Tačiau aiškėja dar vienas variantas – vaikai patys priversti pasirūpinti savimi, kol vienas iš tėvų ar abu išvyksta savaitei ar kelioms padirbėti į kitą miestą, šalį ir apie likusį vieną vaiką niekam nepranešė. O tokių vaikų istorijos iškyla tik atsitikus nelaimei ar netikėtai paaiškėjus mokykloje.
Pamiršo pažadą
Vieno palikto mokyklinuko istoriją tv3.lt portalui papasakojo Vilniaus ugdymo įstaigose seminarus vedanti pedagogė, pripažinusi, kad tai jau nepirmas jos girdėtas atvejis iš mokytojų lūpų.
Tikriausiai niekas nebūtų ir iškilę į viešumą, jeigu ne atsitiktinis vienos mokytojos pokalbis su vaiku. Jį namo lydėjusi mokytoja sužinojo, kad nepilnamečio berniuko motina jau kelias savaites yra išvykusi į darbą kruiziniuose laivuose. O jį prižiūrėti buvo paprašyta mamos draugė, netolima kaimynė.
Visgi, mokytojos kalbinta kaimynė pripažino ne kasdien aplankanti vaiką, o tik kai turi laiko. Po darbų savaitės grįžusi motina vaiko mokytojai nebandė teisintis. Ji pasakė, kad neturi kitos galimybės užsidirbti pinigų, o vienai išlaikyti sūnų labai sunku. Jai berniukas atrodė pakankamai subrendęs pasirūpinti savimi, be to, draugė taip pat buvo pažadėjusi prižiūrėti vaiką, tik gal dėl savo rūpesčių to nedarė kasdien. Juolab, ji ne pirmą kartą taip išvažiuoja ir iki šiol nieko blogo nenutiko.
Moteris neslėpė, kad jautėsi prastai dėl tokios situacijos, bet nematė kitos išeities.
Žinoma, kyla daugybė klausimų, kas turėtų reaguoti į tokią situaciją – tarnybos dėl pagalbos vaikui ar visai šeimai, ar vaikas turėtų būti paimtas iš šeimos, o galbūt kol nėra nelaimės, nereikėtų ir skubėti su sprendimais?
Norėjo vaiko
Panaši situacija irgi buvo atskleista netikėtai per pokalbį dar vienoje Vilniaus mokykloje. Vaiko motina specialistams prisipažino norėjusi „vaiko sau“. Tik pagimdžiusi dukrą, moteris suprato, kad vienai ja rūpintis ir išlaikyti be galo sunku. Paauginusi kelis metus dukrytę, išleido ją į darželį, o jai pradėjus eiti į mokyklą, moteris susirado savaitinį darbą.
Artimųjų šalia neturėjusi moteris iš pradžių dukrą vieną palikdavo darbo savaitei, vėliau visai savaitei ar kelioms. Apie tai nežinojo nei mokyklos bendruomenė, nei kitos tarnybos, o moteris teigė nežinojusi kur kreiptis pagalbos.
Be to, bijojo netekti dukros.
Prašo netylėti
Dažniausiai tėvai į tarnybas kreipiasi išvykdami ilgesniam laikui į užsienį, apie tai papasakojo Vilniaus Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Lina Juškevičienė.
„Tai yra globa tėvų prašymu ir tokiu atveju nurodomas atsakingas už to vaiko priežiūrą asmuo. Tada nėra mokama išmoka iš valstybės, nes tėvai įsipareigoja apmokėti išlaikymo išlaidas, su juo bendrauti. Per 2015 metus tokių prašymų Vilniaus mieste nustatyta 81, o per 2016 metus iki dabar 52 globos.
Galimai tai nėra visi atvejai, kai tėvai yra išvykę, manau, tai turėtų būti mokyklos prievolė pamatyti, pabandyti sužinoti tokius atvejus. Kai, pavyzdžiui, mato, kad močiutė, teta ar pats vaikas tvarko reikalus, tai apie tokius atvejus turėtų informuoti mūsų skyrių ir mes pasidomėtume situacija. Ar tėvai išvyksta į užsienį, ar į kitą miestą, tėvai vis tiek turėtų pasirūpinti vaiko priežiūros užtikrinimu“, – teigia L. Juškevičienė.
Specialistės teigimu, vaiko palikti negalima net laikant jį pakankamai brandžiu. „Net jeigu vaikas pakankamai didelis ir sąmoningas, vis tiek visa atsakomybė tenka tėvams už vaiką. Paliktas vienas jis negali būti. Visgi, teisės aktuose nėra numatyta, kokiam laiko tarpui nustatyti globą išvykus.
Be to, jeigu yra ginčas, tai mes irgi galime nustatyti globą trumpam laikui. Vis dėlto remiamasi į žmonių sąmoningumą. Globos dažniausiai nustatomos metų laikui, t.y. ilgalaikiai išvykimai. Tėvai turi prievolę pranešti apie savo grįžimą. Jeigu apie tai mokyklos bendruomenė kalba viešai, vadinasi, mato tą nepriežiūrą, galėtų informuoti ir mus apie tai. Tokių atvejų, kai vaikai galbūt palikti vieni, yra keli žinomi.
Kai mokykla domėjosi vaikų nelankymu, tada išsiaiškino, kad vaikai yra vieni, tad būtent taip ir paaiškėjo. Per mokyklos nelankymą, pranešimus esame gavę. Kai jau su problema susiduriama, tada socialinis darbuotojas bando aiškintis situaciją ir sužino, kad tėvai išvykę ar senyva močiutė formaliai žiūri vaikus, bet pati gyvena kitame rajone ir nepajėgia sužiūrėti šitų dalykų.
Tai tada aiškinamės“, – atskleidė skyriaus vedėja.
Mato pagalbos būdą
Kaip padėti tokioms šeimoms, variantą siūlo Lietuvos edukologijos universiteto lektorė doc. dr. Sigita Burvytė.
„Aš jau seniai pastebėjau, kad tokioms šeimoms reikia vietos pasikalbėti apie panašias problemas. Galbūt tai galėtų būti tam tikri šeimos centrai.
Ten tėvai galėtų ne tik kalbėtis, bet ir tam tikrų šeimyniškų įgūdžių, gebėjimų mokytis, bendravimo, problemų sprendimo. Ten būtų su vaikais, vadinasi ir santykius stiprintų.
O turėdami šeimose problemų, jau turėtų bendraminčių ratą, kur galėtų išdrįsti paprašyti pagalbos, pasikonsultuoti“, – pasakojo lektorė.
Šeimos centrai galėtų būti ramstis tokioms šeimoms ir galėtų užkirsti kelią vaikų nepriežiūrai.
