Yra tokia lietuvių liaudies daina, kur berneliui aiškinama, kad Rygužė – slaunus miestas, tačiau Liškiava – slaunesnis... Nuostabu? Žodžių iš dainos neišmesi, nors Liškiava vargu ar kada nors buvo tikras miestas. Dabar tai – nykstantis kaimelis su vos penkiomis dešimtimis gyventojų. Tačiau visi, pirmąkart išvydę Liškiavą, ypač iš Nemuno pusės, nevalingai išleidžia pasigėrėjimo šūksnį. O tai reiškia, kad ji – vis dar labai labai slauni.
Jaudinantis gražumas
Nuo Druskininkų plentu iki čia – 8 km, tačiau vasarą verta rinktis vandens kelią. Plaukiant garlaiviu už Nemuno vingio atsiveria didingas vaizdas: kairiajame krante kūpso Pilies kalnas su bokšto liekanomis (dar vadinamas Raganos mūru, Perkūno šventykla), o ant aukštumos švyti Švč. Trejybės bažnyčia – vėlyvojo baroko stebuklas.
Prisimenu šį vaizdą, tiesa, kiek pasikeitusį nuo vaikystės: mūsų, pradinukų, būrys, vos iškurnėjęs iš garlaivio, puolė ritinėtis kūliais stačiu Bažnyčios kalno šlaitu, ir veltui rėkavo vargšės auklėtojos. Taip išliejome jaudulį, apėmusį pamačius tokį gražumą!
Istorikas T.Narbutas Liškiavos istorijos pradžia laiko 1044 metus, nors ant šio stataus Nemuno kranto žmonės kūrėsi nuo priešistorinių laikų. Tai liudija alkakalnis ir šventieji akmenys, gausūs archeologiniai radiniai. XIV a. ant Liškiavos piliakalnio buvo pradėta mūryti pilis, tačiau sutriuškinus kryžiuočius Žalgirio mūšyje ji neteko gynybinės svarbos.
Iš rankų į rankas
Kaimas susikūrė XV a., o XVII a. iš Seinų atsikraustę dominikonai pastatė vienuolyną ir bažnyčią, išlikusią ligi mūsų dienų. Ilgainiui vienuoliai išmirė, čia veikė pataisos namai prasikaltusiems Dievo tarnams. Liškiaviečiai aktyviai palaikė 1863 m. sukilimą, ne vienas kunigas buvo už tai nubaustas Sibiru. Lenkmečiu, anot senbuvių, čia buvo labai neramu, pasiruošę gintis vyrai budėdavo naktimis. Taigi minėtos liaudies dainos žodžiai „teka kraujas, berneli, kaip vanduo“ nėra vien vaizdingas palyginimas. O sovietmečiu vienuolyne veikė mokykla, siuvimo fabriko „Lelija“ filialas.
Po Nepriklausomybės atkūrimo Liškiava klebono Valiaus Zubavičiaus rūpesčiu prisikėlė antram gyvenimui: buvo kapitališkai suremontuoti pastatai, preciziškai sutvarkyta aplinka, išvalyti nuo neatmenamų laikų užakę tvenkiniai, atstatyta net Nemuno paplauta mūrinė tvora.
„Bažnyčios katedroje buvo įrengtos šildomos grindys, anuomet negirdėtas dalykas. Tiesa, šiandien šiluma taupoma, klebonas tvarkosi čia labai ūkiškai“, – aiškino liškiavietis menininkas Valdas Gilius, gyvenantis čia jau 30 metų. Architektūros ansamblis, pritaikytas kultūros, turizmo ir poilsio reikmėms, tapo tikru traukos centru ne tik tikintiesiems, bet ir poilsiautojams, kultūros žmonėms. V.Gilius pripažino, kad ne viskas jam čia priimtina: mat meno žmogui visada skaudu, kai dėl patogumo aukojama autentika, tačiau tai, ką čia nuveikė klebonas V.Zubavičius, nuostabu.
„Ar maža Lietuvoje griūvančių bažnyčių, vertingų kultūros paveldo prasme? Liškiavai labai pasisekė. Kai kam mūsų klebonas kliūva, tačiau veiklūs žmonės visada kažkam bus rakštis. Jo pastangomis gyventojams buvo įvesta vandentiekis ir kanalizacija, penkerius metus jie naudosis tuo neatlygintinai“, – pasakojo V.Gilius. Su klebonu, užsivertusiu kasdieniais darbais, kalbėjomės trumpai (mat jo laukė rekolekcijos), tačiau buvome maloniai pakviesti apsilankyti vėliau.
Įsikūrė ant skardžio krašto
V.Gilius prisipažino, kad vos atvykęs į šį kraštą aistringai jį įsimylėjo. „Baigęs menų studijas čia mokytojavau, ir kai man pasiūlė butą šalia mokyklos arba atokų sklypą, nedvejodamas pasirinkau statų Krūčiaus upelio skardį. Visi jo kratėsi: daržams netinkamas, net gyvulius ganyti baisu, o mane ši vieta pavergė. Beje, Krūčius, ištekantis iš Liškiavio ežero ir įgriūvantis į Nemuną, laikomas srauniausiu upeliu Lietuvoje“, – didžiuodamasis vaizdingomis apylinkėmis pasakojo dailininkas.
Iš jo namo terasos atsiveria pasakiškas vaizdas į Nemuną. Šią žiemą jis surakintas ledo gniaužtais, Piliakalnis ir alkakalnis kūpso po milžiniškomis sniego kepurėmis, kaimelis užpustytas iki tvorų, kurios poškėjo nuo šalčio.
Kaimas neišvengiamai sensta ir nyksta. Laidotuvės čia – kone kasdienis ritualas. O krikštyti naujagimių ar tuoktis į Liškiavos bažnyčią atvažiuojama iš kitur. „Liškiavos parapija didelė, tačiau aplink vienuolyną suskaičiuočiau vos 10 senolių. Mano žmona Rosita buvo bendruomenės pirmininkė, tačiau ji – puiki dizainerė, nebeleidau jai vargti su tais projektais, o naujo vadovo rinkti nėra iš ko. Vietos senolių atžalos kurtis čia nesirengia: trobos sugriuvusios, o statybos Dzūkijos nacionaliniame parke griežtai ribojamos“, – aiškino pašnekovas.
Vis dėlto norisi tikėti, kad Liškiavos slaunumas nebus vien turistų džiaugsmas.
Rūta Klišytė
