Žodis „neištikimybė“ dažnai reiškia neišvengiamą skausmingą santuokos ar draugystės pabaigą. Iš straipsnių komentarų ir diskusijų forumų liejasi įskaudintųjų pyktis ir apgaudinėjančių pasmerkimas.
Tačiau aprimus aistroms, į neištikimybės problemą galima pažvelgti ir kitu kampu. Ar mes galime dvasiškai užaugti tiek, kad paklaustume savęs, kokias klaidas, kurios pastūmėjo vyrą (žmoną) į svetimą glėbį, padarėme patys? Ar įmanoma ir ar verta bandyti iš naujo lipdyti šeimą su mus išdavusiu žmogumi? Kaip bendrauti ir elgtis, jei nusprendėme nesiskirti? Pirmoji reakcija: jis (ji) man neištikimas(-a)!!!
Žinia apie neištikimybę būna didelis smūgis. Užplūsta pyktis ir pavydas. Įskaudintieji neretai nuvertina save ir nepelnytai prisiima sau visą kaltę dėl sutuoktinio klaidos. Arba, atvirkščiai, jaučia partneriui pagiežą ir neapykantą. Bet čia svarbu neskubėti! Neapgalvoti sprendimai atneša didžiausią žalą. Tą pačią akimirką susikrovus lagaminus ir trenkus durimis, gali tekti gailėtis visą gyvenimą, ypač jei neištikimybė priimama asmeniškai - kaip sutuoktinio noras įskaudinti būtent Jus.
Atsidūrus šioje situacijoje sunkiausia būna, žinoma, išduotajai(-am). Ir jeigu ji (jis) nusprendė, kad verta stengtis išsaugoti šeimą, privalo prisiimti dalį atsakomybės dėl to, kas įvyko, ir sau, o ne tik suversti visą kaltę neištikimam sutuoktiniui. Aukos vaidmuo čia nepadės. Ne kiekvienam užtenka stiprybės atleisti už tai, ko nenusipelnė, todėl dauguma santuokų ir neišlaiko tokio išbandymo.
Išaiškėjus neištikimybei, kenčia ir tas, kuris nuėjo klystkeliais. Gelbėdamas santuoką, vyras (moteris) nutraukia ryšius su meiluže (meilužiu), todėl kankina ilgesys, bet dažniausiai ilgimasi ne konkretaus žmogaus, o euforijos jausmo, patirto atradus artimą bendravimą su kitu. Kodėl sutuoktinis nuėjo klystkeliais?
Neištikimybė dažnai laikoma didžiausia santuokoje iškilusia problema, bet yra atvirkščiai – tai problemos sukuria pagrindą neištikimybei. Paprastai į svetimą glėbį žmones stumia ne pramogų ieškojimas, jie tiesiog yra labai nelaimingi. Slaptas romanas visada turi tuštumos ir nesupratimo šeimoje potekstę. Moterys nueina „į kairę“ metų metus kentėjusios nepilnavertėje šeimoje, o vyrai pasiduoda vilionėms gana greitai, tačiau ir jie taip elgiasi tik kankinami nepasitenkinimo santuoka. Seksas akcentuojamas kaip svarbiausias neištikimybės elementas, bet daugelis patyrusių dvasinę neištikimybę turbūt su tuo nesutiktų. Baisiausia yra patirtas pažeminimas bei išdavystė.
Seksualinių poreikių nesupratimas šeimoje sukelia daug problemų. Pavyzdžiui, natūralu, jog moteris, pagimdžiusi vaiką, mažiau domisi seksu ir jai reikia daugiau emocinio artumo, kad jaustų geismą. O dirbančios motinos patiria tokį krūvį, kad seksui kartais tiesiog nebelieka energijos. Tokiu gyvenimo laikotarpiu moteriai reikia ypatingo vyro supratimo ir palaikymo.
Vis tik neištikimybės esmė ne sekse. Problema kyla, kai partneriai bėgant metams keičiasi ir nesugeba arba nesistengia prisitaikyti prie pasikeitusių vienas kito poreikių. Taigi noras būti išgirstiems ir suprastiems, trokštamiems ir reikalingiems, pyktis ant antrosios pusės verčia ieškoti paguodos kitur – ne namuose. Pasitaiko ir niekšingų išdavysčių, kai neištikimas vyras (žmona) tiesiog nori nubausti antrąją pusę arba, vengdamas kažkokios problemos šeimoje sprendimo, ieško lengvesnio gyvenimo už jos ribų. Neištikimybė dažna jau beyrančiose šeimose. Ir tik vyro bei moters noras pakeisti savo mąstymo bei elgesio būdus, išsiaiškinti ir patenkinti vienas kito poreikius realiai gali išgelbėti santuoką.
Kai kurie psichologai neištikimybės, kaip ir daugelio kitų problemų žmogaus gyvenime, šaknų ieško vaikystėje. Teigiama, kad žmogus paveldi tam tikrą emocinį elgesio modelį ir stengiasi išspręsti vaikystėje neišspręstas problemas arba patirtas nuoskaudas. Tai gali nesąmoningai pastūmėti jį (ją) neištikimybės link, tačiau jei partnerė(-is) suprastų, kokiame emocinio vystymosi lygyje įstrigo antroji pusė, galėtų padėti jam (jai) išsikapstyti neieškant atsakymų svetimose lovose. Skamba sudėtingai - atsipainioti matyt gali padėti tik psichologai.
Kaip „pasveikti“ po išdavystės?
Pirma sąlyga šiltų santykių šeimoje atstatymui yra abiejų partnerių dvasinė branda ir pasiryžimas dėti visas pastangas, kad pasitikėjimas vienas kitu sugrįžtu. Tačiau dvasinio skausmo gydymas ir nutrūkusio intymumo jausmo paieškos sunkus pasirinkimas, ypač jei apie krizę šeimoje žino aplinkiniai – šeima, draugai, bendradarbiai. Daug paprasčiau tiesiog išeiti, tikintis, kad atsikračius sutuoktinio išnyks ir problema. Bet faktai rodo ką kitą: jei žmogus išsiskiria, o vėliau kuria naują šeimą – gal net ne vieną – jis į visas santuokas atsineša tas pačias neišspręstas problemas. Štai kodėl tarp pakartotinai vedusių (ištekėjusių) didelis skyrybų skaičius.
Vienas svarbiausių dalykų – kalbėtis, kalbėtis ir dar kartą kalbėtis! Santykių gaivinimas po neištikimybės neina tiesia linija – būna duobių, kurios priverčia sugrįžti vis prie tų pačių skaudžių klausimų. Kad pokalbiai nevirstų kaltinimų lavina reikalingi kantrybė ir nuoširdumas.
Niekas negali pateikti stebuklingos formulės, kaip greitai „pasveikti“ po partnerio neištikimybės. Tačiau laikas ir dvasinis darbas gali duoti saldžių vaisių: būna, kad žmonės tampa net artimesni nei kada nors anksčiau. Kartais poroms būtinas toks emocinis sukrėtimas, kad pagaliau nustotų būti mandagūs ir pradėtų pyktis, nuoširdžiai išliedami susikaupusias aistras.
Nereikia turėti iliuzijų, kad neištikimybės faktas po kiek laiko bus užmirštas: randai lieka visam gyvenimui. Išduotasis kilus ginčams, ko gero, ne kartą primins praeities nuodėmes. Bet jei toks šantažas, apeliuojant į sąžinę, taps nuolatinis, tai nieko neduos. Įtampa tarp sutuoktinių išnyks, jei įskaudintoji pusė sugebės iš tikrųjų atleisti.
