Anykščių rajone, Niūronių kaime įsikūręs „Arklio muziejus“ – vienas iš tų, kurie siūlo susipažinti su etninės kultūros simbolio – duonos keliu. Čia esančiose Striukų ir Legų sodybose ištisus metus galima mokytis bene populiariausio lietuviško patiekalo gaminimo subtilybių. Užsiėmimo metu ne tik demonstruojama, kaip gimsta duona kasdieninė, bet ir pasakojama apie rugių sėjimą, kūlimą, duonos raugimo specifiką, užmaišymą. Muziejaus svečiai, tarsi namiškiai, vietinės gaspadinės sodinami už stalo, vaišinami tradiciniais gardėsiais, o išklausę pasakojimo apie duonos kelio etapus, kviečiami formuoti duonos kepalėlių ir šauti juos į krosnį.
„Juoda ruginė duona būdinga visai Lietuvai. Dėl gamtinių sąlygų, rugiai sėkmingai auga daugelyje šalies regionų. Ši duona – ypatinga, kiekvienos šeimininkės būdavo vis kitokia. Tuo tarpu balta kvietinė duona senovėje nebuvo vadinama duona, tai jau ragaišis, pyragas, kepamas tik ypatingoms progoms.“, – pasakoja Legų sodybos šeimininkė, muziejaus edukatorė, tradicinių amatų meistrė Rita Vasiliauskienė.
Duonos kepimo meistrės teigimu, skirtingų šeimininkių kepta duona skirsis ir savo skoniu. „Duona – gyvas produktas, kuris kaskart iškepa kitokio skonio, tą sąlygoja labai daug veiksnių: aplinkos temperatūra, miltų kokybė, rauginimo trukmė, prieskoniai ir t.t. Todėl iš kaimynės parnešta duonos riekė buvo vadinama Kiškio pyragu, nes būdavo kitokia, negu namie“, – pasakoja R. Vasiliauskienė.
Dažnam lietuviui duona nėra tik paprastas maisto produktas. Iki šių dienų yra išlikęs paprotys pabučiuoti nuo žemės pakeltą nukritusią duonos riekelę ar su savimi nešiotis pašventintą Šv. Agotos duonos gabalėlį.
„Duona nuo seno buvo laikoma šventa. Jai rodydavo išskirtinę pagarbą. Visada būdavo laiminamas pirmas formuojamas kepalas, žegnojamas ir pažymimas kryžiaus ženklu. Buvo tikima, kad iš tų namų, kur duona negerbiama ir nesaugoma, ji tiesiog išeina. Ypatinga apeigų duona buvo kepama per Šv. Jurgį, prašant malonių piemenims, o Jorės pradžioje, kepalėlis būdavo užariamas pirmoje vagoje, tikint, kad žemė geresnį derlių duos. Visi užkalbėjimo ritualai ir atsirado senais laikais, stengiantis pelnyti gamtos malonių ir išvengti bado“, – duonos laiminimo papročius atskleidžia R. Vasiliauskienė.
Įdomus ir pats duonos tešlos užmaišymo procesas. Nors juodai duonai išsikepti pakanka tik ruginių miltų ir vandens, tačiau tinkamą tešlą užmaišyti – nepaprastas darbas.
„Tam, kad namuose galima būtų išsikepti geros ruginės duonos, reikia visai nedaug. Tik patirties. Negalima parašyti tikslaus recepto, niekada negali žinoti, kiek laiko turės rūgti raugas, kokiomis proporcijomis dėti produktus. Šeimininkė turi suprasti minkydama, jausdama ir matydama, kada duona keps gera. Todėl duonos niekada neleisdavo kepti vaikams ar paaugliams, visada tai buvo patyrusių šeimininkių pareiga“, – sako duonos kelio edukacijas vedanti muziejaus darbuotoja.
Sakoma, kad lietuviui namai yra ten, kur kvepia juoda rugine duona. Tad LT100 rekomenduoja apsilankyti edukacinėje programoje „Duonelė kasdieninė“, išgirsti duonos kepimo paslapčių, savo rankomis prisiliesti prie amžius puoselėtos tradicijos ir artimuosius pradžiuginti šviežios juodos duonos riekėmis ant šventinio stalo!
