Kęstutis pasakoja, kad jo kelionė po globos įstaigas prasidėjo, kai jis buvo vos vienerių – nusižudžius jo mamai, berniukas buvo apgyvendintas Kauno kūdikių namuose. Iš ten pakliuvo į Panevėžio vaikų globos namus, septynerių buvo pervežtas į Antazavės vaikų globos namus, kur gyveno 4 metus. „Dėl to, kad daužiau langus, dar kažką padariau, mane išvežė į Rokiškio psichiatrinę ligoninę. Ten pasakė, kad esu debilas ir kad negaliu mokytis“, – prisimena K. Rudzinskas.
Tada jis atsidūrė Pabradės vaikų globos namuose, kur, pasak jo, sąlygos buvo labai blogos. „Ten tokia Elenutė dirbo, mes ją vadinom Ragana, nes ji žiauriai elgėsi su žmonėmis. Kartą berniukai išdaužė valgyklos durų langus, tai ji juos išrengė nuogai, surišo kojas ir rankas ir paguldė prausykloj ant šaltų grindų, – pasakoja Kęstutis, pridurdamas, kad net skųstis nebuvo galima. – Ten skųstis neleido, jeigu nueisi į kontorą, dar kelnes numaus. Taip ir būdavo – kelnes numauna ir būk. Reikia eiti valgyti, o žiemą be kelnių šalta.“ Už negerai nuravėtą daržą Kęstučiui vienas darbuotojas trenkė kauptuku per kojas, pradėjo bėgti kraujas, o pakviesta seselė tepasakė: „Nieko baisaus, praeis.“
Vėliau Kęstučiui vis dėl to leido baigti mokyklą. Jis vėl kilnotas iš vienos įstaigos į kitą, kol atsidūrė Ruklos globos namuose. Neapsikęsdamas nepagarbaus darbuotojų elgesio su juo ir kitais gyventojais, Kęstutis parašė skundą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, už tai sulaukė grasinimų, jog jį išveš į psichiatrijos ligoninę. Pats Kęstutis ne kartą protestavo prieš nepakenčiamas gyvenimo globos įstaigose sąlygas bandydamas bėgti, bet, pasak jo, buvo ir tokių, kurie rinkdavosi savižudybę.
Autentišką Kęstučio pasakojimą išgirdo gruodžio 10 dieną Nacionaliniame žmogaus teisių forume surengtos diskusijos „(Ne)orus gyvenimas: kada atversime globos įstaigų duris?“ dalyviai. Renginio moderatorė, psichologė, žmogaus teisių ekspertė Karilė Levickaitė, dėkodama Kęstučiui už jo atvirumą, kvietė diskutuoti, kaip užtikrinti žmonių, turinčių psichikos sveikatos bei intelekto sutrikimų ar negalią, teisę gyventi oriai ir būti mūsų visuomenės dalimi.
Kas užtikrina žmogaus orumą?
Lietuvos negalios organizacijų forumo (LNF) prezidentė Dovilė Juodkaitė sako, kad žmogaus orumą užtikrina žmogaus teisių standartai: „Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių deklaracija, kuri Lietuvoje buvo ratifikuota 2010 m., yra naujausias žmonių su negalia teisių standartas. Šios deklaracijos 19 straipsnis numato, jog negalią turintys asmenys, tarp jų ir žmonės, turintys psichikos sveikatos ar intelekto sutrikimų, turi teisę pasirinkti, kur ir su kuo jie nori gyventi ir būti apsaugoti nuo netinkamo elgesio.“ Deja, pasak D. Juodkaitės, šiuo metu Lietuvoje 6500 psichikos sveikatos ar intelekto sutrikimų turinčių žmonių gyvena socialinės globos įstaigose, dar keli šimtai laukia eilėje į jas pakliūti. Tokių įstaigų yra apie 40, daugumoje iš jų gyvena po 300–350 asmenų. „Matome, kad institucionalizacija pati savaime yra žmogaus teisių pažeidimas“, – konstatuoja LNF prezidentė.
2014 metais pradėtas deinstitucionalizavimo procesas, kuriuo siekiama kurti sąlygas negalią turintiems asmenims gyventi bendruomenėje, vis dėlto, pasak LNF prezidentės, žmonės automatiškai negali būti iškelti ir apgyvendinti bendruomenėje, nes tam reikia sudaryti sąlygas, išplėtoti paslaugas, todėl būtina užtikrinti globos įstaigose tebegyvenančių žmonių teises. „Svarbu keisti darbuotojų požiūrį į šiuos žmones – turi būti paisoma jų nuomonės, su jais turi būti tariamasi, turi būti užtikrinta jų teisė pasirinkti, kaip ir kur leisti laisvalaikį ir pan.“ Pasak D. Juodkaitės, pokyčių galima pasiekti koncentruojantis į darbuotojų mokymus ir visuomenės švietimą.
Neįgalusis.
Žmogus su negalia.
Negalią turintis žmogus.
Žmogus, turintis specialiųjų poreikių.
Svarbiausia – keisti požiūrį į žmogų
BĮ Valakampių socialinių paslaugų namų direktoriaus pavaduotoja socialiniams reikalams Virginija Paulauskytė pasakojo, kad savarankiško gyvenimo namai įsteigti 2013 metais siekiant suteikti sąlygas tiems žmonėms, kuriems nereikia visapusiškos socialinės globos, kuriems pagalba būtų teikiama tik tada, kada jos reikia. Šiuo metu savarankiško gyvenimo namuose gyvena 34 žmonės, 40 proc. jų dirba, patys planuoja, kaip leisti savo uždirbtus pinigus.
Pasak direktoriaus pavaduotojos, sunkiausia buvo būtent keisti darbuotojų požiūrį. „Turėjom persiorientuoti, suvokti, kad ne darbuotojai, o pats žmogus geriausiai žino, ko jis nori, – kalbėjo V. Paulauskytė. – Savarankiško gyvenimo namuose norime sudaryti žmogų įgalinančią aplinką. Mums svarbu ne tik fizinė, bet ir emocinė aplinka. Mūsų pareiga sudaryti sąlygas žmonėms gyventi taip, kaip jie nori. Taip pat svarbu užtikrinti, kad jie jaustųsi saugūs, kad gali kreiptis, klausti patarimo, diskutuoti, kad kiekvienas būtų išgirstas, išklausomas. Be to, svarbi ir informacinė aplinka – stengiamės, kad informacija žmonėms būtų suprantamai pateikiama.“
Proveržis vis dar laukia
JT specialusis pranešėjas teisės į sveikatą klausimais, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Dainius Pūras sakė, kad, nors Lietuvoje jaučiamas didesnis atvirumas pokyčiams, žmogaus teisių srityje šalies vis dar laukia esminis lūžis.
D. Pūras pateikė Italijos pavyzdį: „1978 metais visi italai – ir kairieji, ir dešinieji, ir bažnyčia – nusprendė, kad italas negali gyventi įstaigoje. Jie gerbia savo bendrapiliečius ir priėmė įstatymą – globos įstaigų neturi būti. Prieš 50–60 metų ir kitose šalyse priimti susitarimai dėl deinstitucionalizacijos. Pirmiausiai tai žmogaus teisių klausimas, be to, baikim švaistyti lėšas. Nėra blogesnio pinigų švaistymo negu investicijos į tokias paslaugas.“
Žmogaus teisių ekspertas prisipažįsta daugiausia priekaištų turintis ne socialinės apsaugos sistemai – joje kaip tik mato pastangas keisti situaciją. „Didžiausią akmenuką metu į sveikatos apsaugos sistemos daržą, – sako jis. – Iš tų penkių elementų, kuriuos kaip privalomus Pasaulinė sveikatos organizacija rekomenduoja bet kuriai valstybei, mes turime tik vieną – tai yra medikamentinis gydymas. Bet yra dar keturi – psichologinė pagalba, psichosocialinė reabilitacija bendruomenėje, profesinė reabilitacija ir apsaugotas būstas. Visa tai atidėta nežinia kuriam laikui.“
Pasak D. Pūro, pripažinus, kad patyrėme nesėkmę, atsirastų šansas proveržiui, nors jau praleista daug progų, kada jis galėjo įvykti. Vis dėlto jis sako nematantis, kas šiuo metu tą proveržį galėtų daryti – trūksta pilietinės visuomenės sąmoningumo, nevyriausybinės organizacijos yra per silpnos, o labiausiai jį liūdina universitetų pozicija. „Kad kažkas blogai su mūsų sistema, jei daugiau kaip 6000 mūsų žmonių, nors nėra nepadarę nusikaltimų, yra uždaryti nelaisvėje, negirdėjau nei iš psichiatrijos akademinio elito, nei iš psichiatrų bendruomenės“, – apgailestauja JT specialusis pranešėjas sveikatos klausimais.
„Vis dėlto nenoriu skleisti pesimistinės nuotaikos. Viskas mūsų rankose. Gal sociologai pasakys, kokios kritinės visuomenės masės reikia proveržiui, kiek procentų žmonių gali padaryti sukilimą?“ – klausė D. Pūras, kreipdamasis į dar vieną diskusijos dalyvį – sociologą, Vytauto Didžiojo universiteto profesorių Artūrą Tereškiną.
Reikia proveržio iš apačios
A. Tereškinas prisipažino, kad Kęstučio pasakojimas jam priminė Holivudo filmuose matytus blogiausius įkalinimo įstaigų pavyzdžius. „Pagrindinė tokios situacijos priežastis – tai, kad žmogaus orumas, pagarba žmogaus teisėms Lietuvoje nėra prioritetas. Dėl to socialinės atskirties grupės, tarp jų ir neįgalieji, yra nužmoginami, stigmatizuojami, įsivaizduojama, kad jie kelia grėsmę visuomenei, todėl jie fiziškai atskiriami, izoliuojami“, – kalbėjo sociologas ir prisipažino nežinantis, kiek procentų visuomenės reikėtų, kad įvyktų revoliucija.
Jo manymu, revoliucijai kritinės masės neužtenka. Mūsų visuomenės struktūra nepaprastai hierarchinė – visą laiką laukiama nurodymų iš viršaus, o iniciatyvos iš apačios dažnai nepalaikomos: „Mums trūksta didesnio judesio iš apačios, bet aktyvesnės nevyriausybinės organizacijos ir aktyvūs piliečiai dažnai nusodinami ir nepasiekia rezultato. Egzistuoja tylioji Lietuva, kurios niekas nesiklauso.“
„Pavieniui nieko nenuveiksi, reikia sąjūdžių“, – priminė D. Pūras, pabrėždamas, kad savo teisių pirmiausiai turi reikalauti neįgaliųjų organizacijos, o tam jos turi tapti stipresnės. Pasak LNF, nevyriausybinės organizacijos jaučiasi burbule – reikia, kad visuomenė pagaliau išgirstų jų balsą, juk negalią turintys žmonės ir jų artimieji sudaro didelę visuomenės dalį – apie 20 proc. gyventojų.
„Negerai, kad negalia Lietuvoje dažnai matoma per aukos arba per heroizmo prizmę, o iš tikrųjų žmonės su negalia nori gyventi paprastą gyvenimą – eiti į mokyklas, žaisti kiemuose, įdomiai leisti laisvalaikį, lankytis teatruose ir kitur, – sakė D. Juodkaitė. – Mes patys turim dažniau dalyvauti atvirose diskusijose ir diskutuoti visais kitais visuomenei rūpimais klausimais, matyt, tada ir visuomenė taps atviresnė ir draugiškesnė.“
Straipsnio autorė: Sigita Inčiūrienė.
