Reginys, kai Vijūnėlės parke išsiskleidžia daugiau kaip 200 tūkst. narcizų ar visa Burbiškių dvaro teritorija pasipuošia tulpių žiedais, iš tiesų užburia. Tad galbūt dėl svogūninių gėlių grožio verta paplušėti ir nuosavame sklype?..
Auga po medžiais
Šešių arų sklype Dvarčionyse, Vilniuje, šeimininkaujanti Svetlana Korčiun pripažino, kad atsisakyti šių grožybių vien dėl to, kad neturi daug laiko kasmet jas iškasinėti, yra didžiulė klaida.
„Kai tulpės, narcizai ir kitos svogūninės gėlės sužydi pavasarį, tai gražiausias koks begali būti vaizdas, – pasakojo ji. – O kai svogūninių gėlių yra ne viena kita, o didelė masė vienoje vietoje – įspūdis nepakartojamas.“
Moters sode auga daugybė vaismedžių, lapuočių, kurie sukuria ypatingą, išskirtinį kraštovaizdį. Jie didingi, užgožia gremėzdiškus ir nedailius statinius, suteikia sklypui kitokią perspektyvą ir erdvės pojūtį.
„Man jie labai patinka, nes dekoratyviai atrodo tiek atviroje vejoje ar šalia pastato sienos, tiek prie takelių, suolų ar kitų pastatėlių, – įspūdžiais dalijosi augintoja. – Taip pat jie gali atskirti kelias zonas sklype, o metamas šešėlis per vasaros karščius tampa tikra atgaiva. Tačiau kartu ir galvos skausmu, nes gėlės po jais augti nemėgsta.“
Problemą Svetlana išsprendė taip – po lapuočiais pasodino raktažoles ir svogūnines gėles: narcizus, scyles, žydres. Pavasarį, kol medžiai dar nesulapojo, jos sodą puošia spalvingais žiedais.
Svogūninių gėlių – tulpių, narcizų, hiacintų, krokų, scylių – lapai patys išnyksta joms nužydėjus. Jų vietoje lieka tik juodos žemės lopas. „Jei norite, kad gėlynas puošniai atrodytų ir nužydėjus svogūninėms gėlėms, šalia jų reikia pasodinti vienmečių gėlių. Jos žydės pastarosioms nuvytus“, – patarimais dalijosi ūksmingo sklypo šeimininkė.
Jos teigimu, daugumą sodininkų sustabdo didelės svogūnėlių kainos ir kasmetinė jų priežiūra. Juk norint turėti įspūdingą gėlyną kiekvieną pavasarį, tenka arba nuolat pirkti naujų svogūnėlių, arba kiekvienais metais juos iškasti, išdžiovinti, ir vėl susodinti.
Ruošiame rudenį
Žinoma, gražieji pavasario pranašai – tulpės, narcizai ar krokai – gausiai sužydi tik jei būna tinkamai paruošti rudenį. Jei to nebus, jos sužydės per vėlai arba išvis nesukraus žiedynų. Rudenines svogūnines gėles prieš žiemą geriausia ruošti ir sodinti iki spalio mėnesio pabaigos.
Pavasarį pražystančių augalų, pavyzdžiui, tulpių, narcizų arba krokų, sodinimo darbų reikia imtis jau rugsėjo pradžioje–spalio pabaigoje. Lietuvoje lapkričio mėnesį šalnos – itin dažnas reiškinys, galintis pažeisti vėlai sodinamų gėlių svogūnėlius. Jeigu lapkričio mėnuo pakankamai šiltas, nėra didelių šalnų, dirva neįšąla, svogūnėlius galima sodinti. Optimali dirvos temperatūra – 3–10 laipsnių pagal Celsijų.
Prieš sodinant tulpes, narcizus arba krokus į žemę, šių gėlių svogūnėlius reikėtų laikyti sausoje, vėsioje bei tamsioje vietoje. Beje, laikant dėžutėse, reikia prieš tai gerai nukratyti žemes. Jei svogūnėlis laikomas su nenuvalytu dirvožemiu, gali būti, kad viduje jis ims pūti ir pavasarį nepražys.
Paprastai svogūninės gėlės mėgsta šviesą, todėl šioms rūšims reikia parinkti saulėtą vietą. Palankiausia žemė yra juodžemis.
Parinkus dirvą, jau galima sodinti tulpes, narcizus bei krokus. Tiesa, sodinimo laikas bei gylis šiek tiek skiriasi. Pavyzdžiui, tulpes į maždaug 10–12 cm lygį reikia sodinti nuo rugsėjo antros pusės iki pat spalio pabaigos.
„Jų svogūnėlius atitinkamame lygyje išdėliokite maždaug 8–10 cm atstumu. Kiek anksčiau reikėtų pasodinti narcizus: jų sodinimui nelaukite lapkričio. Tačiau vyraujant palankiems orams, svogūnėliai sodinami ir lapkričio mėnesį. „Rekomenduojamas didesnių narcizų svogūnėlių sodinimo gylis 15–20 cm, bet jei svogūnėliai smulkesni, juos sodinkite arčiau paviršiaus – pakaks ir 7–10 cm, – dalijosi S.Korčiun. – Krokus galima sodinti ir lapkritį. Juos įsodinti patariama į 7–15 cm (taip pat priklauso nuo svogūnėlio dydžio) gylį.“
Yra tokia taisyklė – ankstyvajam pražydinimui tinkamesni didesni ir stipresni svogūnėliai. Priklausomai nuo individualių norų, ypač anksti narcizai ar tulpės pražys, jei susodinsite juos dar rugsėjį, o jei jus tenkins ir vėlesni žiedai, tinkamas sodinimo metas yra ir spalio–lapkričio mėnesiai.
Ypatingas metodas
Vilnietė sodininkė Regina Štrimienė neslėpė pametusi galvą dėl svogūninių gėlių, ypač dėl tuplių. Jas ji derina su daugeliu augalų ir žino metodą, padedantį išvengti rūpesčių su svogūninėmis gėlėmis.
„Nuo senų laikų girdėjau, kad tulpes reikia sodinti trijų svogūnėlių gylyje, – pasakojo Regina. – Tačiau iš tiesų norint pamiršti vargus su tulpėmis ir narcizais svogūnėlius reikia sodinti 30 cm gylyje, tuomet augalai augs, tačiau nesidaugins, nes jiems truks maisto medžiagų, jie gražiai žydės daugelį metų. Tiems, kurie nori svogūnėlių pasidauginti, rekomenduoju sodinti sekliai.“
Dar vienas tulpių augintojos patarimas: rudenį nukritusius lapus reikia palikti – jie apsaugos augalus ir svogūnėlius nuo šalnos.
Lapai sugrėbstomi pavasarį, per daug nepurenant žemės paviršiaus, nes jame gausu sėklų, kurios sudygs ir pradės žydėti. Tulpes būtina pasodinti vėlai rudenį, kad svogūnėliai pailsėtų.
Šios gėlės nesunkiai prigyja esant bet kokiam orui ir nebijo liūčių. Jos nėra reiklios žemei, tinka smėlinga, neutrali. Tačiau lengvoje žemėje pasodintas tulpes teks gausiai lieti.
Kuo sunkesnė žemė, tuo sekliau sodinami svogūnėliai. „Prieš sodinimą reikia svogūnėlius apdoroti antigrybeliniu tirpalu ir labai gerai išdžiovinti“, – patirtimi dalijosi R.Štrimienė. Panašiai sodinami ir narcizai, krokai, hiacintai, margutės, dekoratyviniai česnakai, snieguolės, puškinijos, žydrės, krokai, scylės.
Rugsėjį persodinamos lelijos. Tiek laiko svogūnėliams reikės pasirengti žiemai. Iškastų lelijų svogūnėlių šaknys labai greitai džiūsta, todėl juos reikia greitai apžiūrėti, padalyti ir tuoj pat pasodinti. Iškasant reikia stengtis nepažeisti šaknų. Svogūnėliai sodinami įvairiame gylyje, atsižvelgiant į žemę ir gėlės veislę.
Atviroje saulėkaitoje lelijų nereikėtų sodinti, joms patinka vidurdienį krintantis šešėlis. Šios gėlės nemėgsta molingos žemės, todėl ją reikia „atskiesti“ smėliuku, o į duobės dugną įberti smėlio ar žvyro, kad vanduo geriau nutekėtų.
Jei žemė sunki, būtinas drenažo sluoksnis, kitaip šaknys ims pūti. Virš svogūnėlio augimo kūgelio užberta žemė turi būti puri ir derlinga, nes daugelis lelijų rūšių šioje vietoje leidžia pridėtines šaknis.
Daugelis lelijų mėgsta rūgštesnę ar neutralią žemę. Neatsparių veislių gėles prieš žiemą reikia uždengti durpėmis, kompostu ar lapais.
Verta žinoti
Tulpes ir hiacintus geriausiai kiekvienais metais iškasti.
Imperatoriškoji margutė vienoje vietoje auga dvejus–trejus metus.
Krokai ir lelijos, jeigu jų nepersodini, gerai auga trejus ketverius, žydrės – ketverius penkerius metus.
Narcizų galima nepersodinti iki šešerių metų.
Snieguolės neiškasant svogūnėlių vienoje vietoje gali augti iki dešimties metų.
Sodinimo būdai
Sodindami svogūnėlį dėkite į žemę taip, kad smailioji pusė žiūrėtų į viršų.
Kastuvėliu iškaskite 40–50 cm ar šiek tiek mažesnio skersmens duobutę, priklausomai nuo tame plote norimų pasodinti svogūnėlių skaičiaus.
Duobės dugną šiek tiek išpurenkite.
Sudėliokite svogūnėlius į duobę 5–8 cm atstumu vienas kuo kito, kad tarp jų būtų maždaug dviejų svogūnėlių skersmens atstumas.
Pasodintus svogūnėlius užberkite dirvožemiu, jo sluoksnis turi siekti apie 10 centimetrų. Tada dirvožemį atsargiai rankomis suspauskite.
Pasodinti svogūnėliai paprastai nelaistomi, jiems pakanka dirvožemio drėgmės.
Svogūnėlių sodinimo gylis priklauso nuo dirvožemio ypatumų. Kuo sunkesnis dirvožemis, tuo mažesnis gylis, o į lengvą dirvožemį svogūnėliai sodinami giliau.
Daugiasluoksnis sodinimas
Šio metodo tikslas – ankstyvus svogūninius augalus pakeisti vėlyvesniais. Tokiu būdu žydėjimu galima džiaugtis kur kas ilgiau. Svogūnėliai sodinami sluoksniais vieni virš kitų, paprastai trimis „aukštais“.
Žemiausiame „aukšte“ yra vėliausiai žydinčios pavasario gėlės, tokios kaip tulpės, hiacintai ir narcizai, o virš jų – anksčiau žydinčios gėlės, tai yra krokai ar žydrės. Šis metodas dažnai naudojamas sodinant vazonuose.
