Naujienų portalas tv3.lt primena, kad vasario pabaigoje buvo pranešta apie tai, kad garsioji Nelly Paltinienė kovoja su sunkia liga. Garsios atlikėjos sveikata pablogėjo, kai prieš tris metus sausio mėnesį ji lankėsi Kauno „Žalgirioje“ arenoje vykusiuose M.A.M.A. apdovanojimuose.
Tuomet estrados legenda peršalo, o vėliau susirgo ir plaučių uždegimu. Dar vasarį jos artima bičiulė Liveta Kazlauskienė sakė:
„Galiu tik tiek pasakyti, kad šiuo metu ji gydosi Vokietijoje, kadangi ji ten šiuo metu gyvena. Jau beveik treti metai, kuomet ji serga. Man neetiška būtų kalbėti apie jos diagnozę, tiesiog galiu pasakyti, kad ji kovoja su ta sunkia liga“, – kalbėjo L. Kazlauskienė.
Siunčia linkėjimus savo gerbėjams
Susisiekus su artimu N. Paltinienės bičiuliu Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaru Arūnu Peškaičiu, jis patvirtino, kad su garsia atlikėja jie nuolatos palaiko ryšius.
„Kartu su ja mes dažnai bendraujame telefonu. Ji jaučiasi neblogai, nes iš tiesų ji turi tvirtą valią. Nors ją užklupo sunki liga, ji kovoja ryžtingai. Kaip ji mėgsta sakyti – gyventi galima“, – tv3.lt portalui pasakoja kunigas.
Kunigas A. Peškaitis ne tik nuolatos palaiko ryšį su garsia atlikėja, bet taip pat internetu atsako ir į jos gerbėjų laiškus. Estrados legendos vis dar nepamiršta daugelis žmonių. Kunigas pasakoja, kad gerbėjai nuolatos domisi jos sveikata, o pačiai N. Paltinienei toks jų dėmesys – suteikia begalę optimizmo.
„Ji labai džiaugiasi, kad jos nepamiršta, visada siunčia ir prašo perduoti linkėjimus savo gerbėjams“, – atskleidžia jis.
Širdinga ir dovanojanti save
Paklausus, kokia N. Paltinienė yra išlikusi kunigo prisiminimuose, A. Peškaitis tikina, kad atlikėją jis prisimena dar iš vaikystės prisiminimų.
„Pamenu, kai buvau paauglys, Kauno sporto halėje vyko vienas koncertas. Neatsimenu kokia tai tiksliai buvo daina, bet pamenu, kad ji net šešis kartus sugrįžo į sceną pakartoti tą dainą. Pirmą kartą mačiau tokį reginį“, – priduria Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos vikaras.
Kunigas A. Peškaitis negaili nuostabų žodžių garsiai atlikėjai N. Paltinienei ir pasakoja, kad ji visą gyvenimą save dovanojo kitiems.
„Ji iš tiesų yra labai širdinga ir dovanojanti save. Daug kartų ji yra giedojusi Bernardinų bažnyčioje Vilniuje, dalyvavo organizuojamuose Kalėdų koncertuose, labdaros renginiuose. Ji – puiki dainininkė. Pamenu, paskutinį kartą ji mūsų Kalėdiniame renginyje dalyvavo 2014 metais“, – prisiminimais dalijasi jis.
Kunigas A. Peškaitis negailėjo gerų žodžių garsiai atlikėjai ir jau anksčiau publikuotame bernardinai.lt interviu:
Kokie jūsų pirmieji prisiminimai apie Nelly?
Ji pradėjo dainuoti 1951 metais, ir tuomet jos pavardė buvo Nelly Klimenko. Ji jau buvo žinoma gana plačiai auditorijai, – aišku, to neprisimenu, dar nebuvau gimęs, – dėl savo dainuojamų operečių arijų, neapolietiškų dainų, romansų.
Beje, prieš pradėdama dainuoti ji grojo Klaipėdos neapolietiškame orkestre – žinote, akordeonai, mandolinos, gitaros... Ir ji ten grojo gitara. Orkestro vadovė Aurelija Daunorienė, kurią Nelly prisimena kaip savo pirmąją muzikos mokytoją, jauną merginą įkalbėjo dainuoti.
Sykį Nelly man yra pasakojusi, kad kai pirmą kartą išėjo į sceną su orkestru ir turėjo padainuoti vieną iš labai gerai žinomų itališkų dainų – ar „Santa Lucia“, ar „O sole mio“ – ji pamiršo tekstą. Man yra pasakojusi: orkestras groja, man reikia įstoti, o aš stoviu ir šypsausi.
Šypsausi šypsausi... Orkestras viską sugroja, ir aš nusilenkiu. Ir milžiniški aplodismentai! Bisas! Tai buvo retas bisas vien už šypseną nesudainavus nė gaidos. Žinoma, po to Nelly grįžo ir padainavo. Jos ryšys su publika buvo idealus.
Nelly, kaip suprantu jūsų klausydamasi – didžiulės charizmos žmogus. Kada ji atsidūrė Arvydo Paltino vadovaujamame estradiniame ansamblyje „Kopų balsai“?
Tai buvo 1961 metais. Ji jau buvo ištekėjusi už Arvydo ir koncertuodavo kartu su „Kopų balsais“. Nelly apie tai yra pasakojusi vieną atsitikimą: kartą po koncerto prieina prie manęs gerbėjas, įteikia gėlių ir sako: „Jūs puikiai dainuojate, bet Klimenko dainuodavo geriau.“ (Juokiasi.)
Kaip superžvaigždė Nelly išgarsėjo 1967 metais. Tuo metu buvo rengiamas festivalis „Kauno pavasaris“, ir ji tapo jo laureate atlikusi dainą „Ciganerija“, kuri vėliau dar buvo vadinama „Taboru“ (dainuoja dainos motyvą). Nelly yra juokavusi, kad šią nepaprastai užkrečiančią dainą dainuodavo visa Lietuva – prie stalo, už stalo, po stalu ir ant stalo.
Kada įvyko jūsų neakivaizdi pažintis su Nelly ir jos kūryba?
Kai pradėjau atminti save kaip žmogų – tai buvo penkti–šešti mano gyvenimo metai. Pamenu, jos dainas dainuodavo visose užstalėse.
Pirmieji prisiminimai apie Nelly – iš radijo. 1967 metais susikūrė N. Paltinienės ir Eugenijaus Ivanausko vokalinis duetas. Tai pirmas ir ilgiausiai dainavęs vokalinis duetas Lietuvoje – 40 metų (nuo 1967-ųjų iki 2007-ųjų, išskyrus tuos metus, kuriuos Nelly praleido Vokietijoje, 1982–1989 metais).
Pamenu, juodu pirmieji Lietuvoje pradėjo dainuoti graikų duetus, tai buvo Mikio Theodorakio dainos, ir jos man, tada vaikui, nepaprastai patikdavo.
Pirmą kartą N. Paltinienę pamačiau per televiziją, – tai galėjo būti 1971–1972 metai, – tuo metu „Kopų balsai“ buvo itin žinomas ansamblis, populiarumu varžęsis su „Nerija“.
Negaliu tiksliai pasakyti, ar tai buvo mano matytas „Kopų balsų“, ar Nelly solinis koncertas, bet, kaip dabar pamenu – ji sėdėjo krėsle su tokia balta suknia, tokio nepaprasto grožio moteris, – tokia ji man visuomet ir išliks.
Nepaprasto grožio moteris, norinti suteikti žmonėms džiaugsmo, sukurti jiems šventę, šou gerąja prasme. Ji atliko Benjamino Gorbulskio tango „Vis tave menu“, ir, galima sakyti, aš įsimylėjau Nelly nuo tos dainos.
Vėliau ją pradėjau matyti scenoje, ir man ypač įsiminė vienas koncertas – galiu tiksliai pasakyti, kada tai buvo – 1977-aisiais. Tuomet mokiausi mokykloje.
„Kopų balsai“, švenčiantys savo gyvavimo dvidešimtmetį, koncertavo Kauno sporto halėje. Sunku pasakyti, koks tai buvo furoras. Iš vakaro prie Filharmonijos stovėjo eilės bilietų norinčių įsigyti žmonių. Kauno sporto halė ne tik kad buvo pilna, bet ir koncertų per dieną buvo ne vienas.
Kaip jums pavyko gauti bilietų į tokį furorą sukėlusį koncertą?
(Juokiasi.) Mano močiutė tuomet dirbo Kauno filharmonijoje rūbininke ir kasininke, tad mes gaudavome bilietų į visus neįmanomai deficitinius koncertus.
„Kopų balsai“ buvo ypač populiarūs. Kaip man sakė 40 metų plokštelių įrašų studijoje išdirbusi redaktorė Zina Nutautaitė, „Kopų balsų“ plokštelių tiražai buvo neįsivaizduojami: išleidžiame plokštelę, ir jos jau nėra parduotuvėse.
A. Paltinas man yra sakęs, kad netgi jis negalėdavo gauti sau plokštelės atėjęs jos įsigyti į parduotuvę.
Tą dvidešimtmečio arti trijų valandų trukusį koncertą prisimenu labai ryškiai, prisimenu N. Paltinienę, kuri koncerte persirengė šešis kartus! Ji buvo neprilygstama. Aš pirmą kartą ir vienintelį mačiau koncertą, kuriame solistei buvo bisuojama šešis kartus. Nelly atsidavimas publikai buvo didžiulis.
Be galo. Nelly turėjo atidavimo dovaną. Ji atiduodavo save scenoje iki galo. Viena muzikologė nepaprastai gražiai yra apie ją parašiusi: tarp jausmo, kurį Nelly nori perduoti, ir jausmo, kurį ji tuo metu perduoda, nėra tarpo. Todėl N. Paltinienė buvo tokia įtikinanti. Tokia ypatinga žvaigždė. Ji traukė žmones savo širdingumu, savo nepaprastu jautrumu.
Beje, būtent Nelly mane nukreipė domėtis žydų tema. Tai buvo pirmoji mano išgirsta lietuvių estrados atlikėja, dainuojanti apie holokaustą, nors sovietmečiu šis žodis nebuvo žinomas. Nelly, pamenu, atliko rusišką dainą, – nežinau nei autoriaus, nei kompozitoriaus, – bet ši daina buvo apie tai, kaip žmonės buvo deginami Dachau, Aušvice, apie tai, kaip jie kada nors pakils iš pelenų ir pasakys, kad nugalėjo.
Noriu papasakoti vieną N. Paltinienės gyvenimo momentą.
Aido Žandario ir Ramutės Žandarienės sudarytoje knygoje „Nelly“ yra interviu apie jos vaikystę. Holokaustas Nelly yra palietęs tiesiogiai. Ir, pasirodo, ta daina buvo neatsitiktinė jos repertuare. N. Paltinienės pamotė Ema, kurią Nelly nepaprastai mylėjo ir kuri jai buvo mama tikrąja to žodžio prasme, buvo žydė – tikroji Nelės mama mirė labai anksti, ir tėtis vedė antrą kartą.
Kai naciai užėmė Lenkiją ir nutarta naikinti žydus, pamotė nuo gestapo apsaugojo Nelly ir jos sesutes sukviesdama kaimynus, kad šie paliudytų, jog tai ne jos dukros. Mergytės liko gyvos, o pamotę išsivedė... Nelly matė, kaip ją sušaudė, ir su sesutėmis jos liko gatvėje elgetauti.
Tai Nelly nepaprastai skaudūs atsiminimai.
Vėliau mergaitės, sovietams užėmus Lenkiją, atsidūrė Bresto vaikų namuose, bet iš ten jas į Vilnių ilgainiui parsivežė jų tėtis, tuomet normalus Tarybų Lietuvos pilietis. Jis ieškojo dukterų ir jas rado. Tuo metu Nelei buvo šešiolika. Ir iki tada, kaip pati pasakojo, ji nekalbėjo lietuviškai – tik lenkiškai, rusiškai ir šiek tiek vokiškai. Todėl tas ypatingas Nelly akcentas išlikęs iki šiol.
Ir tas akcentas – vienas žaviausių dalykų, iš kurių atpažįstame N. Paltinienę.
Būtent. Dėl to, manau, Kaune ji buvo tokia populiari. Šis akcentas buvo be galo panašus į ikikarinės Lietuvos estrados atlikėjų akcentą: Danieliaus Dolskio, Antano Šabaniausko – Nelly dainavo tuo pat akcentu.
1982 metais N. Paltinienė ir A. Paltinas išvažiavo į Vokietiją. Kaip tuo metu Lietuvoje į tai buvo reaguojama?
Juodu išvažiavo, nes Arvydo tėvai, tuomet jau senyvo amžiaus, gyveno Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Nelly yra pasakojusi, kad ją yra netgi kvietę į LKP Centro komitetą ir sakę: jūs tokia dainininkė, nevažiuokite, pasilikite.
Vis dėlto Nelly nusprendė išvykti, ir, pasak jos, tai buvęs pats skaudžiausias įvykis gyvenime, ji suprato, kad jos scenos gyvenimas baigtas, kad į Lietuvą nebegrįš, nes išvažiuodama tampa „tėvynės išdavike“.
Ir iš tikrųjų, Nelly su vyru išvykus, iš prekybos išimtos visos plokštelės ir duotas nurodymas ištrinti visus „Kopų balsų“ įrašus radijo fonduose. Laimė, amžiną atilsį kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, nuolat rašęs N. Paltinienei dainas, ir jo draugai nepakluso šiam nurodymui, ir nemaža dalis įrašų buvo slaptai išsaugota radijo fonduose.
Kai Nelly su Arvydu išvyko, netgi buvo pasklidęs gandas, esą ji mirė. Čia, Lietuvoje, mes nieko apie ją nežinojome.
Vėliau Nelly susirado Čikagos lietuviai, ir taip prasidėjo naujas jos scenos gyvenimo etapas: imtos leisti plokštelės, pradėti rengti koncertai – nuo 1983 metų ji aktyviai koncertavo JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje. Visur, kur tik buvo lietuvių.
Noriu papasakoti jaudinančią istoriją apie Nelly ir jos katiną. Ji turėjo didelį katiną. Ir, pasirodo, jis, vos pajusdavo, kad Nelly su Arvydu išvažiuoja gastrolių, iškart kažkaip įsigaudavo į automobilį, ir niekaip jo iš ten negalėdavai išprašyti.
Šis katinas būdavo baisiausias Nelės draugas. Ir kai šeimininkė išvyko į Vokietiją, katinas, – ji jo, žinoma, negalėjo pasiimti kartu, todėl paliko seseriai, – susirgo gilia depresija.
Tačiau kai sesuo slapta per jūreivius iš Vokietijos gavo Nelly leidžiamas garsajuostes ir kai katinas išgirdo šeimininkės balsą, jis atsigavo. Murkdavo, aplink magnetofoną sukdavosi. Ir vieną dieną katinas Nelly sulaukė.
Papasakokite, kokia jums yra Nelly.
Nelly niekada nebuvo oficiozinė dainininkė. Ji nėra sudainavusi nė vienos ideologinės dainos – tai unikalu, nes dainininkai sovietmečiu buvo prievartaujami tai daryti. Ji dainuodavo tai, kas būdavo širdy. Ji yra pasakojusi, kad „Kopų balsai“ gudraudavo prieš festivalius. Programa būdavo tikrinama ir klausiama, kur tos „patriotinės“ dainos. Atlikėjai jas pateikdavo, bet nesudainuodavo.
Tam tikra prasme Nelę scena sudegino – ji atidavė viską, ji norėjo būti žmogus, pakeliantis kitą žmogų. Ir tai iki šiol yra jos stiprybė. Nelly be galo myli savo gerbėjus.
Ne veltui paprašė savo kolegės Livetos Kazlauskienės pranešti apie pasitraukimą nuo scenos – nes nori pasakyti, kad scenos gyvenimas baigtas, bet lieka jos gyvenimas, jos šiluma. Manau, ateis laikas, kai mes grįšime prie N. Paltinienės kaip ypatingo epochos ženklo.
Nelly niekada nesivaikydavo prizų, nors daug jų yra gavusi. Man ji yra sakiusi, kad per tiek metų scenoje jai svarbiausias apdovanojimas – 2011 metais gautas apaštalinis popiežiaus Benedikto XVI palaiminimas, kaip ji pati kalba, duodantis jėgų gyventi.
Nelly yra tikėjimo ir laisvės žmogus. Sovietmečiui – vakarietiškai laisva. Niekada nieko nekopijavusi, originali, laisva scenoje – ir judesyje, ir šokyje. Nepažįstanti nei išorinės, nei vidinės cenzūros.
