N. Šulijos karjera prasidėjo nuo geografijos ir meteorologijos studijų Vilniaus universitete. „Mano diplome parašyta geografas, kablelis meteorologas, nes Vilniaus universitete meteorologija yra geografijos dalis“, – aiškina jis.
Nuo meteorologo iki orų pranešėjo: kelias į televiziją
Baigęs studijas, N. Šulija dirbo Lietuvos hidrometeorologijos tarnyboje budinčiu sinoptiku. Darbas kaip darbas, bet kartu jis pradėjo rašyti orų prognozes į įvairius laikraščius – tų leidinių prašymu.
„Vienas rašinėlis, kitas rašinėlis, vienas tekstas, kitas tekstas ir vieną gražią dieną mane pasikvietė „Lietuvos rytas“, – pasakoja meteorologas.
Anot N. Šulijos, atėjus į „Lietuvos rytą“ atlėkė tuometinis redaktorius Gedvydas Vainauskas ir pasakė, kad nori tokių orų prognozių, kaip visam pasaulyje – tuo metu buvo tokia visuotinė praktika, kad paskutinis dienraščio puslapis yra skiriamas orams.
N. Šulija išdėstė savo viziją ir iškart buvo pakviestas dirbti ten, kur dirbo ganėtinai ilgai, kaip pats skaičiuoja, apie 16 metų. Po laikraščių atsirado ir televizija.
„Man pradėjo nepatikti, erzinti, kaip orai buvo pristatomi per televiziją. Dabar žinios trunka valandą, o tada 15 minučių ir viskas“, – orams būdavo skiriamas vadinamas užkadrinis skaitymas, kai prie Lietuvos žemėlapio buvo pateikiama formali prognozė, ir tik tiek.
„Rytoj Lietuvoje kai kur truputį palis, temperatūra tokia ir tokia. Man taip nei tiko, nei patiko, nes ką reiškia kai kur? Kur tas kai kur? Jeigu žmonėms šieną reikia ten pjauti, vežti, tai gal čia tiktai vienoje Lietuvos vietoje palis, o kitose ten to „kai kur“ nebus? Gal ten galima dirbti ramiai ir gražiai. Na, ir su ta idėja aš pradėjau vaikščioti po kanalus, bet visur į mane žiūrėjo ganėtinai skeptiškai“, – teigia N. Šulija.
Meteorologas pasakoja, kad per tą laiką dar buvo atsiradęs orų mergaičių fenomenas, bet po jo TV3 žinios pakvietė jį pasimėginti vesti orus. Iš pradžių jis dirbdavo sekmadieniais:
„Aš ateidavau ir pasakodavau būsimos savaitės orų prognozę, kas bus tą kitą savaitę. Žiūrovams patiko, reitingai buvo geri ir tada jau kitą sezoną buvo nebe viena diena, o 5 dienos per savaitę. Na, ir galiausiai visai į televiziją perėjau. Tai tuoj bus kiek? 20 metų.“
Tuometinis sinoptikų darbas
Tuometinį sinoptikų darbą N. Šulija įvardija kaip intelektualų užsiėmimą, tai buvo duomenų dorojimas ir analizavimas.
„Stebėjimų duomenys ateidavo kas 3 valandas iš visos Lietuvos 20 stočių. Dabar jau nebėra tokio prietaiso – teletaipo. Teletaipų salėje jie pradėdavo tarškėti ir atspausdindavo juostelę popieriaus, ant kurios būdavo skaičių grupės, kurios reikšdavo orus – laipsnius, metrus per sekundę, kitus orų parametrus.
Toliau sekdavo meteorologiniai žemėlapiai, kuriuos reikėdavo apdoroti, tai yra nupiešti kritulių laukus, sužymėti slėgio tendencijas, išvesti atmosferos frontus, nusipiešti zobaras – viskas ranka. Du kartus per parą gaudavome atmosferos zondavimo duomenis“, – pasakoja sinoptikas ir priduria, kad iš viso šito ir gimdavo orų prognozės.
Paskui atsirado daugiau – palydovo nuotraukos: „Buvo didelis stebuklas, kad jos apskritai atsirado, nes dar net nebuvo kompiuterių. Palydovo nuotraukos buvo spausdinamos ant fotopopieriaus, tam reikėjo dabar pamirštų dalykų – tamsaus kambario, ryškalų, fiksažo.
Aš pats prisimenu, kaip Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba gavo du kompiuterius, kurių kietojo disko atmintis buvo po 80 megabaitų, ir buvo neaišku, ką į tą prarają mesti, nes gi visi galvojo, kad tiek duomenų pasaulyje nebūna. O po 3 ar 5 metų metų kišenėje jau nešiojomės vieną gigabaitą – pažanga lėkė šuoliais.“
Kurioziškos situacijos ir pirmieji televizijos metai
Televizijos pradžioje neapsieita ir be kurioziškų situacijų. Tuo metu LRT „Panoramoje“ dar nebuvo suflerio, todėl viską reikėjo mokėti mintinai.
„Pamėginkite pasakyti pusantros minutės tekstą neužsikirsdami, sklandžiai, pamatysite, kad tai yra be galo sunku“, – sako N. Šulija.
Kartą dėl jaudulio jis sugalvojo prisisegti vieną švarko rankovę prie kelnių, kad fiksuotų nevalingai judančią ranką, o su kita įprastai rodyti į orų prognozes.
„Stoviu prieš kamerą, aišku, jaudulys yra. Ir ką dabar daryti? Tai sakau operatoriams: vyrai, gal turit žiogelį? Vis tiek rodot mane iki pusės, tai aš rankovę švarko prisisegsiu prie kelnių.
Operatoriai atsako – tai tu į kišenę įsikišk, mes vis tiek iki pusės tave rodome, tai ir nesimatys. Bet kūno kalba juk matosi, žiūrovai suprato. Visi nematė, bet suprato, kad viena ranka kišenėje, o su kita aš kažką rodau. Ir kitą dieną Algelės Žukauskienės telefonas buvo raudonas. Jis sprogo nuo skambučių.
Viena pusė skambinusiųjų klykė nesavu balsu: „Piemuo! Ką jis sau leidžia Lietuvos televizijoje, ranka kišenėje, kaip jis drįso?“ O kita pusė skambinusiųjų džiūgavo: „Pagaliau pirmas laisvas žmogus jūsų sustabarėjusioje televizijoje, žinokite, reikia į jį lygiuotis, kad visi tokie būtų, tai būtų daug geriau.“
TV3 žiniose situacija buvo kitokia. „Čia jau kažkaip viskas daug profesionaliau, viskas užrašyta, sukirčiuota ir į suflerį sukišta“, – teigia jis.
N. Šulija stebi, kaip dirba kiti „orininkai“ – labiausiai jam patiko Karolinos Liukaitytės ir Silvestro Dikčiaus (kol jis dar dirbo) darbas. N. Šulija sako, kad visi orų pranešėjai turi skirtingą „braižą“, tačiau neigiamo pavyzdžio meteorologas neturi.
Astrologija: atsitiktinumas ar likimas?
„Aš kartais galvoju, ar aš pasirinkau astrologiją, ar astrologija susirado mane? Man vis dažniau atrodo, kad čia ji mane surado. Tai įvyko 1990 ar 1991 metais, kai sutikau žmogų, kuris tuo metu jau domėjosi astrologija. Pradėjo domėtis dar sovietmečiu, bet tada tokių besidominčių žmonių buvo labai mažai.
Bet mes kažkaip išsikalbėjom ir nuo to susitikimo viskas ir prasidėjo. Aš taip supratau, kad sistema veikia, tiktai reikia į ją gerai pasigilinti“, – tikina N. Šulija, besidomintis astrologija jau daugiau kaip 30 metų bei priduria, kad dar liko daugybė neatrastų dalykų.
Šiais laikais nemaža žmonių dalis kas skeptiškai žiūri į astrologiją, tačiau N. Šulija net nenori įrodinėti jos vertės.
„Viskas priklauso nuo to, kokiame pasaulyje žmogus gyvena. Jeigu jis gyvena prie staklių ar betono maišyklės, vakare pasižiūri televizoriaus žinias ir eina išgėręs butelį alaus miegoti, tai visas jo pasaulis yra toks. Ir ten viską lemia įmonės buhalterija ir apylinkės gydytojas poliklinikoje.
Astrologijos tokiam žmogui nereikia, nes jo gyvenimas yra paprastas ir aiškus. Bet jeigu žmogus gyvena pasaulyje, kuris yra sudėtingesnis, kur sąveikų, sąryšių yra daug daugiau, tada astrologija gali rasti savo vietą“, – dalinasi mintimis TV3 orų vedėjas.
Astrologija jį žavi tuo, kad padeda atsakyti į klausimą: „Kaip viskas veikia mane dominančiose srityse ir kaip viskas bus ateityje? Astrologija nėra savaime pati sau, ji yra taikomoji disciplina.
Astrologija yra ne vietoj kažko, o į pagalbą kažkam. Kaip sakė viena ponia iš Kauno, jeigu kepdamas kiaušinienę kiaušinį muši ne į keptuvės kraštą, o į keptuvės kotą, jokia astrologija nepadės.“
Šeima ir laisvalaikis
N. Šulija didžiuojasi savo vaikais. Jo vyriausias sūnus Kristupas yra lėktuvo pilotas, kitas sūnus Augustinas yra žurnalistas, o dukra kol kas moksleivė, kuriai labai patinka baletas.
„Jeigu kartais išgirsite kada nors, kad jus skraidina Kristupas Šulija, tai čia mano sūnus. Jis dar ne orlaivio kapitonas, bet tikisi juo būti ir tikiu, kad kada nors bus tikrai.
Augustinas Šulija – puikus žurnalistas, labai sėkmingas, beje, ir manau, kad šitame kelyje jis tikrai turi šansų nueiti daug ir toli. Na, ir dukra, ji dar moksleivė, jai 14 metų, be mokyklos, pagrindinis užsiėmimas – baletas, jai labai patinka“, – šneka N. Šulija.
Kalbėdamas apie laisvalaikį, jis mini, kad pomėgiai bėgant metams keitėsi: „Vienu metu labai patiko keliauti pėsčiomis, dabar labiausiai buriavimas ir eketės maudynės. Čia gal pirmiausia dėl sveikatos, nes tas žiemos grūdinimasis labai daug reiškia sveikatai ir mane veikia pozityviai.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
