Apie įkyrius klausimus dėl šeimos pagausėjimo ir kaip susipažino su vyru Vadimu, naujienų portalui tv3.lt pasakojo Anastasija.
Dar kartą sveikinimai sulaukus sūnelio! Koks buvo pirmasis mėnesis, jau nebe dviese šeimoje, o trise?
Labai ačiū už sveikinimus. Pirmas mėnuo - pilnas naujovių, džiaugsmo, laimės, bet tuo pačiu ir baimių, jaudulio. Kai grįžti namo iš gimdymo namų ir supranti, kad dabar viskas priklauso nuo tavęs, pasidaro šiek tiek baisu. Atrodo, vaikutis toks trapus, mažas, bijai ką nors padaryti ne taip, bet supranti, kad išeities nėra ir pradedi mokytis. Bandai atrasti, kas jam labiausiai tinka ir patinka. Bet visas baimes ir išgyvenimus atperka vaikas, jo emocijos ir pirmi kartai. Ir tai nuostabu! Dabar namie vyrauja pilnatvės jausmas.
Koks buvo laukimo periodas? Ar Jūsų vyras, Vadimas Zizas, susidūrė su nėščiosios kaprizais?
Visą nėštumo laiką labai džiaugiausi savo savijauta ir nuotaika. Buvau aktyvi ir veikli. Net gimdymo dieną buvau apsilankiusi baseine ir praleidau dieną ofise dirbdama. Grįžusi namo gaminau vakarienę, iki kol sūnelis pagalvojo, jog atėjo laikas susitikti su tėvais.
Nėštumo metu bijojau, kad susidursiu su dideliu mieguistumu, nežmonišku valgymu, nuotaikų svyravimu, savo kaprizais ir panašiai. Bet valio - aš likau tokia pati, kokia buvau ir prieš tai! Tad ir vyrui, ir man pačiai labai pasisekė šiuo klausimu.
Kaip pati reagavote į faktą, kad tapsite mama?
Labai apsidžiaugėme su vyru, tai didžiulė laimė. Tą pačią akimirką, kai pamačiau laukiamas dvi juosteles, viduje kažkas apsivertė, pradėjau jaustis visai kitaip. Net neįmanoma to nusakyti. Jaučiausi labai pakylėta, moteriška ir jau tada pradėjau jausti didelę atsakomybę už vaikutį. Kai suvoki, kad tavyje auga nauja gyvybė, neįmanoma jaustis kaip nors kitaip.
Galbūt susidūrėte su kokiais nors įspėjimais iš sekėjų ar pažįstamų mamų, kad pasaulis, gimus vaikui, visiškai pasikeis ir visa save teks atiduoti tik vaikeliui?
Be abejo, tokių buvo tikrai nemažai. Kas liūdniausia, dažniausiai apie tai yra kalbama labai pesimistiškai. Mano manymu, daug kas priklauso nuo aplinkybių: ar yra kas tau padės (mamos, močiutės, vyras, auklės), maitinsi pati ar ne, ramus vaikas ar ne, ir panašiai.
Dabar iš savo patirties galiu pasakyti, kad gyvenimas, dienotvarkė ir prioritetai pasikeičia. Man atrodo, jog tai normalu, nes dabar aš esu mama, o tai irgi tam tikras darbas.
Neturiu didelės pagalbos. Vyras daug dirba, padeda kiek gali, tėvai gyvena kitame mieste, todėl sugalvojusi kažka nuveikti, neturiu galimybės greitai surasti pagalbą. Bet tai nereiškia, jog nerandu laiko sau, savo darbui, vyrui bei namams. Jeigu nori, pavyksta viską suderinti. Manau, daug ką lemia mūsų nusiteikimas ir požiūris į pačią motinystę. As stengiuosi žiūrėti į viską pozityviai ir vertinti kiekvieną akimirką. Man motinystė yra laimė. Tegul kartais ši laimė reikalauja daugiau pastangų ir mažiau miego - man tai vis tiek laimė.
Ar sūnelis Ričardas leidžia išsimiegoti naktimis?
Būna visko. Dažniausiai „operas“ atliekame prieš miegą, o jau naktį miegame ramiai ir tik atsikeliame valgyti kelis kartus, tačiau būna, kad reikalauja dėmesio ir naktį.
Ar galėtumėte papasakoti, kaip susipažinote su vyru?
Padėjo visagalis internetas. Savo vyrą radau būtent ten. Gal prisimenate labai seną portalą one.lt? Tai buvo prieš beveik 10 metų. Dėmesį patraukė pagrindinė nuotrauka, kur pamačiau gražias tatuiruotes. Peržiūrėjau anketą, bet pirma neparašiau ir po savaitės sulaukiau asmeninės žinutės iš savo vyro.
Pradėjome bendrauti ir tik po mėnesio susitikome realybėje. Juokinga prisiminti, nes nepalikome didelio įspūdžio vienas kitam, bet nepadarėme ir blogo įspūdžio, todėl bendravome toliau. Ir visai neužilgo viskas išaugo į meilę ir prisirišimą. Per šiuos 10 metų, kai esame drauge, ilgiausias mūsų išsiskyrimas buvo 2 savaitės, kai vyras keliavo į JAV. Buvo labai keista.
Po vestuvių dar ilgą laiką su vyru mėgavotės laiku tik dviese. Ar nesusidūrėte klausimais, kada pagausės šeima?
Kadangi mes su vyru jau esame labai senai kartu, su šiais klausimais susidūrėme ir anksčiau. Aš visada bandžiau atsakyti taip, kad žmogus nenorėtų to paklausti antrą kartą. Niekada negalėjau suprasti, kaip žmonės drįsta uždavinėti tokius asmeninius ir intymius klausimus. Tikrai yra daug porų, kurios bando susilaukti vaikelio, tačiau jiems neišeina dėl įvairių priežasčių.
Aš be galo džiaugiuosi, kad mūsų sveikas gyvenimo būdas mums padėjo ir mes neturėjome problemų. Klausdami žmonės nežino, kokia yra padėtis ir net nesusimąsto, kad gali įskaudinti kitą žmogų.
Esate žinoma kaip asmeninė trenerė, kviečianti moteris prisijungti prie kūno transformacijų, vykstančių penkias savaites. Ar iš tiesų užtenka penkių savaičių kardinaliems pasikeitimams?
Nevadinu savęs asmenine trenere, nes asmeninės trenerės darbas vyksta salėje. Mano darbas vyksta nuotoliniu būdu ir jis labiau orientuotas į mitybos ipročius, kurie daro įtaką išvaizdai ir savijautai.
Transformacijos vyksta 5 savaites. Aš esu ne už kardinalius, bet už sveikus pokyčius. Neįmanoma per 5 savaites numesti tai, ką mes auginome mėnesiais arba metų metus... 5 savaitės yra puikus startas, bet tikrai ne galutinis taškas.
Per šį laiką įmanoma įgyti naujų įpročių, suprasti, kas yra sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas, aktyvumas. Svarbiausia - vėl pamilti save ir savo atvaizdą veidrodyje. Per šį laiką merginos pasiekia pirmus matomus rezultatus - pasikeičia ir išvaizda, ir savijauta. Stengiuosi maksimaliai suteikti žinių, kad po penkių savaičių jos galėtų savarankiškai siekti norimų rezultatų.
Ar tęsite pradėtus darbus, gimus vaikeliui? Galbūt dabar esate motinystės atostogose?
Be abejo, į darbus grįžtu balandžio mėnesį. Ir tai darysiu dėl dviejų priežasčių. Pirma, manęs laukia daug merginų, kurioms reikia mano pagalbos. Antra, aš myliu savo darbą ir neįsivaizduoju savęs be jo.
Po gimdymo praėjo vos mėnesis. Kaip sekasi kovoti su svoriu?
Labai džiaugiuosi, kad be sporto svoris po truputį susitvarko. Per nėštumą priaugau 16 kilogramų, dabar liko numesti vos 4 kilogramus. Bet tikrai teks gerai padirbėti su kūnu ir oda, nes atvaizdas veidrodyje nebe toks, koks buvo iki nėštumo. Bet viskas mūsų rankose, todėl tikiu, kad jau vasarą galėsiu ir vėl džiaugtis savo kūnu.
