Rebecca Wilkinson (30) nusprendė pasidaryti skrandžio mažinimo operaciją ir tuo tikslu 2020 metų rugsėjį išskrido į Turkiją, paskatinta šiurpaus aiškiaregės įspėjimo.
Rebecca stambėti pradėjo dar paauglystėje, o po to per dvejus metus priaugo virš 60 kg, kai būdama 18–os pastojo. Sveikai maitintis jai buvo sunku, ir ji du kartus per dieną valgydavo greitą maistą, o po to – užkandžius, šokoladą, traškučius, saldumynus, užsigerdama litrais limonado. Vienu metu Rebecca svėrė beveik 180 kg, rašoma metro.co.uk.
Svorio numesti vis nepavykdavo
Daugelį metų ji bandė įvairias dienas, tačiau svorio numesti vis nepavykdavo, kol galiausiai apsilankymas pas aiškiaregę ją išgąsdino ir paskatino imtis veiksmų. Aiškiaregė Rebeccai pasakė, kad jokios ateities ji neturi, jei ir toliau taip nesveikai maitinsis, ir išpranašavo, kad ji arba imsis veiksmų, arba netrukus mirs.
Šis įspėjimas ją paskatino pradėti mesti svorį, ir Rebecca įsigijo bilietus į Antaliją, Turkiją, kur suplanavo operaciją.
Skrandžio mažinimo operacijos metu išpjaunama didelė dalis skrandžio, kuris tampa mažesnis, nei anksčiau. Tai reiškia, kad nebepavyksta valgyti tiek, kiek prieš operaciją, ir sotumo jausmas apima daug greičiau. Vis dėlto, tai – labai sunki operacija, kuri neapsieina be įvairių pavojų sveikatai, įskaitant mirtį nuo komplikacijų.
Laimei, Rebeccai procedūra buvo sėkminga, ir nuo jos praėjus metams moteris jau yra numetusi virš 100 kg – dabar ji sveria mažiau nei 80 kg.
Tinkuotojos amato besimokanti britė sako: „Po daugelio metų bandymų numesti svorį jau buvau visiškai praradusi viltį. Bet nuėjau pas aiškiaregę, kuri mane išgąsdino ir paskatino imtis veiksmų. Jis pasakė, kad kortose man nebemato jokio gyvenimo ir kad turiu imtis veiksmų, net ir kraštutinių, arba mirsiu.
Žinojau, kad priemonės turi būti drastiškos, ir operacija man atrodė vienintelė išeitis. Po skrandžio mažinimo svoris nukrito ir mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom“.
Patyčias mokykloje kentė visą paauglystę
Rebecca patyčias mokykloje kentė visą paauglystę ir valgyme ieškojo paguodos.
„Lankiau mergaičių mokyklą ir iš manęs baisiai tyčiodavosi“, – sako ji, – „Mokykloje mane pravardžiuodavo „dviaukšte Rebecca“, nes buvau didesnė už kitas mergaites. Tikrai valgydavau tam, kad pasijusčiau geriau.
Dienos pradžioje suvalgydavau keturis skrebučius su sviestu, o jei po vėliau dar būdavau truputį alkana, laisvai tą patį pakartodavau priešpiečiams. Pietums valgydavau greitą maistą, o taip pat ir vakarienei, kiekvieną vakarą“.
Jos svoris augo ir Rebeccą taip pat pradėjo varginti psichologinės sveikatos sutrikimai – nerimas ir depresija. Kartu su savo partneriu Mattu (34), su kuriuo yra jau 16 metų, jie turi tinkavimo kompaniją ir dar labai jauni norėjo antro vaiko, tačiau jau 12 metų jiems nesiseka pastoti.
Daugelį metų stengiausi nekreipti dėmesio į tai, kaip gyvenu“, – sako Rebecca, – „Iš namų neidavau be mamos ar be sužadėtinio. Turėdavau gerai pagalvoti apie tai, kur einu, nes galėjau netilpti į sėdynę ar į tualeto kabiną. Iš pravažiuojančių mašinų net girdėdavau bjaurius šūksnius“.
Rebecca daugelį metų bandė laikytis dietų, jai vis nepavykdavo, ir tai kėlė beviltiškumo jausmą. Ji buvo nusiteikusi pasiduoti, kai kreipėsi į aiškiaregę. Iš pradžių į aiškiaregystę žiūrėjau skeptiškai, bet jis žinojo tokius dalykus, kurių niekam nesu sakiusi“, – pasakojo ji, – „Jis tiksliai žinojo, kaip aš valgau ir po to snaudžiu. Iš sesijos išėjau apsiašarojusi, bet tai buvo labai svarbi patirtis. Tai buvo ženklas, kad man laikas keistis“.
Operacijos metu Rebeccai buvo pašalintos dvi trečiosios skrandžio, o iš likusios dalies suformuota „rankovė“ ar vamzdelis, vedantis į žarnyną. Po operacijos Rebecca grįžo namo ir turėjo mėnesį gyventi valgydama vien tik skysčius, košes, minkštą maistą, kol galiausiai vėl galėjo pereiti prie kieto maisto.
Ji pasakoja: „Mama važiavo su manimi ir labai man padėjo. Viskas praėjo gerai, bet man buvo sunku apsiprasti su savo nauja mityba. Dabar galiu valgyti tik nedaug maisto kas dvi valandas – pavyzdžiui, truputį sūrio ar kažkiek baltymų, lašišos filė. Vakarienei valgau nedidelę porciją to, ką būnu pagaminus visai šeimai. Alkio nejaučiu ir maisto nepasiilgstu“.
