Prisipažinkite, ar taip jau lengvai patikite, kai kažkas jums bando įpiršti mintį, kad viena ar kita aplankyta šalis yra nuostabi ar net tobula? Vis dėlto, pasiklausiusi Astos, dvi savaites praleidusios geizerių ir ugnikalnių kraštu vadinamoje Naujojoje Zelandijoje, nejučia imu įsivaizduoti, kaip pati dairausi nuo kalno viršūnės. Iš kito pasaulio krašto ką tik sugrįžusi mergina tebegyvena šios šalies nuotaikomis ir nenustoja intriguoti sakydama, jog nuotraukos toli gražu neprilygsta realybei, rašo kelioniumanija.lt.
Kodėl Naujoji Zelandija? Kokie keliai nuvedė į bene toliausiai nuo Lietuvos esančią šalį?
Nes Naujoji Zelandija buvo svajonė. Dar žiemą pradėjau svajoti ir dėlioti atostogų planus. Norėjau keliauti spalį, savo gimtadienio proga, taip pat troškau tolimos šalies, kurioje būtų ne darganotas ruduo, bet jau šiltas pavasaris. Nusprendžiau, kad šįkart neieškosiu kelionės draugų ir keliausiu viena. Galvojau, kad noriu kuo daugiau gamtos ir mažiau civilizacijos. Naujoji Zelandija puikiai atitiko visus šiuos reikalavimus, na, o mano pasirinkimą nulėmė tai, kad šioje šalyje gyveno draugas, kuris maloniai priėmė į svečius. Susitikimai su draugais už jūrų ir kalnų kelionei suteikia artumo prieskonį, kartu pamatai daugiau neturistinės šalies, išgirsti įdomių vietinių istorijų, pajunti jų gyvenimo ritmą. Vaikščiodama vėjuotu Velingtonu, supratau, ką reiškia jų posakis „Windy Welly“ (liet. vėjuotasis Welly (Velingtono trumpinys)), ir koks gražus yra tas kraštas.
Ar ilgai ruošeisi šiai kelionei?
Apie Naująją Zelandiją prieš kelionę žinojau tik tiek, kad jos gamta nuostabi, kad čia stūkso ugnikalniai ir trykšta geizeriai, laukuose ganosi avys ir, kad ten buvo filmuotas garsusis „Žiedų valdovas“ (Lord Of The Rings). (Šypsosi)
Mano kelionė truko tik dvi savaites – tai yra labai nedaug laiko, mat kiti sutikti „kuprinėtojai“ po šalį keliavo mėnesį ar net ir daugiau. Keliavau viena, tad ir automobilio nuoma būtų kainavusi nemažai pinigų, o be to, ir nervų (vairavimas kaire kelio puse manęs anaiptol nežavėjo...), todėl daugiausia keliaudavau vietiniais autobusais. Taigi iš anksto kruopščiai suplanuoto maršruto nebuvo? Išsirinkau dvi trasas: pirmą, dviejų dienų, 35 km kelią vienišu pusiasaliu, antrą, vienos dienos, 19 km kelią aplink Mordorą – tai toks kalnas iš filmo „Žiedų Valdovas“ (Šypsosi). Pasirinkimams sąrašas buvo įspūdingai ilgas, bet gana greitai atsirinkau ir susidėliojau tikslų maršrutą iš taško A (t.y. Oklando) į tašką A, pakeliui aplankydama dar keletą miestų ir miestelių. Kas paliko didžiausią įspūdį Naujojoje Zelandijoje? O gal buvo kas ir nuvylė? Kalnai! Posakis „Gražesni tik tie kalnai, kuriuose dar nebuvai“ yra tikslus pirmo įspūdžio apibrėžimas. Matant kaip tolumoje stūkso snieguotos jų viršukalnės, stovint maždaug dviejų kilometrų aukštyje ir žvelgiant į šalia esančią kito kalno viršūnę jauti, koks pasaulis gražus ir didingas. Kelias veda į viršų ir žemyn, kaip kartais ir gyvenime, pilnas amžinai žaliuojančių gigantiškų paparčių, liaunų palmių, įvairiaspalvių paukščių, tingių ruonių ir baikščių avių. Naujoji Zelandija tiesiog nuostabi, galima sakyti, netgi tobula. (Šypsosi). Neturint didelių iliuzijų, nebūna ir nusivylimų, mėgaujiesi akimirka ir žvelgi pirmyn.
Kalbant apie šią šalį, prieš akis stereotipiškai iškyla ugnikalniai ir trykštantys geizeriai, čia pat laksto kiviai ir tatuiruotėmis išsimarginę maoriai, o be to dar ganosi tūkstančiai avių. Ar tokia Naujoji Zelandija pasirodė ir tau? Tikra tiesa, kiviai, turėdami labai mažus sparnus, stengiasi išgyventi greičiau bėgiodami. (Šypsosi). Naujojoje Zelandijoje daug kelių ir pasirinkimų. Galima degustuoti vyną, gaudyti bangas, valdyti jachtas, rimčiau kopti į kalnus, nušokti nuo proto su virve nuo kurio nors tilto (bungee jumping), tiesiog fotografuoti, būti tokiu keliautoju, kokiu tik norisi. Tai – galimybių šalis.
Taigi galima drąsiai teigti, kad visi lūkesčiai pasitvirtino su kaupu?
Turėjau lūkesčių pamatyti nuostabų kraštą, toliausiai nutolusį nuo Lietuvos, pajusti kaip laiko skirtumas išbalansuoja mintis, aplankyti draugą, stovėti atšiaurioje viršukalnėje ir įkvėpti gaivaus oro. Ir viskas išsipildė! Be gamtos grožio, Naujoji Zelandija garsėja ir kaip labai brangi šalis. Ar taip yra iš tikrųjų?
Sąvoka „brangu“ – labai sąlyginis matas. Kava kavinėse kainuoja nuo 3 iki 7 Naujosios Zelandijos dolerių (santykis su litais apytiksliai 1:2), vienas pasivažinėjimas viešuoju transportu Oklande – 1,90 NZD (apie 4 Lt). Taip, stereotipiškai šalis brangi, taip, kiekviena kelionė turi savo kainą, nori nenori, tenka skaičiuoti. (Šypsosi).
Ar tai reiškia, kad keliaujant į Naująją Zelandiją tenka susitaikyti, kad kišenės gerokai patuštės? O gal yra būdų sutaupyti, juk lietuviai išradingi?
Nakvodama hosteliuose gamindavausi kuklias vakarienes ir pusryčius: keletą savaičių drąsiai galima taip gyventi. O ir apskritai kelionėse nevertėtų versti vietinės valiutos į litus. Geriausia apsibrėžti minimalų-maksimalų biudžetą bei leisti sau įvairaus dydžio pramogas, nesvarbu, ar tai būtų fantastiškai skani ir prabangi vakarienė žvakių šviesoje, ar susiteptas kuklus sumuštinis tiesiog ant žolės po kaitria vidurdienio saule. Kokie šios šalies gyventojai? Kuo jie labiausiai didžiuojasi?
Keliaudama įsitikinau, kokie draugiški yra vietiniai žmonės. Autobusų vairuotojai pasakoja šmaikščias istorijas ar faktus apie pakeliui pasitaikiusius miestelius, prekybos centrų kasininkai kalbina ir klausinėja apie šios dienos orus ar tavo nuotaikas. Tai mylintys savo šalį ir kultūrą žmonės. Buvau kiek nustebusi, matydama, kad net ir miestuose asfaltuotomis gatvėmis jie vaikšto tiesiog basomis. Naujosios Zelandijos gyventojai tiesiog dievina regbį ir nacionalinę „All Black“ komandą. Be to, Naujoji Zelandija buvo pirmoji pasaulio šalis, kurioje 1893 metais buvo suteikta balsavimo teisė moterims.
Ar gali lietuvį nustebinti naujazelandiečių maistas? Ką gi jie valgo?
Unikalus nacionalinis produktas, kurio teko paragauti, buvo „Marmite“, t.y. tamsus ir specifinio kvapo, panašus į juodą tepalą gaminys iš mielių ekstrakto, tepamas ant skrudintos duonos. Draugo kambario draugė naujazelandietė šypsojosi ir tikino: „tu privalai šito paragauti“. Žinoma, paragavau. Bet prisipažinsiu, man nelabai patiko tas sūrus, keistoko skonio juodas tepinys ant mano pusryčių skrebučio su sviestu. (Šypsosi). Naujosios Zelandijos virtuvė yra kultūrų mišinys, čia labai populiarūs kinų restoranai. Valgiau ir sultingą ėriuką prie taurės vyno, taip pat kivius (vaisius). Pastarųjų pavadinimas kilęs būtent nuo jų nacionalinio paukščio kivio, kuris kažkiek primena vaisių savo gauruotumu, forma ir spalva. Ar norėtum dar ten sugrįžti? O gal ir ilgėliau pagyventi?
Sugrįžti visada norisi. Tai maža šalis, ir, anot „Lonely Planet“ kelionės vadovo, nesvarbu kurioje Naujosios Zelandijos vietoje esate, atstumas iki jūros niekada nebus didesnis nei 128 km. Vienas dalykas yra nerūpestingos atostogos, kai keliauji ir negali atitraukti akių nuo priekyje stūksančių kalnų ar svajoji ant vandenyno kranto už tūkstančių mylių nuo gimtųjų krantų, o kitas - gyventi „ilgiau“, kuriam jau reikia rimtesnio apsisprendimo, motyvacijos. Norėčiau pagyventi Naujojoje Zelandijoje, galbūt Argentinoje arba Nepale, tik reikia paklausti savęs „Kodėl?“ Kol kas dar neužduodu sau tokio klausimo.
Ką patartum kitiems keliautojams, KelioniuManija.lt skaitytojams?
Keliauti. Nesvarbu, ar tai būtų Naujoji Zelandija, Olandija ar bet kokia kita pasaulio šalis, atrasdami ją labiau pažįstame save ir aplinkinius. Šiandien visa reikalinga informacija yra nesunkiai prieinama – internetas, forumai, draugai ir jų draugai, knygos, laidos... Galima rasti viską ir susiplanuoti kelionę. Svarbiausia yra noras, svajonė, kurią išpildome patys.
Daiva Zaveckienė
