Kijėlių specialusis ugdymo centras pateko į tarptautinį socialinės politikos ir bendruomeninių socialinių paslaugų plėtros projektą, kurį finansavo Pasaulio bankas kaip ypač reikalingą ir naudingą žmonėms veiklą.
Centro direktorė Asta Jakovlevienė pasakoja, kad surinkti mokinius iš pradžių nebuvo lengva – darbuotojams teko važinėti po Molėtų rajono kaimus, įkalbinėti tėvus, kad leistų mokytis iki tol tik namuose laiką leidusius savo vaikus. Ne visus įkalbėti pavykdavo – dalis tėvų buvo nusiteikę skeptiškai. Vis dėlto 1997-ųjų lapkričio 22-ąją centras atvėrė duris.
Darbas su kiekvienu vaiku – individualus
Centre mokosi vaikai iš viso Molėtų rajono. Visi jie – turintys didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, intelekto ar kompleksinę negalią. „Tarp mūsų mokinių – turintys Dauno sindromą, autizmo spektro sutrikimą, taip pat elgesio, emocijų sutrikimų. Kitaip tariant, priimame vaikus, kuriems nustatyta diagnozė byloja, kad turėtų vykti jų raidos regresas, o ne progresas. Svarbiausias mūsų specialistų tikslas – suvaldyti tą regresą, džiaugtis tegu ir nedideliais žingsneliais į priekį“, – sako centro direktorė.
Į Kijėlių specialiojo ugdymo centrą vaikus siunčia Pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai. Šiuo metu centrą lanko vaikai ir asmenys iki 21-erių metų amžiaus, yra keturios jungtinės klasės – pradinė, penktoji, aštuntoji ir devintoji. Vyresnieji lanko socialinių įgūdžių klasę. Maksimaliai vienoje klasėje gali mokytis šeši vaikai, vienoje mokosi vos keturi. „Mūsų išskirtinumas yra tas, kad galime atsivežti mokinius iš viso rajono, turime savo autobusiukus. Per dieną jie nuvažiuoja daugiau kaip penkis šimtus kilometrų“, – pabrėžia A. Jakovlevienė.
Kijėlių specialiojo ugdymo centre dirba specialieji pedagogai, gydomosios kūno kultūros specialistas, psichologas. Čia teikiamos konsultavimo, socialinės ir specialiosios pagalbos paslaugos, užimtumas pailgintos dienos grupėse, neformalusis ugdymas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams. Vaikai centre maitinami, gauna visus reikalingus vadovėlius ir specialiąsias mokymo priemones.
Visi mokiniai mokosi pagal individualias programas. „Pasikviečiame tėvus ir kartu su mūsų specialistų komanda aptariame, kokių tikslų su vaiku sieksime. Mūsų lavinamųjų klasių mokytojai – itin patyrę, visi turi specialiojo pedagogo išsilavinimą“, – kalba centro direktorė. Mokytojoms per pamokas gelbsti mokytojo padėjėjos. Jos padeda vienam ar keletui vaikų, kurie turi didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių.
Direktorės teigimu, mokyklai labai svarbu turėti savo veidą: „Mums svarbiausia – ne strateginiai planai, o mokyklos filosofija. Kaip savo mokyklos kredo pasirinkome švedų kolegų teiginį:
„Kiekvienas žmogus yra asmenybė, veikianti ir kurianti, su savo jausmais ir poreikiais. Kiekvienas žmogus produktyvus, net jei aplinkos požiūriu jo kūriniai yra menkaverčiai.“
Didesnis profesionalios psichologinės pagalbos prieinamumas.
Daugiau galimybių psichologinę pagalbą gauti telefonu ir internetu.
Mobiliosios specialistų komandos.
Skatinamas kūrybingumas
Mokytoja metodininkė Audronė Janulionienė pasakoja, kad centre mokomasi per kūrybingumo skatinimą, žaidimus. Kijėlių specialiojo ugdymo centro vaikai labai mėgsta vaidinti. Pirmasis spektaklis pastatytas pagal vieno iš vaikų sukurtą pasaką – apie tai, kaip jis augino ežį. „Mūsų vaikai labai atviri, – aiškina A. Janulionienė. – Jei piešia, laiko save dailininkais, jei vaidina – jie aktoriai. Mūsiškiai labai įsijaučia į savo vaidmenį, net nemokantys kalbėti vaizdu, judesiu kuria personažą.“
A. Jakovlevienė džiaugiasi, kad kasmet pavyksta surengti vaikų darbų parodą ir pristatyti ją Molėtų krašto žmonėms. „Kartais net sulaukiame komentarų – gal ne paties vaiko daryta, gal pedagogai prisidėjo? Tai mūsų vaikams – puikus įvertinimas“, – pasakoja direktorė.
Pasak jos, pedagogai moko pagal pavyzdį, teikdami minimalią pagalbą – taip vaikai lengviau išmoksta atlikti užduotis. Mokytojo vaidmuo labai svarbus: „Jis turi žinoti, ką daro, kokių rezultatų siekia. Galima pasidžiaugti, kad visi mūsų specialistai dirba nuoširdžiai, įdėdami daug energijos ir pastangų.“
Metodikų, kaip mokyti didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus, sukurta daug, vis dėlto su kiekvienu tenka daug dirbti individualiai. Kiekvienas vaikas – skirtingas, todėl svarbu rasti jam įdomios, prasmingos veiklos. Centre dirbantys specialistai džiaugiasi kiekvienu sėkmės atveju.
„Viena mūsų buvusi mokinė dabar mokosi padavėjo amato Utenoje, – džiaugiasi A. Jakovlevienė. – Kitų taip pat neišleidžiame į niekur – buvę mūsų mokiniai lanko Molėtų neįgaliųjų integracijos centrą. Deja, mūsų visuomenės požiūris į intelekto negalią turinčius žmones vis dar tebėra neigiamas, jiems sunku įsidarbinti, įsilieti į bendruomenę. Vis dėlto reikėtų pabrėžti, jog nuostatos pamažu keičiasi, atsiranda vis daugiau paslaugų intelekto negalios žmonėms. Tai teikia vilties.“
Mokyklos vadovė pasidžiaugia, kad didžioji dalis tėvų linkę padėti savo vaikams, tai ypač išryškėjo per karantiną, kai vaikai turėjo mokytis nuotoliniu būdu: „Vyrauja nuomonė, kad vaikai turėtų praleisti mažiau laiko prie kompiuterio, vis dėlto mūsų nekalbantiems vaikams tai alternatyvi komunikacijos priemonė, todėl pažinti išmaniąsias technologijas jiems būtina.“
Pasak A. Jakovlevienės, per karantiną tiek specialistai, tiek vaikai dirbo labai nuoširdžiai, sukūrė daug įdomių darbelių: „Mūsų vaikai mėgsta savo darbus įsivardyti kaip projektus. Mokytojai mokiniams skirdavo įvairiausių užduočių, pavyzdžiui, užšaldyti gėlę lede. Rezultatai visada būdavo labai originalūs ir įdomūs.“
Mokykloje jaučiasi gerai
A. Janulionienės teigimu, centre greičiau pritampa iš šeimų atėję vaikai, neturintys neigiamos iš kitų institucijų atsineštos patirties. „Atėjusius iš kitų ugdymo įstaigų sunkiau prakalbinti, jie gėdijasi, turi daug išmokto bejėgiškumo. Tie, kurie ateina nuo mažumės, visai kitokie. Mūsų nuostata: kiekvienas turi jaustis svarbus, mokydamasis patirti sėkmę. Per sėkmę, per motyvaciją išmokstame naujų dalykų“, – tikina mokytoja metodininkė.
Centro darbuotojai didžiuojasi, kad pavyksta tapti didelių bendrojo ugdymo mokykloms skirtų projektų nugalėtojais. 2017 metais Kijėlių specialiojo ugdymo centras dalyvavo projekte „Samsung“ mokykla ateičiai“, parengė skaitmeninių pokyčių projektą ir įveikė apie šimtą konkurentų. Pagrindinis prizas – skaitmeninės 10 tūkst. eurų vertės technologijos. „Įsigyti kompiuteriai, planšetės labai padėjo per karantino laikotarpį. Vaikai spėjo susipažinti su išmaniosiomis technologijomis, tai padėjo pedagogams su jais bendrauti“, – pasakoja A. Jakovlevienė.
Nuo gegužės centras prisijungė prie tarptautinio ES regioninės plėtros „Interreg V-A“ projekto „Socialinių paslaugų įvairovės plėtra ir kokybės gerinimas Lietuvos ir Latvijos specialių poreikių vaikams/SEE ME“, kuris vykdomas kartu su latviais iš Dagdos savivaldybės ir pagrindiniu partneriu – Visagino „Verdenės“ gimnazija.
„Iš šio projekto lėšų tikimės įsirengti lauko klases, statysim kupolinį paviljoną, šiltnamį, bandysime vaikus mokyti žemdirbystės. Kolegos latviai pamokys vaikus augalininkystės, – aiškina direktorė. – Visaginiečiai kvies į kino, animacijos meno terapijos užsiėmimus, o mes mokysime keramikos, vilnos vėlimo technikų. Kartu keliausime, kviesime susipažinti mūsų krašte esančiu Etnokosmologijos muziejumi, aplankyti Dubingių žirgyną, patys aplankysime įdomesnes kaimynų vietas, tokias kaip Triušiukų slėnis ir panašiai. Be to, surengsime vaikams keturias stovyklas Lietuvoje ir Latvijoje, o jų šeimos narius subursime į „Šeimos klubus“. Mokysimės bendradarbiaudami.“
Turi daug ateities planų
Nuo rugsėjo mėnesio startuos dar vienas projektas, kuris bus įgyvendinamas bendradarbiaujant su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centru (LASUC). „Šiais metais sulaukėme regos sutrikimą turinčio vaiko, taip ir užsimezgė bendradarbiavimas su LASUC. Laimėjome atranką iš 35 mokyklų – LASUC vyks specialistų mokymai, mokykloje bus diegiama pozityvaus elgesio palaikymo sistema. Dėstys iš Nyderlandų atvykę dėstytojai. Tikimės ir tolesnio sėkmingo bendradarbiavimo su kolegomis“, – sako direktorė.
Pasak jos, labai svarbu į ugdymo procesus įtraukti tėvus, todėl birželio mėnesį centro specialistai kvies juos į mokyklą ir steigs „Šeimos klubą“: „Pavyzdį pamatėme prieš 20 metų Švedijoje. Ten gausu paslaugų tiek šeimai, tiek vaikams, kai kurie jas gauna ir iš dešimties skirtingų paslaugų teikėjų. Tėvams – atokvėpio paslauga namuose, vaikas keliauja į ugdymo įstaigas, popiet su taksi vyksta į neformaliojo ugdymo būrelį ir panašiai. Pas mus paslaugų vis dar labai trūksta, labiausiai – ankstyvosios pagalbos, paslaugų šeimai, savitarpio pagalbos, psichologų. Negalią turintis vaikas – didelis iššūkis šeimai, jo susilaukus reikia mokytis, kaip su tuo susigyventi, žinoti, kur ieškoti pagalbos. Dažniausiai ją tėvai susiranda per socialinius tinklus, stengsimės jiems padėti.“
Direktorės manymu, lankyti bendrojo ugdymo mokyklas, būti su kitais vaikais galėtų tik labai nedidelė dabar centre besimokančių vaikų dalis, ir tai – su labai didele pagalba. „Esu įsitikinusi, jog ne visų vaikų įtrauktis būtų sėkminga. Kur kas geresnis kelias būtų bendrojo ugdymo mokyklose steigti specialiąsias klases. Svarbiausias vaikus ugdančių specialistų uždavinys – kad kiekvienas vaikas jaustųsi svarbus ir reikšmingas“, – pabrėžia įstaigos vadovė.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
