitaiko sausumoje, bet paprastai būna vandenynų dugne.
Tai kas gi atsitiko prieš daug daug metų? Žemės plutos judėjimas iškėlė Danakilių kalnagūbrį ir Raudonosios jūros dalis, kuri dabar vadinama Danakilių depresija, tapo atskira, uždara jūra. Jūros vanduo išgaravo, palikęs ant dugno net iki 3 km storio druskos sluoksnį. Bet kodėl liko sūriausias pasaulyje vandens telkinys – Asalio ežeras? Pasirodo, šis ežeras sparčiai garuoja ir tikrai būtų išgaravęs, bet jis yra nuolat maitinamas vandeniu iš jūros. Ežeras nesusijungi su jūra tiesiogiai —
vanduo per uolienas prasisunkia į gilų ežero duburį. Liūčių, kurios kartais trunka kelias dienas, metu Asalio ežeras pamaitinamas gėlu vandeniu, tačiau to vandens nepakaktų, jei per uolas ežeras negautų netoli esančios Raudonosios jūras vandens, ežero seniai jau nebebūtų.
Bet tai tik viena versija. Kita versija teigia, kad nei Danakilių depresija, nei Asalio ežeras niekada nebuvo Raudonosios jūros dalis. Paprasčiausiai, kai tam tikrais periodais pakildavo pasaulinio vandenyno lygis, sūrus vanduo pamaitindavo Danakilių depresiją – taip atsirado storas druskos sluoksnis ir sūrusis Asalio ežeras.
Mokslininkai teigia, kad prieš 10 000 metų klimatas buvo gerokai drėgnesnis, o Asalio ežero paviršiaus lygis buvo 80 m aukščiau už dabartinį. Tą jie nustatė patyrinėję aplink ežerą esančias kalvas ir radę jose moliuskų kriaukles. Be abejo, ežeras buvo ir gerokai didesnis, ir jo vanduo nebuvo toks sūrus.
Asalio ežero sūrumas – 300 g druskos (NaCl) viename litre vandens. Pabandykite namuose tiek druskos ištirpinti litre vandens. Jei pavyks, turėsite nuosavą Asalio ežeriuką.