A. Kojo kolekcijoje – apie 70 ralyje iškovotų taurių. Po šio savaitgalio ją papildė dar trys apdovanojimai – ne tik socialinės apsaugos ir darbo ministro taurė, bet ir neįgaliųjų klasės nugalėtojų taurė bei apdovanojimas už Akmenės rajone greičiausiai įveiktą greičio ruožą.
Vyras privalo vairuoti automobilį
Kitąmet bus 20 metų, kai po patirtos avarijos Algimantas juda tik neįgaliojo vežimėliu. Vis dėlto toks gyvenimo lūžis nepakeitė jo požiūrio – vyras privalo vairuoti automobilį, tad bene po metų iš naujo išlaikė vairavimo egzaminą ir nusipirko automobilį. Tiesa, šįkart – jau valdomą rankomis. Teko įgusti vairą sukioti viena ranka, nes kita reikėjo valdyti greičio, sankabos svirtis.
Šios pamokos ilgai neužsitęsė – po poros metų Algimantas jau dalyvavo kaime, kuriame tuomet gyveno, surengtose automobilių lenktynėse, paskui užsiregistravo dar į vienas kitas panašias varžybas. Įtampa, adrenalinas, pojūtis, kad nepasidavei, įrodei, jog negalia nesustabdė gyvenimo – visa tai Algimantui teikė stiprybės ir ryžto eiti dar toliau. Taip jo gyvenime atsirado ralis „Aplink Lietuvą“.
Stoti prie starto linijos su patyrusiais automobilių sporto entuziastais buvo nemenkas iššūkis. Juolab kad į apie tūkstantį kilometrų besidriekiančią trasą išsiruošdavo ne su specialiai paruoštu, įvairiais būdais sustiprintu automobiliu, o tuo pačiu, su kuriuo iškart po ralio turės į darbą važiuoti. O ir tas pats niekada nebuvo tik ką nuo gamyklos konvejerio nuriedėjęs...
Vyras neslepia – buvo visko. Porą kartų automobilis neatlaikė trasoje numatytų kliūčių ar greičio ruožų, tad finišo nepasiekė. Algimantas neslepia: galvoje ne kartą šmėstelėjo mintis – gal jau užtenka tų lenktynių, bet noras įrodyti – visas kliūtis galima įveikti, reikia tik nepasiduoti, nenuleisti rankų, vedė pirmyn. Tad, praeityje palikę visas nesėkmes, kartu su automobilius gerai išmanančiu šturmanu V. Barecku jie vėl leidosi į lenktynių trasas.
Ši rizika pasiteisino: jau trečius metus iš eilės A. Kojo ir V. Barecko ekipažas laimi pagrindinį neįgaliųjų klasės prizą – socialinės apsaugos ir darbo ministro įsteigtą taurę – bei tampa neįgaliųjų klasės nugalėtojais. Trofėjų kolekciją papildo ir taurės už geriausiai įveiktas atskiras ralio rungtis.
„Sodra“
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba
Savivaldybė
Adrenalinas daro savo – nugali greitis
Automobilių sportas – brangus pomėgis. Negana to, kad privalai turėti automobilį, kurį reikia kuo geriau paruošti lenktynėms, savo kainą turi ir entuziazmas dalyvauti – tenka susimokėti startinį mokestį, pasirūpinti degalais, susirasti nakvynės vietą (ralis „Aplink Lietuvą“ trunka tris dienas) ir pan. Iki šiemetinio ralio pastarųjų išlaidų neįgaliųjų ekipažai nepatirdavo – jos būdavo padengiamos iš projektinių lėšų. Šiemet šios lengvatos nebeliko, kiekvienas dalyvis tai turėjo apmokėti iš savo piniginės.
Ko gero, tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl iš Kauno Rotušės aikštės į ralį išvažiavo ne 8 ar 10 neįgaliųjų ekipažų, kaip būdavo ankstesniais metais, o tik 4.
A. Kojis neslepia – iš pradžių dvejojo ir jis, bet šias abejones jam padėjo išsklaidyti Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė. Pernai ji dalyvavo ralio apdovanojimų ceremonijoje ir tris taures iškovojusiam rajoną garsinančiam lenktynininkui pažadėjo specialų savivaldybės prizą. Paklaustas, ko labiausiai reikėtų, kad ir tolesni raliai būtų tokie pat sėkmingi, Algimantas nedvejojo – padangų. „Ir merė pažadą įvykdė, netgi su kaupu, – sako A. Kojis. – Savivaldybės skirtų pinigų užteko ne tik padangoms įsigyti, bet ir startiniam mokesčiui sumokėti.“
Skolingas neliko ir Algimantas. Kai prieš beveik mėnesį jie susitiko Širvintų rajono neįgaliųjų draugijos renginyje, Ž. Pinskuvienė priėjo prie Algimanto, pasidomėjo, kaip sekasi ruoštis artėjančiam raliui, ir šypsodamasi tarstelėjo: „Nepavesk“.
Algimantas nepavedė – geriausio neįgaliųjų lenktynininko titulą apgynė. Tiesa, pripažįsta, kad šįkart jautė dvigubą atsakomybę: ir nepasiduoti pačiam, ir pateisinti kitų lūkesčius.
Tai padaryti nebuvo lengva. Šiemetiniame ralyje beveik pusė trasos driekėsi žvyrkeliais, ypač daug meistriškumo ir vairavimo įgūdžių prireikė šlapio molio ir žvyro ruože, kur automobiliai klimpo, slydo, buvo tiesiog nevaldomi. Pirmą kartą teko dalyvauti ir tikroje ralio trasoje, kuri driekėsi laukais ir miškais. Tvirtesnės padangos labai pravertė ir įveikiant vandeniui nutekėti skirtą pervažą. Pasak Algimanto, ne visiems lenktynininkams pavyko sėkmingai susidoroti su šiomis užduotimis ir pasiekti finišą. Užtat dvigubai džiaugėsi, kad jų ekipažas išsilaikė lenktynių dalyvių viduryje.
Ralyje tenka suderinti du iš pirmo žvilgsnio tarpusavyje nederančius dalykus – trasą įveikti kuo greičiau ir kuo saugiau. „Adrenalinas daro savo – dažniausiai nugali greitis“, – sako Algimantas.
Tarp ralio senbuvių – ir naujokų ekipažas
Ralio „Aplink Lietuvą“ dalyvių registracijos žurnale A. Kojo ir V. Barecko ekipažas buvo vienintelis, priskirtas N-1 klasei, kurioje varžomasi rankomis valdomais automobiliais. N-2 klasėje, kurios dalyviams nebūtina turėti judėjimą ribojančią negalią, užsiregistravo 3 ekipažai: Alfredas Ukrinas ir Linas Četkauskas, Rolandas Šukys ir Raminta Šukytė, Asta Džiugelytė ir Ignas Bilius. Dėl nedidelio dalyvių skaičiaus šįkart abi neįgaliųjų klasės buvo sujungtos į vieną. Antrosios vietos taurę pelnė R. Šukio ir antrą kartą jam padėjusios, prieš metus debiutavusios dukros R. Šukytės ekipažas, o daugkartinio lenktynininko A. Ukrino ir L. Četkausko ekipažas šįkart liko trečias. A. Džiugelytės ir I. Buliaus ekipažui įteiktas paguodos prizas.
Pasak Astos, apie ralį ji seniai svajojusi. Didžiausia kliūtis šiai svajonei įgyvendinti buvo senas automobilis. „Šį pavasarį įsigijau naujesnį „VW Golf Plus“ automobilį, ir pagaliau pasiryžau“, – šypsojosi mergina. Žinia, kad šiemet neįgalieji neturės jokio papildomo finansavimo, Astos nesulaikė – jei jau nusprendė dalyvauti, tai ir dalyvaus. Atidėti dar metams, tikintis, kad sąlygos pasikeis – ne išeitis. „O jeigu nepasikeis? – dvejonėms nepasidavė mergina. – Be to, niekada negali žinoti, kas apskritai kitąmet gali nutikti.“ Paskutinę gautą neįgalumo išmoką atidėjo raliui ir planų daugiau nekaitaliojo.
Daugiau nerimo buvo dėl to, kur surasti patyrusį ir patikimą šturmaną. Nors automobilį Asta vairuoja jau 16 metų, panašiuose renginiuose nedalyvavo, tad ir šturmano įgūdžių turinčių žmonių nepažinojo.
Į pagalbą rokiškietei suskubo daugelį metų neįgaliųjų ekipažais ralyje „Aplink Lietuvą“ besirūpinusi Dalia Tarailienė.„Pasiguodžiau jai, kad neturiu šturmano, bet labai noriu dalyvauti ralyje, – pasakoja Asta.– Tai ji ir surado Igną. Jis ir pats ne vienus metus dalyvavo ralyje, tik kaip vairuotojas. O šiemet pasiaukojo dėl manęs ir tapo mano šturmanu. Važiuodama su juo jaučiausi kaip už sienos.“
Asta pasakoja pirmajam raliui didelių lūkesčių nepuoselėjusi, norėjo tik susipažinti, savo akimis pamatyti, ko galima tikėtis trasoje, kokias kliūtis dalyviams tenka įveikti. „Patirtis ir įspūdžiai – patys geriausi, – sako mergina, tikindama, kad kitų metų raliui tikrai nesako „Ne“. – Pamenu, kai reikėdavo iš Rokiškio nuvažiuoti į Kauną, sakydavom: „Kaip toli!“ O čia – vien ralio trasa 1150 kilometrų, o kiek dar papildomo važiavimo, pavyzdžiui, į nakvynės vietas – po 500 kilometrų per dieną nuvažiuodavome. Pavargdavom, žinoma, bet malonus buvo tas nuovargis.“
Nuo 1996-ųjų ralyje „Aplink Lietuvą“ dalyvaujantys neįgalieji daugiau nei poros dešimtmečių tradicijos nesulaužė ir priėmė iššūkį – įrodė, kad jų valia ir ryžtas stipresni už, tikėkimės, laikinus sunkumus.
