Žurnalas „Mūsų žodis“ pradėtas leisti tolimais sovietiniais laikais kaip sparčiai augančios ir stiprėjančios tuometės Lietuvos aklųjų draugijos (dabar – LASS) informacijos šaltinis, skirtas akliesiems ir jų gyvenimu besidomintiems regintiesiems.
Pirmieji žurnalo numeriai buvo sovietiškai optimistiški. Vis dėlto ideologija niekada neužgožė tikrosios žurnalo paskirties: pasakoti apie žmones, kurie nuoširdžiai dirbo ir taip pat nuoširdžiai tikėjo, kad savo dabartį ir ateitį gali kurti patys. Gyvenimas parodė, kad tas tikėjimas ne visada turėjo realų pagrindą, o be visuomenės paramos, atvirumo, vieni kitų supratimo ir sutarimo virsdavo vien skambiomis deklaracijomis. Vis dėlto užsidegimo, ryžto patiems kurti savo ateitį aklieji tuo metu turėjo daug. Visa tai gulė į žurnalo puslapius.
Langas į laisvąjį pasaulį
Sovietiniais metais žurnalas tiek jame dirbusiems žmonėms, tiek jį skaitantiems akliesiems buvo nors nedidelis, cenzūros budriai saugomas, bet vis dėlto langas į kitokį – Vakarų pasaulį. Jau pirmajame žurnalo numeryje randame išverstą sutrumpintą italų literatūros klasiko L. Pirandelio apsakymą „Elgetos“.
Buvusi „Mūsų žodžio“ darbuotoja Aldona Armalė 1999 m., minint žurnalo 40-metį, rašė: „Dabar madinga veržtis į Europą. LASS viena pirmųjų prieš 15–10 metų integravosi į Europos Sąjungą. Dirbdami „Mūsų žodyje“ turėjome galimybę susipažinti su JAV, Vokietijos, Danijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų kultūros šalių patirtimi socialinėje srityje, su jų savivalda ir rūpyba. Kai kurie terminai, pavyzdžiui, „socialinis darbuotojas“, į bendrinę kalbą pateko per „Mūsų žodį“. Žurnalas nuolat publikuodavo ne tik lietuvių, bet ir Vakarų autorių poezijos, prozos kūrinius ar jų ištraukas apie akluosius, perspausdindavo žymiausių dailės kūrinių reprodukcijas. Skatino visuomenę kurti visiems – tiek sveikiesiems, tiek neįgaliesiems – patogią aplinką.“
Nors išaugęs ant sovietinės ideologijos mielių, „Mūsų žodis“ niekada nebuvo beatodairiškas tos ideologijos skelbėjas. 1988 m., vos papūtus gaivesniems Sąjūdžio vėjams, drąsiai išplaukė į platesnius vandenis: pradėjo rengti apskrituosius stalus su žymiausiais to meto kultūros, visuomenės, politikos žmonėmis, spausdino istorinius Lietuvos miestų herbus. 1989 m. žurnalo tiražas siekė daugiau nei 8 tūkst. egzempliorių. 1991-aisiais žurnalas pradėtas garsinti į magnetofono juostą, o 1999 m. pasiekė internetą. Adresu www.musuzodis.lt dabar galima rasti lygiai trečdalį žurnalo numerių – visus pastarųjų 20 metų.
Daugiau kaip 7 tūkst.
Beveik 15 tūkst.
23 tūkst.
Nežinau, man tai neaktualu.
Vis dar turi ką atrasti
Septintą veiklos dešimtmetį „Mūsų žodis“ pradėjo atsinaujinęs ne tik savo forma, bet ir turiniu: nuo šių metų pradžios, pakeitusi ilgametį redaktorių Vytautą Gendvilą, jam vadovauja dr. Ginta Čingaitė-Kiznienė, su žurnalu pradėjo intensyviau bendradarbiauti įvairių sričių specialistai, meno žmonės. „Džiugu, kad sutikdami savuosius šešiasdešimt vis dar turime ką atrasti, – sako LASS pirmininkas Sigitas Armonas. – Šiandien žurnalas daug dėmesio skiria šriftui, tai bene patogiausias šriftas silpnaregiams skaityti tarp visų Lietuvos leidinių. „Mūsų žodis“ pirmasis Lietuvoje, vadovaudamasis garsinio vaizdavimo metodika, pradėjo aprašinėti nuotraukas neregiams.“
„Kurdami naują žurnalo viršelį norėjome, kad jis pasakotų istoriją – ir pasakotų taip išraiškingai, kad, vos paėmus į rankas, vos užmetus akį, dūšioje kažkas pasiliktų, – pasakoja LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė. – Panašu, kad tikslą pasiekėme. Pirmajame viršelyje – apskritimu įrėminta nuotrauka, kurioje – neregių gyvenimo akimirkos. Kartais stebinančios ir ekstremalios (slidėmis kalnuose šliuožiantis Karolis), bet dažniausiai – tiesiog kasdienės, ir dėl to be galo stebuklingos. Viršeliai pasakoja apie Eglę, auginančią pustuzinį gyvūnų; Gediminą, žiedžiantį nuostabius molio dirbinius; neregius, sukūrusius šeimas, auginančius vaikus, kuriančius savo ir kitų pasaulį.“
Ketvirtasis žurnalo viršelis skirtas silpnaregiams – jame pavaizduota, kaip pirmojo viršelio vaizdą mato įvairiomis akių ligomis sergantys žmonės. „Neįtikėtina, kaip labai to reikėjo, sako R. Balčikonienė. – Nuvežam žurnalą dovanų į kokią savivaldybę, ir būtinai kažkas iš būrio sušunka: „Taigi aš taip matau!“
R. Balčikonienė pastebi, kad vizualika žiniasklaidoje užima vis daugiau vietos, jos vaidmuo auga, tai kaipgi jos neparodyti neregiams? Šitaip „Mūsų žodis“ pradėjo spausdinti žurnale publikuojamų nuotraukų aprašymus.
Žurnalo nuotraukas aprašinėja Evelina Jonaitytė. „Garsinis vaizdavimas Lietuvoje – kol kas nauja, daugeliui žmonių visiškai negirdėta audiovizualinio vertimo sritis. Pati šios specialybės bakalauro studijas baigiau 2017 m. – buvome tik antroji laida. Žurnale publikuojama nemažai nuotraukų, mano tikslas jas aprašyti taip, kad pamatytų ir aklieji. Praktika rodo, kad tokie aprašymai reikalingi ir silpnaregiams, nes jie ne visada įžiūri nuotraukose užfiksuotas detales“, – pasakoja Evelina.
„Žurnalas buvo ir tebėra kuriamas neregiams ir silpnaregiams, jų problemoms, rūpesčiams, džiaugsmams, įvairiausiai kultūrinei ir socialinei veiklai nušviesti, informuoti, skatinti, – sako vyriausioji redaktorė G. Čingaitė-Kiznienė. – Tačiau neslepiame noro iš šio uždarumo ištrūkti: negalia jungia, bet ji nėra visa, kas apibrėžia neregį – jo santykius, iššūkius, svajones, vidinį pasaulį, talentą. Žmogų kuria, brandina ir ugdo daugybė patirčių. „Mūsų žodyje“ atsiranda erdvės, kurioje galima „pasimatyti“ ne vien su savo aplinkos atstovais, bet ir su žmonėmis iš toliau, iš kitur.“
Žurnalo komanda reaguoja į šalia vykstančius procesus ir džiaugiasi, kai, anot vyriausiosios redaktorės, suveikia žurnalistinė uoslė. Pavyzdžiui, skaitytojai, žurnalo puslapiuose susitikdami su menininkais broliais Algirdu ir Remigijumi Gataveckais, negalėjo pro ausis praleisti jų paskelbimo 2019 metų Kultūros žmonėmis ar žinios apie brolių nutapytą ir prezidentūrai dovanojamą prezidentės Dalios Grybauskaitės portretą.
Padėjo atsakyti į daugelį klausimų
Panevėžietis skaitytojas Arvydas Markevičius teigia su žurnalu bendraujantis beveik tris dešimtis metų: „Pirmiausia prisimenu labai draugiškas raides, prisitaikiusias prie mano, silpnaregio, akių. Didesnio šrifto ryškios raidės, nevargindamos akių, pasakojo apie pasaulį, į kurį ką tik buvau patekęs. Nuo pat vaikystės turėjau regėjimo bėdų, bet visą laiką kepurnėjausi sveikųjų pasaulyje, su savo rūpesčiu pasilikdamas vienas, bandydamas atsakyti į jaunam žmogui iškylančius klausimus: kodėl man, kodėl taip?“
Pasak Arvydo, atsakymus į šiuos klausimus jis radęs tik gerokai vėliau, o prie jų daug prisidėjo ir „Mūsų žodis“, rašydamas apie tuos, kurie, išgyvenę tokias pačias patirtis, rado savo kelią.
Straipsnio autorius: Daumantas Valenta
