Atsako Vilniaus rajono „Paberžės“ medžiotojų būrelio prezidentas Alfonsas Paužas.
Bebrai įsikuria vandens telkinių krantuose. Šlaituose, kur sausa, yra jų „apartamentai“. Šie miško gyvūnai turi miegamuosius, valgomuosius, sandėliukus ir kitas jiems būtinas „patalpas“. Jūsų aptikta skylė – durys į maisto atsargų sandėlį. Miegamasis yra toliau, kitoje vietoje. Kai vandens telkinį dengia storas ledas, bebrai negali jo pramušti nugara, todėl po žeme išsišakojusiuose urvuose išsikasa landas. Pro jas patenka šviežias oras. Pro šias skyles bebrai gali susinešti maisto atsargas. Jei bebrų buveinė yra miške, virš skylės, pro kurią jie tempia šakas, ilgainiui sukraunamas didžiulis šakų kalnas – bebrų namas. Jei bebrų nedaug ir jie įsikūrę netoli žmonių, šakų krauti bebrai neskubės, tenkinsis tuo, kad gali jas nuvilkti gilyn į urvus. Beje, statydami užtvankas bebrai atitempia ne tik gana storas šakas, bet ir sugeba dantyse atsinešti vištos kiaušinio dydžio akmenų. Pamatę skyles tvenkinių krantuose, žmonės bando jas užkasti ar užversti akmenimis. Tai beprasmis darbas, nes bebrai akmenis apeis, o žemes labai greitai išstumdys ir toliau gyvens taip, kaip jiems reikia. Vienintelis būdas atsikratyti bebrų – naikinti juos šaudant arba gaudyti spąstais. Šiuolaikiški spąstai – humaniški, jie veikia taip, kad pakliuvęs žvėris iš karto užmušamas, todėl nesikankina.
Šaudyti bebrus gali tik medžiotojų būrelių nariai. Medžioti bebrus leidžiama iki balandžio 15 dienos. Praeitų metų pavasaris buvo vėlyvas, vandens telkinius ilgai dengė ledas, tad medžiotojams beveik nepavyko sumažinti jų populiacijos. Tikimės, kad šių metų pavasaris nevėluos ir pasiseks ne bebrams, o žmonėms. Visiems, įsikūrusiems netoli miško, kuriame šeimininkauja bebrai, patarčiau neduoti jiems ramybės – šaudyti, gaudyti spąstais. Pasijutę nesaugiai žvėrys anksčiau ar vėliau iškeliaus ieškoti ramesnės vietos. Tačiau nereikia skelbti visuotinio Kryžiaus žygio prieš bebrus, nes jie – neatsiejama laukinės gamtos dalis, todėl miške yra reikalingi kaip ir kiti žvėrys.
Ne tik žaladariai
Gamtininkai teigia, kad ten, kur pasirodo bebrai, – didesnė augalų ir gyvūnijos įvairovė. Bebrų užtvankos sudaro geresnes sąlygas upėtakinėms šaltų vandenų žuvims, vandens paukščiams, žinduoliams, įvairiems augalams, grybams ir vabzdžiams veistis. Kaupdami įvairias miško šiukšles, medžių nuolaužas, dumblą, bebrai filtruoja upių vandenį, gerina jo kokybę. Yrant ir uždumblėjant apleistoms bebrų užtvankoms džiūva buvusios užlietos lankos, susidaro itin derlingos sąnašinės pievos, atsikuria natūralios upelių vagos. Bebrai gerokai pakelia požeminio vandens lygį ir užtikrina jo atsinaujinimą, sulėtina požeminio vandens apytakos ratą (tai itin teigiamai veikia augaliją). Ten, kur darbuojasi bebrai, pagausėja šaltinių ir versmių. Vandeniui nuslūgus miške atsiranda atvirų erdvių, kuriose gali gyventi šviesamėgių augalų rūšys. Daugybė negyvos medienos, kurią bebrai palieka užlietose teritorijose, tampa buveinėmis įvairiems vabzdžiams, nes sausuolių, virtuolių ūkiniuose miškuose vis mažiau. Kur yra bebrų užtvankų, mažesnė upių krantų erozija, nes užtvankos sulėtina vandens srovę.
