„Metai buvo beprotiškai darbingi, visko buvo labai daug: ir kelionių, ir gražių susitikimų, ir pristatymų, ir nauja knyga išėjo. Metai tikrai buvo visko pilni“, – pokalbį pradeda N. Narmontaitė.
Nors veiklų ir darbų aktorei netrūko, karantinas neaplenkė ir jos profesinio kelio.
„Šįmet mano mylimiausio spektaklio „Meistriškumo pamoka“ („Maria Kalas“) dvidešimtmetis. Visur buvo labai aktyviai apie tai skelbta, žmonės laukė to spektaklio, bet spėjome suvaidinti tik Šiauliuose ir Klaipėdoje. Turėjo būti labai gražus turas per visą Lietuvą, bet, ką padarysi, visus ta koronė palietė“, – pasakoja aktorė.
Per karantiną veiklos netrūksta
N. Narmontaitė su vyru Pauliumi uoliai laikosi karantino ir nuo pat jo paskelbimo dienos laiką leidžia namuose:
„Paskutinį spektaklį suvaidinau kovo 12 dieną Klaipėdoje ir nuo tada dar nebuvau išėjusi į lauką. Tiesiog labai atsakingai pasižiūrėjome į raginimą likti namuose“.
Tačiau aktorės tai visiškai neslegia, priešingai, ji ir namie turi daugybę veiklų.
„Aš negaliu suprasti žmonių, kurie sako, kad neturi ką veikti užsidarę namuose. Stebiu, kaip iš to kyla ir liūdesys, ir pyktis. Vertėtų susitaikyti ir tą laiką išnaudoti naudingai. Aš neturiu nė vienos laisvos akimirkos: perskaičiau kelias knygas, pažiūrėjau daug filmų, net megztinį nusimezgiau klausydama žinių“, – sako N. Narmontaitė.
Dar viena aktorės veikla – mini vaidinimai, kuriuos rengia namuose kartu su vyru. Tuos žaismingus etiudus nufilmuoja ir kai kuriais pasidalija socialiniuose tinkluose. Ne vienas sekėjas prisipažino, kad tokie pašmaikštavimai pakėlė nuotaiką.
„Pasidalinau su Pauliumi idėja ir jis su džiaugsmu man pritarė. Iš palėpės atnešė raudoną aksominę uždangą iš spektaklio „Selevy“, pakabino – ir štai, namų teatras. Man tikrai labai džiugu, kad jis drauge su manimi leidosi į tuos teatrinius žaidimus.
Aišku, ne viską galima pamatyti viešai, nes kai kurie pašmaikštavimai skirti artimų draugų ratui. Siuntėme ir džiaugėmės, kad pavyko padaryti jiems siurprizą. Kartais ir po pusę dienos makaluojamės po namus ieškodami visokių dekoracijų, rekvizitų, aprangos“, – šypsodamasi pasakoja aktorė.
Šventės nesureikšmina
Kalbėdama apie ankstesnius gimtadienius ir ką ši diena reiškia jai pačiai, N. Narmontaitė sako, kad jos pernelyg nesureikšmina:
„Gimtadienis man nėra kažin kokia išskirtinė šventė, kurią norėčiau pažymėti. Yra buvę atvejų, kai savo jubiliejų švenčiau metais vėliau. Tiesiog taip norėjosi. Aišku, gimtadienio neleidžia pamiršti gausybė gaunamų sveikinimų, skambučių, siurprizų“.
Ji pasakoja, kad jau tapo tradicija kiekvienais metais per gimtadienį kur nors išvykti. Su vyru yra sutarę, jog geriausia gimtadienio dovana vienas kitam – kelionė:
„Juokauju, kad balandžio 12-oji – Kosmonautikos diena, todėl ją ir sutinkam padebesiuose. Šiais metais ketinom skristi į Madeirą, bet netikėta ypatinga situacija padiktavo savas taisykles“.
Gimtadienį švenčia visą mėnesį
Šiais metais aktorės gimtadienis prasidėjo neįprastai anksti ir už tai ji dėkinga išradingam savo vyrui.
„Kai karantinas uždarė mus namie, netrukus į namus atkeliavo austrės, dar po dienos – omaras. Nustebusi klausiu vyro: „Kokia čia proga tie mano taip mėgstami gardumynai?“
„Tavo gimtadienio“, – sako jis. Juokiuosi, nes iki to gimtadienio dar visas mėnuo, bet Paulius pareiškė, kad mano gimtadienį švęsime kasdien“, – šypsosi aktorė.
Pasak jos, visas staigmenas, kuriomis ją stebina vyras, sunku net išvardinti.
„Kiekvieną dieną vis po siurprizą: jei rytą atsikelia anksčiau už mane, tai pasitinka šokdamas, jau spėjęs padengti stalą. Arba, girdžiu, užsidaręs kažką krebždina. Pasirodo, tulpių svogūnėlių buvo paslapčia pasodinęs, ir gimtadienio proga gaunu gražiausių pražydusių tulpių.
Paslaptingu būdu atsirado ir gražiai geltonai žydinti forsitijos šaka. Žinau, iš kur jos atkeliavo ir esu už tai labai dėkinga Pauliaus mamai. Regis, smulkmenos, o kokia gyvybė! Tikrai pajuntu, kad kiekviena diena – mano gimtadienis, o tai reiškia, jog švenčiame gyvenimą“, – pasakoja N. Narmontaitė.
Ji džiaugiasi, kad šventinę nuotaiką namie sukurti padeda visiškos smulkmenos:
„Aš labai mėgstu kepti pyragus, jie pas mus – kasdien, ir tai suteikia dar daugiau šventiškumo. Negana to, per pusryčius, pietus ir vakarienę ant stalo dega žvakės, tad iš tiesų šventė kiekvieną dieną“.
Stengiasi įžvelgti daugiau teigiamų dalykų
Šiandien N. Narmontaitė ir Velykas, ir gimtadienį švenčia dviese su vyru, nes Paulius jai – geriausia kompanija. Ir per karantiną, ir visada.
„Aš manau, kad su virusu žaisti nederėtų, todėl kol kas išmintingiausia su draugais bendrauti per atstumą. Teatro dieną pasikviečiau į namus „svečių“ – aprengiau manekenus rūbais, įstačiau jiems „galvas“ – kaukes, ir štai jau švenčiame su Angelina Jolie ir Rovanu Atkinsonu“, – pasakoja aktorė.
Ji stengiasi visur įžvelgti šviesią pusę ir kaskart sugalvoja, kaip mėgautis kasdienybe ir šventėmis. To N. Narmontaitė išmoko dar vaikystėje iš savo tėčio, kuris nuolat kartodavo: „Gyventi, vaikeli, ir džiaugtis šia diena yra didelis menas“.
„Tuos žodžius įsiminiau visam gyvenimui. Todėl ir šiuo nelengvu laikotarpiu abu su vyru kiekvieną dieną stengiamės paversti džiugia, sau ir kitiems pakelti nuotaiką, drąsindamiesi mintimis, kad kiekvienas virusas turi savybę „užsilenkti“. Ir šįkart, neabejoju, taip bus“, – sako N. Narmontaitė.
Paklausta, ko sau palinkėtų gimtadienio proga, aktorė akimirką mąsto:
„Noriu palinkėti ne sau, o visiems: kad ir kokie išbandymai mūsų lauktų, elkimės taip, kad galėtume žiūrėti vieni kitiems į akis. Vėl susitikime sveiki, grįžkime prie įprastinių darbų, tik galbūt daug ką permąstę, daug ką supratę ir pasimokę. Šis laikotarpis apsivalymo, atgimimo, tad linkiu kiekvienam atgimimo“.
Nors šiandien gražiausi linkėjimai ir dovanos turėtų būti skirtos aktorei, ji tv3.lt portalo skaitytojams dovanoja išskirtinę galimybę paskaityti kelias ištraukas iš antrosios jos knygos „Aktoriai, režisieriai ir studentai. Ko nematė žiūrovai“.
Vaikystėje buvau baisiai karinga, tikra chuliganka, puikiai jaučiausi tarp palkūsų (bernų), mėgau kariauti ant stogų. Nuotykių filmas „Čingačgukas, Didžioji Gyvatė“ pagal Džeimso Fenimoro Kuperio novelę „Elnių žudikas“ buvo mano mėgstamiausias, beveik visus dialogus mokėjau atmintinai. Na ir, žinoma, daugiaserijiniai televizijos filmai „Keturi tankistai ir šuo“ ir „Kapitonas Tenkešas“. Tų serijų laukdavau prilipusi prie televizoriaus, dažniausiai palindusi po stalu. O jau kokia įspūdinga scena, kai priešai, surišę kapitonui Tenkešui rankas, pastato priešais jį taurę su gėrimu ir tyčiojasi, esą še, atsigerk, kad gudrus. Tačiau Tenkešas nesutrinka, suima lūpomis stiklą, išgeria iki dugno ir, stebint gražuolėms damoms, galvą atgal tik krest, taurę tik švyst! Susilažinau su draugėmis, kad ir aš taip sugebėsiu. Kažkas šaliku surišo man rankas, ir aš, norėdama pakartoti Tenkešo triuką, praktikavausi tol, kol sudaužiau visas namie esančias stiklines ir taures.
Kai ūgtelėjau, kiemo padaužų buvau paskirta atamanu, mat jau mokėjau švilpti, pirštus į burną susikišusi. Bet išmokau ne dėl berniūkščių, o kad filme mačiau taip švilpiant Marlen Dytrich. Galvojau: gal ir man kada prireiks?
Žiemą kieme išliedavom čiuožyklą. Ir vaikai, ir suaugusieji darniai kaip skruzdėlės iš namų kibirais tempdavo vandenį, kad ledas susidarytų. Paskui vaikėzai, žaidžiantys ledo ritulį, šaukdavo mane ir kaulydavo, kad pastovėčiau vartuose:
– Išek, Kindziok, stuosi ė vartos. Nešk čė savo rėitus. (Išeik, Skilandi, stosi į vartus. Nešk čia savo šlaunis.)
Išlendu iš namų išdidi, iš mandrumo švilpteliu, stoju į vartus ir akylai stebiu, kad šaiba neprasprūstų. Ir neprasprūsdavo, nes buvau apvalaina, dar ir kailiniais apsivilkusi, ir veltiniais apsiavusi, žodžiu, pilni vartai vien manęs. Tik kartą esu į dantis gavusi. Smūgis buvo toks, kad net vyšnių skonį burnoj pajutau, o ant smakro iki dabar matyti randas. Bet šiaip dažniausiai laimėdavo mūsų komanda, o vaikigaliai mane nuolat girdavo:
– Matai, kaip viskas gerai! Ir nešpėtna (nebjauri) esi, ir štarki (smarki), ne kokia šmikė mergelka, ne kokia liurbė. Tu kieta, sava, mūsiškė, tikras bachūras! Galėtum ledo ritulininke būti, na, vartininke, – matydami, kad tokia perspektyva manęs visai nedžiugina, guosdavo: – O ir tuose tavo teatruose, ir kinuose visokių reikia ir storulių, ir negražių, ir su tokiom kaip tavo liaškom (šlaunimis).
Norėdavo mane pagirti, bet aš nežinia kodėl pasijusdavau tokia nelaiminga, tokia išgverusi, kad net po nosim kažkas pakibdavo – gal sušalusios ašaros, o gal snarglys. Tame viename laše – visa nuoskauda. „Tegu jie sau pliurpia, galvodavau, – tegu sau vapa, aš vis vien būsiu ARTISTĖ.“ Pagrauždavau save kaip tas voras kryžiuotis, kuris kiekvieną rytą suėda savo voratinklį, bet kitą dieną, lygiai kaip tas voras, vėl puldavau austi naujo svajonių tinklo.
Manęs nuolat klausinėja: „Kaip jūs tapote aktore?“ Ogi visai paprastai – jau vaikų darželyje apsiskelbiau: „Būsiu artistė!“ Gyvenome Telšiuose. Aš – darželinukė. Artėja naujametinis koncertas tėveliams. Vyksta generalinė repeticija. Mergaitės aprengtos baltom krakmolytom snieguolių suknelėm, ant galvų – kartoninės karūnos, apklijuotos spindinčiomis eglutės žaislų šukelėmis. Taip iščiustytos turime šokti snaigių šokį. Ir kas man į uodegą įkirpo? Baisiausiai užsiplieskiau ir straksėti griežtai atsisakiau: „Aš – ne šokėja. Aš – ARTISTĖ!“
Turėjau daug nikių (kaprizų).
Auklėtojos ilgai mane įkalbinėjo, esą artistės būtinai turi mokėti šokti, antraip jokios jos artistės, taigi ir aš turinti... Patikėjau. Bet pareikalavau ne baltos suknelės kaip visų, o išskirtinės.
Mano užgaidą patenkino Tėtis – mikliai paruošė kalio permanganato tirpalo, „užraugė“ baltą mano suknią, ir „štai tau, dukra, išskirtinis drabužis“, tegu ir bjaurios violetinės spalvos, kietas ir visaip išsiraitęs. (Tas noras išsiskirti iš kitų – Tėčio įtaka. Jis visada sakydavo: „Būk išskirtinė, būk savimi. Nieko nemėgdžiok. Visos tegu trokšta būti panašios į tave.“) Negana to, Tėtis dar išsiuvinėjo suknią žvyneliais – darbavosi pernakt, pirštus iki kraujo susibadė. Mama ir aš, kol miegas akių nesulipdė, buvom tik pagalbinės darbininkės – žvynelių padavinėtojos.
Pasirodymo dieną visų akys krypo tik į mane, o aš išdidi sukausi tarp mergaičių beveidėm sukniom ir pati sau kaip saulė spindėjau. Tėtis, stebintis pasirodymą, man tik mirkt, aš jam – irgi mirkt abiem akimis, nes viena akim pamerkt neišeina, o veide parašyta: „Ar matai? Matai? Aš – išskirtinė, aš ARTISTĖ!“ Na gerai jau, gerai – šokanti artistė.“
