„Didžiajai daliai žmonių, turinčių intelekto sutrikimų, „Jonavos viltis“ – vienintelė vieta, kur jie gali leisti laiką, būti kartu, bendrauti, užsiimti mėgstama veikla. Be mūsų jie sėdėtų namuose. Iš čia ir kilo pavadinimas „naminukai“. Man tai – šiltas, geras žodis, galbūt todėl jis taip prigijo“, – šypsosi O. Traskauskienė.
Naminukų grupę lanko Adolfinos Vasylienės sūnus Tadas. Kartu su juo bendrijoje būna ir mama, prireikus ji padeda darbuotojoms sutvarkyti buhalterinius dokumentus. „Sūnui bendrijoje labai gerai. Jis mėgsta gaminti darbelius, parsineša namo įvairiausių idėjų. Socialinės darbuotojos – puikios, atsidavusios darbui. Gražu žiūrėti, kaip Tadas keliasi pusę septynių ryto, kad nepavėluotų į užsiėmimus. Jei sūnus nenorėtų, niekaip jo nenutempčiau į bendriją – jis juk ne daiktas“, – sako A. Vasylienė.
Jiedu su sūnumi bendrijoje lankosi du kartus per savaitę. „Tadas turi judėjimo problemų, jam diagnozuotas cerebrinis paralyžius, epilepsija, jis greitai pavargsta. Kiti naminukai su malonumu į užsiėmimus eina keturis kartus per savaitę. Visiems labai patinka nuotaikingos mankštelės, įvairūs užsiėmimai. Nėra tokių, kurie nenorėtų niekuo užsiimti. Kiekvienas kažką daro pagal savo galimybes“, – kalba mama.
Plati kampanija žiniasklaidoje.
Savivaldybių inicijuoti bendruomenių susitikimai su neįgaliųjų organizacijomis.
Prezidento įsipareigojimas ginti negalią turinčių žmonių teises.
Nuoseklus Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimas.
Nė viena priemonė nepadės, reikia laiko.
Atveria naują puslapį
Vos peržengus bendrijos slenkstį, O. Traskauskienė aprodo naujas, dar dažais kvepiančias patalpas. Rugsėjo pradžioje čia duris atvers Dienos socialinės globos centras. „Didžiuojamės ir džiaugiamės, kad iš mūsų, nevyriausybinės organizacijos, savivaldybė pirks dienos socialinės globos paslaugas. Be abejo, ir mes turėjome įdėti nemažai darbo – rengėme projektus, įgijome licenciją teikti paslaugas. Vis dėlto savivaldybės parama buvo neįkainojama – ji skyrė lėšų patalpų remontui, įrengė pandusą neįgaliesiems vežimėliuose, dušą, signalizaciją“, – pasakoja bendrijos vadovė.
Pasak pašnekovės, dienos socialinės globos paslaugos intelekto negalią turintiems žmonėms labai reikalingos. „Panašias teikia ir Jonavos neįgaliųjų veiklos centras, bet jis jau užpildytas. Liūdna žiūrėti, kaip 21 metų negalią turintys žmonės, baigę Jonavos „Neries“ pagrindinės mokyklos specialiąsias ugdymo klases, išleidžiami į niekur, yra priversti sėdėti namuose, o jų dirbantys tėvai – spręsti, kam patikėti vaikų priežiūrą. Be to, visi žinome, kokia svarbi turintiesiems intelekto negalią socializacija, galimybė būti bendruomenėje“, – sako O. Traskauskienė.
Dalis baigusiųjų „Neries“ mokyklą iki šiol prisijungdavo prie naminukų būrelio, bet jiems užsiėmimai numatyti tik nuo 8 iki 12 valandos, todėl užimtumo problema išspręsta tik iš dalies. „Dienos socialinės globos paslaugas teikiantis struktūrinis padalinys mums – naujas veiklos puslapis. Esu labai dėkinga Jonavos savivaldybei, jos vadovams už pasitikėjimą, už nuolatinę paramą ir pagalbą. Mes siekiame, kad intelekto negalią turintiems žmonėms būtų gerai, savivaldybės vadovai taip pat nori, kad užimtumo problema būtų išspręsta. Dabar jau galime didžiuotis bendromis pastangomis, nuveiktais darbais ir pasiektu rezultatu. Šiuo metu sudarinėjame sutartis dėl maitinimo, transporto paslaugų, o rugsėjo 4-ąją planuojame centrą atidaryti“, – kalba bendrijos tarybos pirmininkė.
Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius sako, kad toks modelis, kai paslaugos perkamos iš nevyriausybinio sektoriaus, pasiteisina, yra naudingas abiem pusėms. „Jonavos viltis“ dirba su sutrikusio intelekto žmonėmis, turi ir patirties, ir specialistų. Panašų modelį žadame taikyti ir ateityje“, – teigia meras.
Dienos socialinės globos centre iš dalies apmokamas paslaugas gaus 12 žmonių, turinčių intelekto negalią. Tėvai, globėjai ar pats žmogus turės skirti 20 proc. gaunamų su negalia susijusių pajamų, o likusią sumą padengs Jonavos miesto savivaldybė. Bus pasirašytos trišalės sutartys tarp bendrijos „Jonavos viltis“, žmogaus ir savivaldybės. Jonavos rajono savivaldybė pasirengusi investuoti ir daugiau lėšų.
O. Traskauskienės teigimu, bendrijos darbuotojų kolektyvas taip pat pasirengęs naujiems darbams ir iššūkiams. Be abejo, padaugėjus veiklos, teks priimti ir naujų darbuotojų.
Dirba iš širdies
Anot socialinės darbuotojos Julijos Kuliavienės, puiki atmosfera bendrijoje, nuolat plečiamas veiklų spektras – nuoširdaus O. Traskauskienės darbo rezultatas: „Kai pradėjau dirbti, bendrijos materialinė bazė buvo apgailėtina – vos 16 kvadratinių metrų kambariukas, tualetas, keletas sąsiuvinių. Šiuo metu išsiplėtėme iki 130 kv. m, nuolat daugėja bendrijos narių, vykdomų veiklų, priemonių. Mūsų vadovė turi jau suaugusią sutrikusio intelekto dukrą, todėl problemos, su kuriomis susiduria šeimos, jai nesvetimos, ji nuoširdžiai darbuojasi jų labui.“
Pati J. Kuliavienė teigia bendrijoje radusi gyvenimo prasmę, dirbti su turinčiais intelekto negalią – sena jos svajonė. „Socialinio darbuotojo profesiją įgijau jau peržengusi penkiasdešimties slenkstį, studijuodama kurse buvau vyriausia. Visada norėjau dirbti su tokiais žmonėmis – jie tave priima su tokia meile, taip nuoširdžiai, kad grįžtamosios vertės nepalyginsi su jokia kita. Mūsiškiai moka džiaugtis, viskas jiems patinka, viskas gražu. Mūsų veiklos tikslas – ne pagaminti kažką stebuklingo, išskirtinio – svarbus pats veiklos procesas, siekis būti reikalingam, naudingam“, – aiškina socialinė darbuotoja.
Ji moko naminukus gaminti įvairius rankdarbius, suvenyrus, taip pat ir elementarių darbelių: įsisiūti sagą, susitvarkyti patalpas, įjungti mikrobangų krosnelę, viryklę, pasigaminti valgio, parduotuvėje nusipirkti maisto produktų, pasinaudoti taromatu. „Formuojame ir pažintines bendrijos narių funkcijas. Turime nemažai kompiuterių, kiekvienas kartą per savaitę turi galimybę prisėsti, išmokti parašyti savo vardą, pavardę, pažaisti pažintinius žaidimus. Svarbu saviškius sudominti, kad jie patirtų sėkmę. Antraip jie supyksta, meta darbą į šalį“, – šypsosi J. Kuliavienė.
Pasak jos, dirbant su intelekto negalią turinčiais žmonėmis, svarbu jų neversti daryti to, ko jie patys nenori. „Be abejo, turime laikytis projekto reikalavimų, planų. Vis dėlto labai svarbus ir žmogaus nusiteikimas, į kurį visada reikia atsižvelgti. Nuolat stebiu žmones, matau, ar jiems patiko užsiėmimas, ar sudomino veikla“, – teigia socialinė darbuotoja.
Užsiėmimai bendrijoje vyksta kasdien, tris kartus per savaitę bendrijos darbuotojos vyksta į Jonavos rajono neįgaliųjų veiklos centrą, keturis – į Jonavos „Neries“ pagrindinę mokyklą, kur veikia specialiosios ugdymo klasės. „Veiklos tikrai turime daug, kas savaitę – maždaug po 10 užsiėmimų. Beveik visada pasirengti jiems trunka ilgiau negu pati veikla. Pavyzdžiui, ne kiekvienas mūsiškis gali imti į rankas žirkles ar adatą, tad prieš užsiėmimus tenka iš anksto parengti trafaretus, ruošinukus“, – sako O. Traskauskienė.
Bendrijos vadovė pasidžiaugia, kad turi nemažai savanorių, ateina daug jaunų merginų, moterų, kurios noriai prisijungia, nuoširdžiai dirba su intelekto negalią turinčiais žmonėmis.
Nesėdi sudėję rankų
O. Traskauskienė pasakoja, jog šiuo metu projektinėje veikloje dalyvauja 67 intelekto negalią turintys žmonės ir 9 jų šeimos nariai. Trys bendrijos darbuotojos stengiasi, kad jie nenuobodžiautų, kad veiklos būtų įvairios.
„Visi labai mėgstame išvykas, kurias pagal galimybes finansuoja rajono savivaldybė. Jau aplankėme Arklio ir Angelų muziejus, daug emocijų suteikė Jūrų muziejaus ekspozicija ir delfinų pasirodymas. Važiavome į Valdovų rūmus ir Trakus, apžiūrėjome dinozaurų parką ir stumbryną, kaimo turizmo sodybą. Lankėmės ir Geležinkelių muziejuje Vilniuje, kur mūsiškiai turėjo galimybę pavažiuoti traukinuku, vykstančiu nuo geležinkelio stoties iki Vilniaus oro uosto. Kone pusei mūsiškių tai buvo pirmasis gyvenime pasivažinėjimas traukiniu“, – pasakoja O. Traskauskienė.
Liepą naminukai ir jų mamytės penkias dienas ilsėjosi kaimo turizmo sodyboje „Pocynė“. „Mus pasitiko puikūs šeimininkai, labai skaniai maitino. Su žmonėmis nuolat dirbo kultūros centro darbuotoja. Buvo daug veiklų – kartu šokome, dainavome, vaidinome. Stovykla visiems paliko neišdildomų įspūdžių ilgam“, – sako bendrijos tarybos pirmininkė.
Ji pasidžiaugia, kad gražiai tarpusavyje bendrauja ne tik bendrijos nariai, bet ir jų mamos. Susibūrė pagalbos sau grupė, mamos dalijasi patirtimi, vaikų priežiūros problemomis, patiekalų receptais.
„Aišku, perdėčiau sakydama, kad viskas mūsų veikloje vien tik šviesu ir gražu. Būna ir problemų. Kartais nedideli konfliktai kyla lygioje vietoje, išgirstu ir nepagrįstų pretenzijų, tuomet būna skaudu ir pikta. Atrodo, mesiu viską ir išeisiu. Bet, žiūrėk, prieina kuris naminukas, apkabina, prisiglaudžia. Pažiūriu jam į akis ir visi nesklandumai dingsta“, – šypsosi O. Traskauskienė.
Jos teigimu, kai žmogus dirba širdžiai mielą darbą, yra savo vietoje, jis gali nuversti kalnus. Ypač kai šalia jaučia patikimą bendradarbių ir miesto vadovų petį.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
