Dviejų vaikų mama, ugdymo karjeros specialistė Indra Gasiancevienė (31) teigia, kad atsarga gėdos nedaro. Kilęs karas Ukrainoje moters šeimoje sukėlė nerimą keliančias emocijas, o kaip pati Indra sako, kad būnant dviejų vaikų mama, nori, nenori į viską žvelgi šiek tiek jautriau.
„Su vyru esame kilę iš Nemenčinės, kur šiuo metu ir gyvename. Čia gyvena ir dalis mūsų senelių, tėvų bei draugų, tad čia mes vienas kitą atradę ir likome, šiemet eina penkti metai kaip esame santuokoje. Turime du sūnelius – Eidaną, kuriam du su puse metukų ir mažąjį Emetą, kuriam yra septyni mėnesiai“, – pradeda pasakoti apie savo šeimą Indra.
Moteris atvirauja, kad prie padidėjusio nerimo dėl karo galimai prisidėjo ir trečius metus besitęsiančios motinystės atostogos:
„Tikriausiai taip ir išeina, kad pernelyg didelis nerimas atsiranda tada, kai esi uždaroje erdvėje, sukiesi namų rutinoje aplink vaikus ir tave pasiekia iš pasaulio atėjusios blogos žinios. Tokia susiaurėjusi komforto zona ir sukelia labai stiprų, mamišką savisaugos jausmą.“
Iš vėžių išmušantis informacijos srautas
I. Gasiancevienė pasakoja, kad šeimos namuose nėra televizoriaus, kadangi visa informacija pasiekia juos per radiją arba socialinius tinklus. Tiek rytais, tiek per pietus ar vakarais Gasiancevai klausosi radijo, o prireikus tekstinės informacijos, ja domisi Indros vyras Edmundas (25).
„Prasidėjus karui mus pasiekė žinia, kad visai šalia, Ukrainoje vyksta Rusijos agresija, kad šie puola taikius žmones, taikią žemę. Pirmoji reakcija buvo ne baimė, tačiau nuolat kylantys klausimai, kurie reikalavo atsakymų.
Pradėjome domėtis, gilintis į kilusį karą, kaip ir kas vyko prieš aštuonerius metus, kaip vystėsi šis karinis konfliktas. Didėjant informacijos srautui manyje kilo labai didelis nerimas, girdint vien tik per radiją ateinančia informaciją apie žuvusius, sprogimus, pabėgėlius, kurią vėliau patikrini dar ir užsienio portaluose, kurie taip pat apie tai rašo, kad tokie įvykiai yra tiesa“, – sako Indra.
Labiausiai dviejų vaikų mama nerimavo dėl pabėgėlių, kuomet dėl kilusio karo tenka išsiskirti šeimoms vyrams liekant ginti tėvynės, o moterims bėgti iš šalies kartu su vaikais. Galiausiai kilęs nerimas moteriai virto nuolatinėmis ašaromis, baime ir laiko leidimu socialinėje erdvėje nuolat tikrinant besikeičiančią informaciją:
„Manau, kad tokia reakcija yra natūrali, kai tu nerimauji ir negali savęs suvaldyti. Ypač, kai esi mama ir pergyveni apskritai dėl kiekvieno skriaudžiamo vaiko.
Pirmoji savaitė buvo tikrai įtempta, tačiau pastebėjau, kad dėl mano nuolatinio informacijos srauto stebėjimo mano vaikai taip pat tapo irzlūs, prastai miegojo, kadangi visas mano skiriamas dėmesys buvo nukreiptas į nuolatinį stebėjimą kas bus, kur šis karas nuves, kada jis baigsis, ką sugalvos Putinas, ar nukentėsime mes.
Taip pat labai nerimavau ir dėl to, kad po Ukrainos gali būti užpulta ir Lietuva. Dėl tokių emocijų ir pati prastai miegodavau, kol galiausiai supratau, kad reikia apsiraminti ir padaryti viską, ką šiuo metu galiu, kad nurimčiau ir apsaugočiau savo šeimą.“
Slėptuvė namų pogrindyje
Sutramdyti nerimą padėjo netikėtai į darbinį paštą gautos civilinės saugos gairės, kurias paruošė Krašto apsaugos ministerija. Būtent ten Indra ir rado reikiamas gaires, kaip namuose įsirengti slėptuvę bei kaip elgtis ekstremalios situacijos ar karo metu.
„Pradėjau skaityti ir supratau, kad namuose juk turime rūsį! Aišku, labai mažai jį naudojame pagal paskirtį, tačiau nulipusi pamačiau, kad čia tikrai būtų galima apsisaugoti, ypač žinant tai, kad ukrainiečiai slepiasi ir dar blogesnėmis sąlygomis. Apsitvarkiusi apsižiūrėjau, kad tam tikromis priemonėmis tikrai įmanoma sutvarkyti ir įsirengti slėptuvę.
Pirmiausiai reikėjo įkalbėti vyrą (juokiasi), nes jis kitokio mąstymo, sakė, kad visai juokauju, kam man to reikia, vartė akis, tačiau vėliau pamatė, kad man tai yra labai svarbu ir palaikė matydamas, kad man kaip mamai tai yra proga nusiraminti, nes iš tiesų, tikrai labai jautriai reagavau į visas naujienas“, – dabar šypsosi Indra Gasiancevienė.
Įrengti slėptuvę rūsyje šeimai užtruko apie keturias dienas – kiekvieną dieną atrandant vis šiek tiek laiko, kuomet būdavo galima atitrūkti nuo vaikų priežiūros, buities ir kitokių darbų. Moteris juokiasi, kad viską atliko vaikų miego metu.
„Į mūsų rūsį reikia patekti atsidarius grindis, lendant tarsi į tokį pogrindį. Dienos metu man toks pravėrimas atrodė nesaugus, nes baiminausi, kad bėgant vaikui, jis gali įkristi ir susižeisti, kadangi rūsio durys niekaip nėra aptvertos“, – paaiškina Nemenčinėje gyvenanti pašnekovė.
Pirmąją dieną moteris iš rūsio išnešė visus nereikalingus daiktus, perkėlė juos į palėpę, išvalė grindis, panaikino voratinklius ir paruošė būtiniems daiktams lentynas. Antrąją slėptuvės kūrimo dieną kartu su vyru apšiltino grindis putplasčiu, apklojo jas senais kilimais, atsinešė čiužinį, miegmaišius ir apklotus:
„Mano sesuo vis klausė manęs sužinojusi, kad darausi slėptuvę, kam tiek stresuoju ir nervinuosi. Tačiau, aš jai sakiau, kad dabar nebesijaudinu, nes įsirengiau slėptuvę ir mano sukurtas planas, kaip galėsiu kilus pavojui apsisaugoti mane nuramino. Net ir naktį pagaliau pavyko išsimiegoti.“
Trečią ir ketvirtą dieną šeima susipirko būtiniausius slėptuvei daiktus: ilgo galiojimo produktus, vaistus, vandens, kibirą su dangčiu, elementus, žibintuvėlį, radiją ir kapinių žvakes.
„Iš tiesų, pirkome tai, ką patys mėgstame ir galėtume suvartoti. Nepirkome to, ko nevalgome ar ką valgytume karo metu, ne. Susipirkome tik tai, ko neturėjome ar ko trūko, o visą kitą įrengėme iš to, ką turėjome ir radome savo namų ūkyje.
Pavyzdžiui, šildymui skirtas putplastis buvo likęs nuo namo apdailos darbų, tad įrengimui nepatyrėme labai didelių išlaidų. Viską, ką įsigijome, anksčiau ar vėliau vis tiek panaudosime, na, nebent nebūtinas tik kibiras su dangčiu, tačiau net ir jo kartais prisireikia namų buityje“, – juokiasi Indra.
Atsarga gėdos nedaro
Visą reikalingą informaciją ir būtinų daiktų sąrašą moteris tikrinosi parengtose Krašto apsaugos ministerijos gairėse. Visgi, nepaisant jų, to, ko gali prireikti šeimai galvojo ir pati:
„Iš gairių sužinojau, kad reikia pasirūpinti kibiru, šildytuvu, degtukais ir visomis kitomis panašiomis smulkmenomis. Tačiau, vadovavausi ir logika, tai, ko mums ir šiaip prisireikia buityje. Pasirūpinau vaistinėle, kuri iš slėptuves grįžo atgal į namus, nes apsirgo vaikas.
Natūraliai galvojau, ko mums reikia įprastomis dienomis ir kaip mes galėtume išlaikyti besislėpdami tą patį dienos rimtą. Nunešiau ir žaislų vaikams, piešimo reikmenis, knygeles, kad būtų kuo juos užimti. Taip pat reikėjo pasirūpinti ir avariniu išėjimu, jeigu būtume užgriauti griuvėsiais.“
Moteris taip pat paruošė ir vadinamuosius pabėgimo krepšius, kuriuose yra svarbiausi daiktai bei dokumentai: vandens buteliukas, asmens dokumento kopijos, santuokos ir vaikų gimimo liudijimo išrašai.
„Taip pat paruošiau ir raštelius vaikams į kišenes. Tuo pasirūpinti yra rekomenduojama todėl, kad per kilusį chaosą ar suirutę didelėje grūstyje netikėtai pasiklydus vaikui, jam galėtų padėti kiti, nes juk būdamas mažas jis nepapasakos, kas yra jo mama ar tėtis. Tai man padėjo nurimti kaip mamai“, – priduria pašnekovė.
Pasirūpino šeima ir švilpukais, kurie skirti prisikviesti pagalbai. Pasiteiravus I. Gasiancevienės, kaip reaguoja į kitų komentarus, moteris atvira – atsarga gėdos nedaro, tačiau nereikia ir panikuoti.
„Reikia pasiruošti ir gyventi toliau. Būti susitelkus į tai, kad netoliese vyksta karas, tad jeigu kažkam yra neramu, pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti priežastį dėl ko kyla baimė. Savo atveju aš bijojau nežinomybės, tad kai pasirūpinau ir padariau maksimaliai tai, ką galėsiu daryti kilus nelaimei, man yra daug ramiau.
Nemėgstu dalinti patarimų, tačiau, jeigu yra tokių žmonių, kurie taip pat perdėtai pergyvena – geriau pasirūpinkite ir tuomet toliau tęskite įprastą gyvenimą. Žinoma, kai kyla karas gretimoje valstybėje, nori sekti informacija, visaip, kaip gali padėti, aukoti, priimti pabėgėlius, tačiau nepaisant visko, reikia nepamiršti ir savęs, daryti tai, kas atrodo geriausiai.
Būtent tai šiuo metu ir darau, stengiuosi būti geriausia mama savo vaikams, bandau atsiriboti nuo informacijos srauto, nes kiekvieną gimdymo namų pastatą apverkiau. Vyras mane palaiko, sako, kad jeigu bus kažkas labai blogai ar labai gerai – praneš, o dabar geriau nesijaudinti, dirbti toliau, nes mums reikia stiprios valstybės ir jokiu būdų nepasiduoti manipuliacijoms“, – tvirtai užtikrina Indra.
Savo slėptuvės įkūrimo procesu šeima taip pat pasidalino ir savo „YouTube“ kanale, kuriame iki karo dokumentuodavo savo aktyviai leidžiamą laisvalaikį. Indra pasakoja, kad nors ir sulaukė neigiamų komentarų, tačiau nemažai lietuvių kreipėsi klausti patarimų.
Taip pat tie, kurie taip pat užsiėmė slėptuvės kūrimu namuose – mielai dalinosi patarimais ir kitomis būtinų daiktų rekomendacijomis su šeima. Pamatyti daugiau, kaip sekėsi Gasiancevams įkurti namuose slėptuvę galite pamatyti čia, jų „YouTube“ kanale – „Indra&Edmundas“.
