Taigi, seksas. Paskutiniu metu labai jau daug apie jį kalbama, bet turbūt kalbama ne be priežasties. Išdrįsiu konstatuoti faktą, kad Lietuva labai jau konservatyvių žmonių šalis. Net neabejoju, kad dar 50 procentų žmonių pakankamai nedrąsiai kalba apie iškylančias seksualines problemas. Jaunimas daug drąsesnis, labiau vakarietiškas, nebepaliestas sovietmečio, tačiau kiek yra vyresnio amžiaus žmonių, kurie vis dar rausta vien ištarę šį žodį. Kai tuo tarpu netgi gydytojai įrodinėja, kad seksas yra naudingas sveikatai. Geras seksas, savaime suprantama.
Visada labai stebėdavausi, kai vaikinai, ypač lietuvaičiai, labai neigiamai ir, turėčiau pastebėti, visiškai nepagrįstai atsiliepia apie moteris, gyvenančias pilnavertį seksualinį gyvenimą. Juk vyrai visada taip elgdavosi, tačiau tai nei kiek nekenkė jų reputacijai, atvirkščiai, sakyčiau. Ir kas keisčiausia, tie patys, kurie smerkia besimėgaujančias gyvenimu moteris, tikisi, kad jų naujai sutikta mergina bus patyrusi ir žinos, ką daro lovoje. Bet argi žinios neateina su patirtim? Ir visiškai drąsiai galiu teigti, kad tiek vyrai, tiek moterys turi teisę i seksualinį gyvenimą. Kokį jie jį pasirinks ir kiek partnerių pakeis - yra visiškai jų asmeninis reikalas ir nei vienas neturi teisės smerkti. Kiekvienas mes gyvename pagal savo moralines normas ir tai, kas yra priimtina vienam, nebūtinai turi būti priimtina kitam.
Vienas labai geras draugas sykį pasakė, kad moteris neturi būti davatka, bijanti prisileisti vyrą, tačiau kartu reikėtų ir saiką jausti, senų ir stipriai pravažinėtų automobilių niekas nemėgsta. Sunku pasakyti kiek partnerių yra daug, čia turbūt irgi kiekvieno asmeninis reikalas, tačiau jokiu būdu neturėtų būti nustatytas limitas. Tik tu pats gali sau tuos limitus nusistatyt. Seksas yra labai galingas ginklas, reikia tik išmokti atitinkamai juo naudotis. Kažkada vyravo nuomonė, kad prieš pirmą kartą reikėtų neskubėti ir palaukti šešis pasimatymus, bet nėra taisyklės be išimties, o taisyklės kuriamos tam, kad jas laužytume. Aš paprastai mėgstu paerzinti vyrus, pasakydama, kad turiu tokią taisyklę, nors dar neteko jos šimtu procentu išsilaikyt, bet smagumas tame ir yra. Moteris bet kokiu atveju yra padėties šeimininkė, o protinga moteris visada žinos ir nujaus, kaip tą padėtį valdyti.
Viskas stipriai pasikeitė per pastarajį dešimtmetį ir mes privalome taikytis prie situacijos. Juk buvo laikas, kai apie seksą iki vestuvių niekas net nekalbėjo. Ir dabar atsiranda taip galvojančių žmonių, bet dabar jie jau kaip dinozaurai muziejuje. Šioje vietoj pritarčiau patarlei, kad katės maiše geriau nepirkti, o pagaliau ir kam gi tas dinozauras namuose, argi ne geriau kiek šiuolaikiškesnis žmogus. Kartais jauti, kad santykiai nėra idealūs, bet jei problemas sugebi išspręsti lovoje - dar ne viskas prarasta. Kiek blogiau, jei lovos problemos sukelia dar daugiau problemų kasdienėje rutinoje. Kažkodėl yra paplitusi nuomonė, kad paprastai moterys linkusios atsisakyti sekso ir teisinasi skaudančia galva ar nuovargiu, tačiau iš patirties žinau, kad problemų užspausti vyrai sekso poreikio nejaučia pakankamai ilgai. Net jauniems vyrams kartais mylėtis porą kartų per tris mėnesius, pasirodo, yra normalu. Turbūt sutiksit - nėra tai normalu… Sekso nebuvimas verčia poras atitolti vieniems nuo kito, atšaldo jausmus.
Žinau, kad po šio sakinio, jei gyvenčiau Lietuvoje, mane išvadintų paskutine pasileidėle, bet, mano nuomone, lietuviai, o ypač moterys per daug sureikšmina patį seksą. Juk tai yra tik tam tikrų reikmių patenkinimas. Kaip žmonėms reikia kvėpuoti ar gerti, taip ir seksas yra natūralus procesas - to reikia tiek vyrams, tiek moterims. Tikrai nenoriu pasakyti, kad reikia gulti lovon su kiekvienu ten pakvietusiu, bet jei jau kyla mintis tai daryti, kodėl reikėtų save varžyti ir bijoti, ką pagalvos kaimynė. Tai tik dviejų suaugusių žmonių sprendimas. Pagaliau, argi tai nėra malonumas. Kažkodėl susidaro įspūdis, kad dauguma lietuviu moterų bijo to malonumo, nes save reikia tausoti tam vieninteliam… Nepykit, bet skamba absurdiškai. Kokiam vieninteliam? Laikai pasikeitė, žmonės tuokiasi ir sutinka tuos vienintelius, kai jiems trisdešimt penkeri ar net keturiasdešimt, negi iki tol gyventi skaistų gyvenimą? Gyvenimas yra tik vienas, tai kodėl gi juo protingai ir saikingai nepasimėgavus?
Pakankamai ilgai gyvenu Londone, tad pastebėjau, kad kitų tautybių moterys į tai žiūri kiek paprasčiau ir sakyčiau sveikiau. Kartais pagalvoju, kad gal įtakos turi ir miesto dydis, juk daug lengviau dideliame mieste yra asmeninį gyvenimą ir laikyti asmeniniu, nepainioti su jokiais kitais santykiais, išvengti darbinių romanų. O jei ir turėjai su kažkuom lytinių santykių, sutikus tą žmogų tiesiog nusišypsot ir palinkėt geros dienos, nesitikint, kad jis tau paskambins, atsiųs gėlių ar gal net pasipirš… Buvo malonu, tegu tai taip ir lieka. Gyvenimas toliau teka sava vaga ir nebūtina jo komplikuoti… Seksas visiškai neturėtų apsukinti santykių su kitais žmonėmis.
Londone labai populiaru, kad merginos turi taip tariamus draugus, su kuriais kartais tiesiog draugiškai ir pamiega (taip vadinami draugai be įsipareigojimų). Ir, teisybę pasakius, nematau čia nieko bloga. Jei tai yra tavo draugas, vadinasi tu gali juo pasitikėt ir tai padeda išvengt vienadienių nuotykių paieškos, kada tu tiesiogine prasme perki katę maiše.
Taigi, ar turi seksas itakos santykiams? Nuspręsti galite tik jūs patys, aš manau, kad priklauso nuo santykių pobūdžio: tai visiškai neturėtų turėti įtakos santykiams tarp vienišų žmonių, tačiau taip - tai labai svarbu santykiams poroje.
Už subjektyvią nuomonę Balsas.lt redakcija neatsako.
