Nina, papasakok, kur baigei universitetą? Ką mokeisi?
Studijavau baltistiką Brno mieste, Čekijoje, Masaryko universitete. Dabar gyvenu Trenčino mieste, Slovakijoje.
Prie mūsų Baltistikos centro (lietuvių, latvių, estų k.) priskiriama Suomija ir suomių kalba, o studentai visada gali pasirinkti 2 kalbas, kurias privalės studijuoti, o kitas galės studijuoti savanoriškai. Aš pasirinkau lietuvių ir suomių kalbas.
Kodėl pasirinkai studijuoti būtent lietuvių kalbą?
Visi to klausia, nes niekas nesupranta mano pasirinkimo. Tiesą sakant, neturėjau jokios motyvacijos studijuoti lietuvių kalbą, bet turėjau stiprią motyvaciją studijuoti kalbas.
Jau gimnazijoje labai rimtai mokiausi prancūzų kalbą dvikalbėje slovakų-prancūzų gimnazijoje. Tuo metu supratau, kad man labai patinka kalbos, tačiau tokios kalbos kaip prancūzų ar anglų pasirodė truputėlį nuobodžios ir paprastos.
Ieškojau, kur galima studijuoti kitas, „mažesnes kalbas“. Slovakijoje galimybių nebuvo daug, bet sužinojau apie baltistiką Brno mieste.
Suomių kalba man buvo šiek tiek žinoma, savarankiškai jos mokiausi, o apie lietuvių kalbą nežinojau beveik nieko. Mane tai labai viliojo. O paskui užteko pirmąkart susipažinti su kalba, Lietuva ir lietuviais, todėl neturėjau minčių apie studijų srities keitimą.
Ar buvo sunku pamilti lietuvių kalbą?
Tikrai ne. Kalba labai įdomi, o žmonės, kurie mus dėstė universitete (lietuviai) buvo visada labai mieli. Manau, kad tai vienas iš dalykų, kurie mane privertė pamilti lietuvių kalbą ir literatūrą.
Kiek kartų esi buvusi Lietuvoje? Ką veikei atvykusi?
Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau studijų tikslais, 2013 metais. Buvau antro kurso studentė, studijavau lietuvių kalbą ir kultūrą vasaros kursuose Vilniuje. Nuo tada apsilankau Lietuvoje beveik kiekvienais metais.
Po pirmo apsilankymo dar du kartus studijavau Vilniaus universitete, ten neįtikėtinai puikios ir mielos lietuvių kalbos dėstytojos užsieniečiams.
Buvo ir kiti mėnesį trunkantys vasaros kursai ir dar vieną semestrą studijavau atvykusi su programa „Lietuva čia ir ten: kalba, mokslas, kultūra, visuomenė“. Studijavau tik lietuviškai. Įsivaizduok, 20 – 30 valandų per savaitę.
Taigi, visada gyvenau tik Vilniuje, o savaitgaliais keliavau po Lietuvą. O dabar atėjo laikas, kai važiuoju į Lietuvą tik atostogauti.
Papasakok apie gyvenimą Lietuvoje. Kas tau pasirodė neįprasta?
Mano manymu, mūsų šalys labai panašios, kalbant apie žmonių mentalitetą. Lyginant su kitomis Europos šalimis, kuriose apsilankiau, Lietuva mane pozityviai šokiravo, kad žmonės čia tikrai labai mieli. Visur.
Universitete, prekybos centruose, baruose. Visur, kur tik sutikdavau lietuvius, jie greičiausiai pagalvodavo apie mane, kad kas čia ta keistuolė, kodėl ji kalba lietuviškai.
Lietuviai labai draugiški, jie džiaugdavosi, kai aš stengdavausi kalbėti lietuviškai ir visada padėdavo. Bet gyvendama Lietuvoje labai pasiilgdavau kalnų. Negalėjau priprasti prie tos begalinės plokštumos.
Kas gyvenant Lietuvoje atrodė labai keistai ir neįprastai?
Tai, kad Lietuvoje suvartojama gana daug alkoholio, man visiškai nekeista, juk esu iš Slovakijos. Bet ar gali kas nors man paaiškinti, kodėl po velnių, jūs išmetate tualetinį popierių į šiukšlių dėžę, o ne į tualetą? Tikra paslaptis.
Ar patiko lietuviška virtuvė? Galbūt turi mėgstamiausią lietuvišką patiekalą?
Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimą be šaltibarščių. Pati gaminu namie vasaromis. Dar kibinai iš Trakų, juos galiu valgyti nuo ryto iki vakaro.
Lietuviai didžiuojasi gaminamu alumi. Kaip tu įvertintum lietuvišką alų?
Visą gyvenimą maniau, kad pats geriausias alus pasaulyje – čekiškas. Gal tik dėl to, kad esu pripratusi gerti čekišką alų kada noriu, bet tikrai manau, kad lietuviškas dar geresnis. Ypač mažiau žinomų alaus daryklų gaminamas alus labai skanus.
Ką šiuo metu veiki gyvenime?
Tęsiu savo studijas doktorantūroje. Doktorantūroje studijuoju bendrąją kalbotyrą, bet stengiuosi kažkaip susieti šias dvi iš pirmo žvilgsnio visiškai skirtingas kalbas, lietuvių ir suomių. Darbo temos nežinau, dar tikslinu, tačiau turėtų būti laiko išraiškų palyginimas suomių ir lietuvių kalboje. Taip pat kaip asistentė dėstau lietuvių ir suomių kalbas Masaryko universitete.
Dar dirbu vertėja žodžiu ir raštu iš slovakų į suomių kalbą ir atvirkščiai, tačiau daug dažniau iš slovakų į lietuvių ir atvirkščiai.
Ar tiesa, kad Slovakijoje esi vienintelė slovakė vertėja iš lietuvių kalbos? Kaip tu jautiesi tai žinodama?
Bent taip man atrodo, kad esu vienintelė. Man buvo taip pasakyta, bet nesu tikra, bet greičiausiai taip. Aš labai daug ir stropiai studijavau, daug jėgų į tai įdėjau. Labai džiaugiuosi žinodama, kad esu kuo nors ypatinga, tačiau jokiu atveju tuo nesididžiuoju, nes visi, kurie yra kada nors buvo studijavę užsienio kalbą, žino, kad niekada negalės pasakyti: „Na, jau išmokau lietuvių (ar bet kokią nors kitą) kalbą ir dabar esu ekspertė“.
Negalima. Tai yra pats gražiausias dalykas susijęs su kalbomis. Jų neįmanoma niekada visiškai išmokti. Galima tik tobulinti turimas žinias. Ir niekada nesustoti.
Tavo manymu, kuo lietuviai galėtų didžiuotis? Pavyzdžiui, savo kalba, įdomia kultūra, o gal labai gražia gamta?
Kalba ir ne tik ja. Aš pavadinčiau tai „mažos šalies stiprybe“. Aišku, Lietuva turi didžiulę istoriją ir kultūros paveldą, todėl man nepatinka tas posakis, maža šalis ar maža kalba, juk taip nėra.
Man labai patinka, kad Lietuva, nepaisant viso to, ką išgyveno, šiuo metu yra tokia stipri. Žmonės laikosi išvien ir garbina savo istoriją ir tradicijas. Mes, slovakai, tai aiškiai galime matyti, pavyzdžiui tada, kai jūs švenčiate savo valstybines šventes. To trūksta slovakų charakteriuose, tokių tradicijų mes beveik neturim.
Mums reikia išmokti labiau vertinti save kaip tautą. Lietuva šiuo atžvilgiu gali būti pavyzdžiu.
