„Ypatingas būrys“ – taip vadinasi bendras LRT, Krašto apsaugos ministerijos (KAM) ir judėjimo „Parateam Lietuva“ projektas. Būrelis negalią turinčių žmonių ir sužeistų karių (daugiausia netekusių kojų, rankų, judančių neįgaliųjų vežimėliais) išbandė kario duoną – gyveno kareivinėse ir atliko įvairias užduotis, tarp kurių buvo ir nusileidimas nuo aukščiausio Lietuvoje tilto, ir važiavimas šarvuočiu, ir šaudymas. Na, o bene daugiausiai jėgų ir valios pareikalavo netgi sveikam kariui nemažu iššūkiu tampantis ulonų takas, kuriuo einant reikėjo įveikti sudėtingas kliūtis tiek sausumoje, tiek vandeny.
Galime viską
„Per tas 4 dienas turėjome labai daug nuotykių, iššūkių, gavome daug informacijos – tiek visko buvo, kad tos dienos praėjo kaip mėnuo. Na, bet atlaikėme visus mums skirtus iššūkius“, – dalijasi įspūdžiais neįgaliojo vežimėliu judanti Lietuvos sporto universiteto dėstytoja Aušrinė Packevičiūtė. Sulaukusi kvietimo išbandyti save kariuomenėje Aušrinė ilgai nedvejojo – gyvenime tokių pasiūlymų daug nebūna. Laukiantys sunkumai jos nė kiek negąsdino – tai bus dar vienas nuotykis.
Pirmas iššūkis buvo apsigyventi kareivinėse – ar tikrai viskas bus pritaikyta? Tačiau problemų nekilo – kariuomenė padarė pandusus, nupirko dušo kėdutes, o tualetai daugmaž įvažiuojami. To užteko. Naujai iškeptiems kariams teko išklausyti daug teorinių paskaitų – apie kariuomenės struktūrą, apie topografiją, jie buvo supažindinti, kaip kalbėti per raciją, perduoti informaciją koduotais žodžiais ir pan. Vėliau laukė praktiniai užsiėmimai.
„Niekada anksčiau neteko leistis nuo tilto, nemaniau, kad galėčiau“, – prisipažįsta Aušrinė. Pasirodė, kad tai įmanoma ir nevaldant kojų – juk leidžiamasi rankomis. Daug įspūdžių buvo ir išbandant šaudymą, ir naktinio matymo prietaisus. A. Packevičiūtę maloniai nustebino tai, kad šarvuočiai pritaikyti neįgaliesiems – į juos patenkama pro rampą. „Patyrėme aibę fantastiškų dalykų, kurių moko karius, tik mes turėjome suspaustą programą, kuri dar nesibaigė“, – gerų emocijų neslepia Aušrinė. Pasak jos, šis projektas sulaužys daugybę stereotipų: „Parodysime, kad mes, neįgalieji, viską galime, tik sugalvokite kaip. Negaliu eiti – važiuoju, negaliu mašina – sėdu į šarvuotį. Kodėl gi ne?“
Taip.
Ne.
Nežinau, manęs tai nedomina.
Svarbiausia – darbas komandoje
„Bandome sulaužyti tam tikrus stereotipus ne tik apie paralimpiečius, bet ir apie kariuomenę. Kariuomenė gali būti atviresnė nei buvo anksčiau – turime priimti visai kitokių fizinių standartų žmones, – sako krašto apsaugos viceministras Giedrimas Jeglinskas. – Priimdami juos mes keičiamės ir keičiame visuomenę.“ Viceministro teigimu, šiuolaikinėje kariuomenėje svarbi ne tik kinetinė jėga, kaip įprasta manyti. Kariuomenėje reikalingų įgūdžių spektras kur kas didesnis – svarbiausi iš jų valia, komandinis darbas ir lyderystė.
Ir iš tiesų – „Ypatingo būrio“ komanda parodė puikius komandinio darbo įgūdžius. Pristatant projektą paralimpiečiai Egidijus Valčiukas, Andrius Skuja, Raimeda Bučinskytė, Eduardas Strašunskas ir Ernestas Česonis bei jiems vadovavęs buvęs specialiųjų operacijų pajėgų karys Algimantas Valaitis, kuris Afganistane neteko kojos, įveikė aukščio sienelę, šliaužė pro vielų tinklą. Tai padaryti įmanoma tik veikiant visiems kartu, padedant ten, kur kitas negali. Net ir jų šūkis buvo: „Visi už vieną, vienas už visus“.
Iššūkyje dalyvavusi R. Bučinskytė džiaugėsi projekte patirtu ypatingu bendruomeniškumo jausmu. „Kai reikėjo pereiti labai sudėtingą ulonų taką, nežinojau, ko tikėtis. Atrodė – su vežimėliu čia nėra ką veikti, bet vyrai pasakė: arba visi einame, arba niekas. Ir įveikėme pačias sudėtingiausias kliūtis, nors atrodė, kad tai visiškai neįmanoma. Užtat koks pasididžiavimas apima perėjus trasą“, – neslėpė emocijų paralimpietė. Beje, ji sulaukė daug pagyrimų dėl itin taiklaus šaudymo – Raimeda tikisi patekti į Tokijo paralimpiadą.
Išsipildė gyvenimo svajonė
E. Strašunskas nuo vaikystės norėjo tarnauti kariuomenėje: „Vaikas būdamas, kol dar nesupratau, kas man galima ir kas ne, visą laiką svajojau apie kariuomenę, aš savęs tiesiog neįsivaizdavau kitur.“ Deja, teko karčiai nusivilti – Eduardas gimė be vienos plaštakos, tad jam apie kariuomenę liko tik pasvajoti. Vyriškis neslepia, kad tai suvokus nusivylimas buvo didžiulis. Išgelbėjo sportas, kuris tapo alternatyva kariuomenei. Dabar E. Strašunskas žaidžia neįgaliųjų tinklinį ir vadovauja neįgaliųjų sporto klubui „Feniksas“.
„Vakar su tėvu žiūrėjome jo kariuomenės nuotraukas, kalbėjome. Jis ir sako: „Kaip gaila, kad tau neteks tarnauti.“ Aš jam nesakiau, kad patekau į kariuomenę, sužinos šiandien. Manau, jis iš laimės šokinės, juk matė visus mano išgyvenimus, matė, kaip žiūriu jo nuotraukas iš kariuomenės“, – neslėpė džiugesio E. Strašunskas. Vienintelis dalykas, dėl kurio apgailestauja 43 metų vyriškis – kad nepavyko į kariuomenę patekti anksčiau. „Atsikračiau stereotipų apie kariuomenę – maniau, kad tai kietakakčiai vyrai, kurie moka tik rėkauti, rikiuoti, šaudyti. Iš tikrųjų čia labai daug visko – reikia daug mokėti, žinoti, reikia išmokti spręsti daug sudėtingų problemų. Kariuomenės pagrindas yra protas“, – dalijasi įspūdžiais Eduardas. Jis linki kiekvienam jaunuoliui pabūti kariuomenėje – tai puiki gyvenimo mokykla.
„Teko pabendrauti su kai kurių valstybių (Lenkijos, Latvijos) paralimpinių komitetų prezidentais, sportininkais. Pasakius, kad mūsų sportininkai mokosi ginti tėvynę, dirba su Lietuvos kariuomene, visi nustebo – pasirodo, tai pirmasis toks projektas pasaulyje“, – sakė Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius. Jo teigimu, labai svarbu tai, kad mūsų paralimpiečiai yra matomi, o visuomenė turi progą suprasti, kad visi žmonės yra lygūs ir ginti tėvynę gali kiekvienas.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
