Per daugelį šimtmečių Sardinija išgyveno daugybę invazijų: finikiečiai, kartaginiečiai, romėnai, arabai ir bizantiečiai. Po Antro pasaulinio karo, Sardinija gavo autonomiją ir surengė savo pirmuosius regioninius rinkimus gegužės 8, 1949 metais.Jau nuo 1951 metų antra pagal dydį Italijos ir Viduržemio jūroje sala Sardinija patyria turizmo bumą. Tik kol kas dar Lietuvoje paklausus apie Sardinijos salą, dažnas susimąstys kas per sala ir gerai pagalvos, kur ji randasi žemėlapyje. Čia užsieniečiai atvyksta pasimėgauti turkio spalvos jūros ir baltos spalvos salos paplūdimiais. Nenuostabu, jog net toli nuo kranto, vaizdai gali apsvaiginti miškingų kalnų viršūnėmis, citrusinių giraičių slėniais, nes dalį salos sudaro nacionalinis parkas. Tiesą sakant, žmogaus buvimas kol kas nepadarė įtakos šiai salai; natūrali gamta, nuolat žydi kokie nors medžiai, krūmai, gėlės, tankūs miškai, nedidelės dykumos ir pilna visų rūšių gyvūnų ir paukščių.. Tarp populiariausių kurortų- Costa Smeralda (Emerald Coast) su Porto Cervo. Jie išsiskiria kaip kurortai, kurie vienija istoriją ir kultūrą, suderina senovės tradicijas su spalvingu naktiniu gyvenimu. O vienas iš gražiausių paplūdimių turintis Stintino miestas ir paplūdimys Costa Pardiso nepaliks nei vieno abejingo.
Sardinija taip pat yra geografinis ir politinis Italijos regionas, garsėjantis ne tik savo paplūdimiais, bet ir turintis nepakartojamą istoriją. Sardinijos istoriją galima atsekti jau prieš 8,5 milijono metų. Nuo 18-ojo amžiaus prieš Kristų iki 2-ojo mūsų eros amžiuje buvo pastatytos beveik 7000 akmens konstrukcijos, vadinamos Nuraghe (Nuraghi), kurios vis dar stovi ir šiandien, ir jau tapo gerai žinomi simboliai saloje. Tai yra Sardinijos „Fred Flintston‘ų“ pastatytos keistos kūginės formos tvirtovės, kurios simbolizuoja jėgą ir galią. Šie ir kiti stebuklai yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Sardinijos sostinė- Calgliari yra istorinis ir kosmopolitiškas vienu metu. Per Antrąjį pasaulinį karą fašistų represijos regione buvo žiaurios ir Sardinija tapo keleto sprogdinimų taikiniu, kurie beveik sunaikino Cagliari miestą. Algero miestas, esantis Šiaurės Sardinijoje, turi nepakartojamą Katalonų istoriją (vis dar kalbama čia jų kalba) ir gali pasigirti gražiu ir jaukiu senamiesčiu. Vienintelį taip ir neužkariautą miestą Castelsardo, galėtumėme sulyginti su mūsų Lietuvos miestu- Trakai. Miestelis yra ypatingas tuo, jog jis įsikūręs ant kalno ir vadinamas miestas-pilis (6000 vietinių gyventojų). Būtent čia labiausiai išvystytas turizmas. Muziejus dirba kiekvieną dieną ir iki pat vidurnakčio. Pakalbintas miesto meras patvirtino, jog yra įsakęs darbuotojams dirbti net iki pat paskutinio kliento. Juliaus Cezario atrastas Porto Torres miestas, gali pasigirti ne tik istorijos paveldais, bet ir gyventojais, kurie garsina savo šalį pasaulyje. Būtent šiame mieste galima užsukti į restoranus, kur picas gamina net patys pasaulio picų kėpėjų čempionai. O pakalbinti tradicinių Sardinijos restoranų savininkai, žymiausias miesto stilistas, ir senas žvejas tik įrodė, jog sardinijos žmonės vis dar nesugadinti turizmo ir išlieka tokie pat nuoširdūs ir gal net per daug atviri ir naturalūs. Norintiems pabėgti nuo civilizacijos, siūloma nuvykti į Asinaros salą. Sala tik 52 m2 ir yra beveik negyvenama. Pilna laukinių arklių, asilų, paukčių ir pati gražiausia gamta. Nuostabiausias aplankytas paplūdimys ir tam tikro žavesio priduodantis apleistas kalėjimas, kuris 1970- 1997 metais buvo skiriamas daugiausiai mafijos nariams ir teroristams, tarp kurių buvo net mafijos bosas Totò Riina.
Sardinija išsiskiria ir savo tradicine virtuve: iš širdies gaminami makaronai su tokia pat meile gaminamu vietinių amatininkų aštraus skonio sūriu (pecorino ar rūkyta ricota). Sardiniečiai didžiuojasi savo tradiciniu, daugiau nei 2 tūkstančius metų gaminamu, sūriu „Pecorino Sardo“, daromu tik iš Sardinijos avių pieno. „Restoranuose ir ant sardiniečių stalų pastoviai viskas tik šviežia ir natūralu. Dažniausiai valgo patiekalus iš jūros gėrybių, todėl yra priklausomi nuo žvejų sėkmės- ką žvejas ryte pagaus- tą ir valgys. Sardinijoje taip pat labai daug vyndarių ir jų vynai pasižymi natūralumu, sodriu skoniu ir yra dažniausiai stipresni nei įprasti“,- pasakoja „Sardinijos draugų asociacijos“ prezidentas Antonio Zucca
Sardinijoje gyvenimo tempas- lėtas. Matyt, dėl to, jog čia gyvenimas yra natūralus- kaip prieš tūkstančius metų, visą laiką su gamta. Džiaugiasi ką suteikia Motina gamta ir jos neniokodami darniai su ja gyvena. Daugybė priešistorinių pilių, kaimų, keistų šventyklų ir kapų, bei įspūdingas kraštovaizdis vilioja keliautojus ištisus metus.
