Tą dieną, kai kalbėjomės su vilniete Viktorija, moteriai buvo pabaigta chemoterapija ir spindulinis gydymas, tačiau pašnekovė atvira – nesijaučia visiškai rami nei sekundei, nes kasdien privalo rūpintis savo šeima: ant moters pečių – trys sūnūs, keli per žiemą susidarę įsiskolinimai už butą, o suprastėjusi sveikata trikdo ir galimybę užsidirbti.
„Aš niekada neprašau pinigų – aš tik prašau meškerės, o žuvį pasigausiu pati. Man nereikia, kad man kas nors aukotų, aš noriu rasti klientus, kurie iš manęs pirks mano gaminius. Tai man bus didžiausia dovana“, – sako Viktorija.
Guziuką užčiuopė atsitiktinai
Praėjusių metų liepos mėnesį moteris rankoje užčiuopė guziuką, kuris netrukus poliklinikoje buvo išoperuotas. Tai, pasak moters, buvo gerybinis augliukas, kuris nesudarė jokių problemų. Tačiau po kurio laiko situacija pasikeitė ir dar vienas guziukas išdavė, kad moteris serga vėžiu.
„Aš visiškai atsitiktinai apsižiūrėjau krūtinę ir pajaučiau guziuką. Nuėjau pas gydytoją, man buvo atliktas echoskopas, netrukus biopsija ir, deja, pasitvirtino baisiausia – vėžys.
Laimei, man nereikėjo nupjauti krūties, tačiau gydymas buvo labai sunkus. Labai sunkiai iškenčiau pirmąjį ir antrąji chemoterapijos kursus – mane labai pykino, prasidėjo didžiuliai raumenų, sąnarių skausmai, ėmė slinkti plaukai.
Būdavo dienų, kada buvau visiškai be jėgų, negalėjau ne tik pasirūpinti vaikais, bet ir pačia savimi“, – prisimena pašnekovė.
Sujaudino sūnaus žodžiai
Viktorija graudinasi kalbėdama apie vaikus. Mažasis dar tik pradinukas, tačiau mamos liga jį itin sustiprino. „Jis ir valgyti pats pasidaro, lanko muzikos mokyklą – mano liga jį labai subrandino.
Prisimenu, kai pasakiau jam apie savo ligą, jis paprašė vienintelio dalyko – kad aš gyvenčiau. Sakė, kad jam tai būtų didžiausia dovana.
Dabar, kai buvo jo gimtadienis, atsiprašiau, kad negalėjau surengti šventės, apie kokią svajotų kitas 9-metis, tačiau jis prisipažino esantis laimingas, nes mes galime tiesiog būti kartu. Tokie dalykai labai paveikia“, – atvirauja pašnekovė.
Atrado kasdienę laimę
Šiuo metu moteris dirba taksi dispečere nuo 6 valandos rytais, o turėdama laisvo laiko ir jėgų, iš sunešiotų ir nebereikalingų džinsų siuva drabužius.
„Kiekvieną ketvirtadienį einu į „Dėkui“ stotelę, prisirenku džinsų ir juos prikeliu antram gyvenimui. Iš jų siuvu sarafanus, sijonus – kol kas tik mokausi, klientų dar neturiu, tačiau tikiu, kad pavyks. Tokiu būdu prisidėsiu ir prie aplinkos tausojimo – kam išmesti gerus daiktus, jeigu iš jų galima ką nors padaryti.
Taip pat lankau anglų kalbos kursus – tai mano investicija į save. Kas rytą prieš darbą keliuosi anksti, balkone išgeriu ramiai kavos, pasitinku saulę.
Liga mane išmokė priimti save. Žinote, yra sakoma, kad lėktuve nelaimės atveju deguonies kaukę reikia užsidėti sau, o tik tada padėti tiems, kurie yra šalia. Mokausi pasirūpinti savimi, noriu būti sveika, nes žinau, kad esu reikalinga savo sūnums, marčiai ir anūkytei, kuriai tik pusė metukų.
Man buvimas su ja yra itin malonus. Kai pamatau mažylę, atrodo, viską pamirštu – labai ją myliu.“
Sulaukia nemalonių replikų
Viktorija neslepia – gyvenime sulaukia daug neapykantos ir užgaulių žodžių. Kartais dėl to, kad viešai paprašo pagalbos, o kartais tiesiog dėl gyvenime padarytų klaidų.
„Parodykite man žmogų, kuris nedaro klaidų. Mano keturios santuokos yra iširusios – pastaroji truko mažiau nei metus ir stipriai atvėrė akis. Bet juk taip jau yra – gyveni, mokaisi, klysti, krenti, keliesi.
Nesu tobulas žmogus, dažnai klystu, bet stengiuosi atsitiesti dėl vaikų ir savęs. Po paskutinių skyrybų supratau, kad galiu arba kristi į visišką dugną, arba pakilti. Pasirinkau atsitiesti.
Esu pridariusi daug visko – net ir pastarieji metai, kai kovojau su liga, buvo paženklinti klaidomis, nuosmūkiais, tačiau ar dėl to kažkas turi teisę mane teisti?
Aš niekada nesu parašiusi jokio įžeidžiančio komentaro kažkam viešai, niekada neteisiu ir nesmerkiu. Gal nesiviešinu, bet pagal galimybes padedu ir kitiems – juk mes gyvename sociume.
Kai man ko nors reikia, aš irgi paprašau pagalbos, nemanau, kad dėl to turėčiau būti smerkiama. Gaila, kad žmonės to nesupranta.“
