Išgirdę žodį „virusas“, apie ką dažniausiai pamanome? Ko gero, nieko ypatingo: sloga, gerklės skausmas, gripas, „pagerintas“ gripas – kiaulių, paukščių, na, gal dar pūslelinė. Labai jau įprastas ir kasdieniškas tapo šis žodis. Jeigu pasiraustume atmintyje, gal dar ir ŽIV ar hepatito virusus prisimintume. Arba dar kokį fantastinį filmą apie virusą žudiką, sukėlusį pasaulinę epidemiją. Ir tiek. O kas tas virusas, ką jis veikia, kodėl sukelia ligas arba jų nesukelia?
Kas jis toks?
Pirmiausia apie virusus reikia žinoti tai, kad jie yra parazitai – gali daugintis tik gyvose ląstelėse, naudodami jos išteklius. Savarankiškai virionas (visiškai suformuotas virusas) gamtoje išgyventi negalėtų, nes visas viruso gyvybės ciklas vyksta „šeimininko“ ląstelėse. Patekęs į aplinką, virusas iškart nežūva, tačiau tuomet jis yra tik savo genetinės medžiagos saugotojas.
Patys paprasčiausi virusai yra sudaryti iš nukleino rūgšties molekulės šerdies, kuri turi genetinę informaciją, ir ją dengiančio baltyminio apvalkalėlio – kapsidės. Kai kurių virusų kapsidę (pvz., gripo, pūslelinės) dengia papildoma membrana, sudaryta iš „šeimininko“ ląstelės membranos ir viruso membranos baltymų. Kapsidę sudaro daug visiškai vienodų baltymų molekulių – kapsomerų, kurios jungiasi vienos su kita ir sudaro labai taisyklingos sandaros tuščiavidurį apvalkalą. Kapsidės sandara dėl labai taisyklingo vienodų baltymų išsidėstymo iš esmės yra kaip kristalo, o virusų sandara ir buvo ištirta naudojant kristalografijos metodus. Kapsidės sandara nulemia viruso išvaizdą, o atrodo jie labai įvairiai. Žmogaus virusai gali būti lazdelės, sferos, spiralės formos. Dažnai virusai būna dodekaedro (taisyklingas briaunainis, turintis 12 sienų – penkiakampių) ar ikosaedro (taisyklingas briaunainis, turintis 20 sienų – lygiakraščių trikampių) formos. Labiausiai paplitę ikosaedriniai virionai: adenovirusai, poliomielito, paukščių raupų, pelių vėžio ir daugelis kitų.
Virusų dydis – 20–300 nm, beveik visi virusai yra mažesni nei bakterijos. Nors kai kurie didžiuliai virusai, pavyzdžiui, karvių raupų, yra beveik tokio pat dydžio kaip mažiausios bakterijos – chlamidijos ar riketsijos, kurios taip pat yra obligatiniai parazitai ir dauginasi tik gyvose ląstelėse.
Egzistuojančių virusų rūšių skaičius nežinomas, nors dabar priskaičiuojama apie pusantro tūkstančio ištirtų žmogaus ir kitų gyvų organizmų virusų – spėjama, kad dar apie trisdešimt tūkstančių rūšių virusų laukia savo eilės.
Kaip virusai sukelia ligas?
Kai tik virusas patenka į gyvą organizmą, jis atpažįsta užkrėsti tinkamą ląstelę. Atpažinimo procesas vyksta susijungus viruso kapsidės ir ląstelės membranos molekulėms. Todėl virusas gali užkrėsti ne bet kokias ląsteles, o tik tokias, kurių plazminė membrana turi tam tikras žymes. Tada virusas prasiskverbia į ląstelės vidų. Vieni virusai padedant fermentams suardo ląstelės membraną ir įleidžia savo nukleininę rūgštį, kiti virusai priverčia ląstelę juos „praryti“. Virusui patekus į ląstelę, jos likimas gali būti įvairus. Virusas gali perimti ląstelės valdymą ir naudodamas jos medžiagų ir energijos išteklius sintetinti viruso apvalkalo baltymus ir fermentus, naujas viruso chromosomos kopijas, iš ko susiformuoja nauji virionai. Šiuo atveju ląstelės likimas gali būti dvejopas: virusas greitai išeikvoja ląstelės išteklius ir ląstelė žūva, o iš jos pasklinda nauji virionai, arba, jei virusas suvartoja tik dalį ląstelės išteklių, ląstelė gyvena toliau, o joje susidarantys virionai nuolat išskiriami iš ląstelės, kuri jau yra tapusi virusų nešiotoja. Kitas variantas – vadinamas lizogeniniu, kai į ląstelę patekęs virusas, panaudodamas specialius fermentus, „įmontuoja“ savo chromosomą į ląstelės chromosomą ir ląstelė daugindamasi daugina joje esantį virusą. Taip gali pasikeisti kartų kartos, kol koks nors dirgiklis (švitinimas, cheminės medžiagos ar kt.) paskatina virusą perimti ląstelės valdymą – tada viskas toliau vyksta kaip pirmuoju atveju. Lizogeniniu būdu užkrėtę ląstelę virusai nebūtinai įterpia savo chromosomas į ląstelę, bet gali likti mažomis žiedinėmis molekulėmis, kurios užkrėstą organizmo ląstelę priverčia daugintis nepriklausomai nuo organizmo poreikių, o tai yra pirmas žingsnis į ląstelės suvėžėjimą. Tokie virusai vadinami auglių virusais ir sukelia kai kurias vėžio formas.
Virusai kinta
Nors virusai ir nėra pilnaverčiai gyvi organizmai, jų evoliucija turi daug bendro su kitais patogeniniais organizmais. Kad išliktų kaip rūšis, nė vienas parazitas negali būti per daug agresyvus ir pavojingas savo pagrindinio „šeimininko“ organizmui, kuriame jis dauginasi. Priešingu atveju tai lemtų „šeimininko“ išnykimą, o kartu ir sukėlėjo. Taip pat nė vienas patogeninis organizmas negali egzistuoti kaip rūšis, jeigu „šeimininko“ organizme labai greitai ir efektyviai vystysis imuninės reakcijos, gebančios nuslopinti sukėlėjo dauginimąsi. Todėl paprastai virusai, sukeliantys ūmias sunkias ligas kokiai nors rūšiai, turi ir kitą „šeimininką“. Daugindamasis virusas šiam „šeimininkui“ kaip rūšiai labai nekenkia, tačiau taip palaikoma viruso cirkuliacija gamtoje. Taip išsilaiko pasiutligės virusas tarp graužikų, kuriems jis nėra mirtinas. Gamtiniu arklių encefalito viruso rezervuaru yra paukščiai. Šiuos virusus perneša kraujasiurbiai uodai, kurių organizme virusas dauginasi, nepakenkdamas uodo organizmui. Kartais vabzdžiai gali pernešti virusus pasyviai (kai virusai juose nesidaugina), tačiau dažniausiai pernešėjuose virusai dauginasi. Daugeliui virusų (pvz., tymų, pūslelinės, iš dalies – gripo) pagrindinis gamtinis rezervuaras yra žmogus. Šių virusų perdavimas vyksta oro lašeliniu ar kontakto būdu.
Virusinių ligų plitimas, kaip ir kitokių infekcijų, turi įvairiausių netikėtumų. Pavyzdžiui, bendruomenėse, gyvenančiose antisanitarinėmis sąlygomis, beveik visi vaikai ankstyvame amžiuje perserga lengvos formos poliomielitu ir įgyja imunitetą. Jeigu tik gyvenimo sąlygos pagerėja, vaikai ankstyvame amžiuje poliomielitu beveik neserga, tačiau suserga būdami vyresni ir kur kas sunkesne forma.
Virusams sunku išlikti tokioje aplinkoje, kurioje yra mažas rūšių – „šeimininkų“ – tankis. Todėl tikėtina, kad žmonių virusai pradėjo plisti tada, kai susikūrė didesni žmonių sambūriai – kaimai, miestai. Manoma, kad tymų virusas iš pradžių egzistavo kaip šunų karštinės sukėlėjas, o žmonių raupai galėjo atsirasti evoliucionuojant karvių ar pelių raupams. „Šviežiausias“ pavyzdys – žmogaus imunodeficito virusas ŽIV. Yra duomenų apie genetinį panašumą tarp žmogaus ir žaliųjų Afrikos beždžionių imunodeficito virusų.
„Naujai“ atsiradusios infekcijos dažnai būna sunkios formos, net mirtinos, o sukėlėjo evoliucijos procese jos gali tapti lengvesnėmis. Pavyzdys – viruso, sukeliančio triušių miksomatozę, istorija. 1950 m. šis virusas, būdingas Pietų Amerikai ir beveik nepavojingas vietinių triušių rūšims, buvo „užvežtas“ į Australiją. Susirgusiems Australijos triušiams, anksčiau „nesutikusiems“ šio viruso, 99,5 proc. atvejų baigdavosi mirtimi. Praėjus keleriems metams mirtingumas nuo šios ligos kai kuriuose rajonuose sumažėjo net iki 50 proc. Tai galima paaiškinti ne tik susilpninančiomis viruso genomo mutacijomis, bet ir padidėjusiu triušių atsparumu šiai ligai. Matyt, šiuo atveju veikė abu faktoriai, taip pat – negailestinga natūrali atranka.
Tačiau virusai nebūtinai yra tik blogis ir ligų sukėlėjai. Jie yra neatsiejama žmogaus evoliucijos dalis. Manoma, kad yra ypatinga žmogaus virusų rūšis – transpozonai, kurie tarsi „dresuoja“ mūsų imuninę sistemą ir yra perduodami tik tėvų vaikams. Šiais virusai neįmanoma užsikrėsti, jie jau seniai yra tarsi mūsų imuninės sistemos dalis. Tačiau būtent jiems turime būti dėkingi už tai, kad mūsų imuninė sistema išmoko atpažinti kitus virusus ir juos naikinti.
Su virusais kovoja imuninė sistema
Žmogaus, kaip ir kitų gyvų organizmų, ląstelės yra atsparios visiems virusams, kurie nesugeba į jas prasiskverbti. O neprasiskverbia tada, kai viruso kapsidė ląstelės paviršiuje neranda tinkamų atpažinti molekulių. Todėl žmogui negresia užsikrėsti bakterijų, augalų ir grybų ar daugeliu gyvūnų virusų. Toks atsparumas – tai įgimtas imunitetas virusams. Kitaip tariant, kad aptiktų savo „šeimininką“, virusas turi patekti į tam tikro gyvo organizmo tam tikrą ląstelę. Pavyzdžiui, hepatito virusams jautrios tik žmogaus kepenų ląstelės, o žmogaus imunodeficito virusams jautrios tam tikros žmogaus imuninės sistemos ląstelės – limfocitai.
Pačiu efektyviausiu gynybos nuo virusų būdu pasižymi pats organizmas – po kontakto su antigenu (virusu) imuninė sistema ima gaminti specialius baltymus – antikūnus, gebančius sunaikinti virusus ir sustabdyti infekcijos plitimą. Antigenų naikinimas ir antikūnų gamybos pradžia – tai imuniteto tam virusui susidarymas, o toks imunitetas vadinamas įgytu imunitetu.
Paprastai specifiniai antikūnai organizme susidaro tada, kad ten patenka antigenas – virusas. Tačiau organizmui galima padėti ir priversti pasigaminti antikūnų iš anksto, taip pasiruošiant galimai viruso invazijai – tai vadinama vakcinacija. Būtent šiuo, masinės vakcinacijos, metodu, pradėtu E. Dženerio, žmonių raupai išnaikinti visame pasaulyje.
XVIII a. pabaigoje imunizaciją atrado anglų gydytojas E. Dženeris, nors tada nebuvo žinomi nei virusai, nei kaip susidaro imunitetas. Jis pastebėjo, kad melžėjos, persirgusios karvių raupais, nebeserga žmonių raupais ir pasiūlė žmones užkrėsti karvių raupais. Karvių raupai žmogui sukelia nedidelį negalavimą, bet susidaro imunitetas žmonių raupams, nes karvių ir žmonių raupų virusai yra labai panašūs. Imuninė sistema, pasiruošusi naikinti karvių raupus, lygiai taip pat sėkmingai naikina ir žmonių raupų virusus. Užkrėtimas karvių raupais buvo pavadintas vakcinacija.
Gaila, tačiau tokia vakcinacija neįmanoma kovojant su visomis žmogaus virusinėmis ligomis, kadangi dauguma virusų neturi panašių silpnesnių variantų. Tokiais atvejais vakcinos gaminamos iš negyvų ar susilpnintų gyvų virusų.
Negyvi virusai – suardyti kaitinant ar cheminėmis medžiagomis – tebeturi jiems būdingas antigenines molekules. Imuninė sistema juos atpažįsta ir pradeda gaminti antikūnus. Tačiau neretai toks imunitetas nebūna pakankamai stiprus.
Kitas metodas – organizmas užkrečiamas specialiais metodais susilpnintais virusais. Tokie virusai veikia labai silpnai, jie negali pakenkti ląstelėms. Imuninė sistema išmoksta atpažinti daugelį viruso baltymų ir ima gaminti jiems naikinti skirtus antikūnus. Tačiau susilpninti virusai gali atgauti savo gyvybingumą ir vėl sukelti ligą, nuo kurios bandyta apsaugoti.
Kaip įveikti virusus?
Pats efektyviausias kovos su virusais būdas – vakcinacija. Kitas būdas – pasyvi imunizacija, kai ligoniui suleidžiami priešvirusiniai antikūnai. Šiuo atveju imunizuojami kokie nors tinkami gyvūnai (pvz., arkliai, triušiai). Tada iš kraujo antikūnai išskiriami, išvalomi. Likusiame skystyje – kraujo serume – lieka smulkūs baltymai, tarp kurių yra ir priešvirusiniai antikūnai. Suleidus šio serumo pacientui, susiformuoja greitas, tačiau ne ilgalaikis imunitetas.
Įprastiniais vaistais – antibiotikais, skirtais bakterinėms infekcijoms gydyti, virusų sunaikinti neįmanoma. Todėl virusinę infekciją gydyti antibiotikais nėra prasmės. Vaistų gydyti virusinėms infekcijoms, žinoma, yra. Tačiau jie turi atitikti labai daug standartų. Visų pirma šie vaistai turi išsaugoti ląsteles „šeimininkes“, kuriose ir tarpsta virusai, kartu efektyviai naikinti pačius virusus. Besidauginančių virusų sintezės mechanizmai susipina su pačios ląstelės baltymų ir nukleino rūgščių sintezės mechanizmais, todėl sukurti vaistus, kurie veiktų tik virusą, neliesdami ląstelės ir nekenkdami organizmui, užduotis ne iš lengvųjų. Vis tik paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, pūslelinės viruso genomo DNR koduoja fermentus, kurie sudėtimi skiriasi nuo ląstelių fermentų, ir tai padėjo kuriant priešvirusinius vaistus.
Žmogaus organizmas, susidūręs su virusu, pradeda gaminti ypatingą baltymą – interferoną. Šis baltymas slopina virusinių nukleino rūgščių transliaciją ir taip slopina viruso dauginimąsi, kol imuninė sistema pradės gaminti antikūnus. Interferonas tinka visoms virusinėms ligoms gydyti. Dėl genų inžinerijos medicinoje naudojamas bakterijų gaminamas interferonas.
Kaip ir kada virusai buvo atrasti
Žodžiu „virusas“ (lot. „nuodai“) iki pat XIX a. antrosios pusės buvo vadinami visi infekcinių ligų sukėlėjai. Šiuolaikinė žodžio paskirtis pritaikyta tik 1892 m., kai rusų botanikas D. Ivanovskis pirmą kartą iš mozaika sergančių tabako lapų išskyrė ekstraktą, kuris galėjo užkrėsti kitus tabako augalus. Šį ekstraktą, nukošus per filtrą, kuris sulaiko bakterijas, jis tebebuvo užkrečiamas. 1898 m. olandas M. Beijerinkas augalinių skysčių ekstraktus, kurie net išfiltruoti išsaugo infekcines savybes, pavadino virusais. Tiriant šiuos tirpalus patys virusai dar nebuvo aptikti, nes jie buvo pernelyg maži, optiniu mikroskopu neįžiūrimi. Ir tik XX a. ketvirtajame dešimtmetyje ,atradus elektroninį mikroskopą, jie buvo vieni pirmųjų jais ištirtų biologinių objektų.
Gripo virusas
Kiekvienais metais, atšalus orams, ūmine kvėpavimo takų liga – gripu – suserga daug žmonių. Šia liga lengva užsikrėsti, todėl ji greitai plinta ir dažnai tampa epidemija arba visuotine pandemija. XX a. didžiosios gripo epidemijos nusinešė daug gyvybių. 1918–1919 metais „ispaniškojo“ gripo pandemija pareikalavo apie 40–50 milijonų aukų visame pasaulyje. 1957 metais „Azijos“ pandemija nusinešė iki milijono aukų. Gripo virusas gali sukelti įvairius kvėpavimo sistemos sutrikimus – nuo lengvų viršutinių kvėpavimo takų uždegimų iki ūminio plaučių uždegimo, kuris dažnai baigiasi ligonio mirtimi. 1920 m. kiaulių gripą tyrinėjęs mokslininkas Richardas E. Shope įtarė, kad šios ligos sukėlėjas gali būti virusas, o jau 1933 m. pirmą kartą žmonių gripą sukeliantį virusą išskyrė Londono nacionalinio medicininių tyrimų instituto mokslininkai W. Smithas, C. Andrewesas ir P. Laidlawas. Nuo tada prasidėjo šio, tiek daug bėdų pridarančio, viruso tyrimai. Dėl unikalių jo ypatybių didelis susidomėjimas šiuo virusu nemažėja iki šių dienų.
Persirgę gripu žmonės įgauna imunitetą gripo virusui – imuninė sistema gripo virusus atpažįsta pagal specifines lipoproteininio apvalkalėlio molekules ir gamina antikūnus, naikinančius virusus. Imunitetą įgijęs žmogus ta gripo forma nebesirgs. Viskas lyg ir gerai – pasiskiepijame ir nesergame. Tačiau toli gražu nėra taip paprasta.
Gripą sukeliantys virusai priklauso ortomiksovirusų šeimai, kurią sudaro trys pagrindiniai tipai: A, B ir C. A gripo virusai yra įvairių rūšių paukščių, žmonių, kiaulių, arklių ir kai kurių kitų žinduolių parazitai. B tipui priklausantys gripo virusai natūraliomis sąlygomis infekuoja žmones ir ruonius. C gripo virusai yra žmonių, šunų ir kiaulių viršutinių kvėpavimo takų ligų sukėlėjai. Kiekvieno tipo virusai turi kiek kitokius lipoproteininius apvalkalėlius, todėl, nenorint susirgti gripu, imunitetas kiekvienam tipui turi susidaryti atskirai. Bėda ir ta, kad gripo virusai, palyginti su kitais virusais, labai greitai kinta. Virusai greitai kinta, mutuoja, susidaro nauji virusų štamai, kurių apvalkalas yra pakitęs. Tada imuninė sistema jų nebepažįsta, o žmogus, nors ir pasiskiepijęs, suserga.
Paukščių gripas
1997 m. viso pasaulio dėmesys buvo sutelktas į Honkongą, kur 18 žmonių buvo nustatyta paukščių gripo infekcija, iš jų 6 mirė. Šie atvejai sukėlė visuotinį susidomėjimą, kai tapo aišku, kad jų kaltininkas yra naujam A gripo virusų potipiui (H5N1) priklausantis virusas, kurio visi genai atkeliavo iš vandens paukščių ir kuris sukelia sisteminę infekciją, dažniausiai besibaigiančią mirtimi. Naujuoju gripo virusu užsikrėtusių naminių paukščių mirtingumo dažnis svyruoja nuo 70 iki 100 proc. Po šių įvykių sunerimo visas pasaulis, nes tai – gripo virusas, kuris turi didelį potencialą sukelti pandemiją, jo žmonių imuninė sistema neatpažįsta. Paaiškėjo, kad tik iš paukščių virusų kilę genai puikiai funkcionuoja žmogaus kvėpavimo takų ląstelėse, o tai rodo, kad tarp vandens paukščių cirkuliuojantys H5N1 antigeninio potipio virusų variantai gali „peršokti“ paukščius ir žmones skiriantį rūšinį barjerą. Taigi H5N1 antigeninio potipio virusas sugebėjo „peršokti“ rūšinį barjerą ir sukelti didelį juo užsikrėtusių žmonių mirtingumą, tačiau jam dar nepavyko išplisti, nes užsikrėtę žmonės (bent jau iki šiol) negali perduoti šio viruso kitam žmogui.
Šių metų rugsėjį vėl kilo skandalas dėl šio gripo, kai mokslinėje konferencijoje buvo uždrausta viešai nagrinėti klausimus, susijusius su šios infekcijos perdavimo žmogus – žmogui galimybes. Bijant, kad šia informacija gali pasinaudoti teroristai.
Ebola virusas
Ebola – mirtinas virusas, potencialus biologinis ginklas, esantis labiausiai bijomų egzotinių patogenų sąraše. Virusas priklauso Filoviridae šeimai, kuriai priklauso ir Marburgo virusas. Virusas pavadintas pagal Ebolos upę Kongo Demokratinėje Respublikoje, šalia kurios 1976 m. užregistruotas pirmasis ligos protrūkis, ligai išplitus Kongo Demokratinės Respublikos ir Sudano vietovėse. Du 1976 m. užregistruoti viruso variantai buvo pavadinti Zairo Ebola ir Sudano Ebola. Sudane mirtingumas nuo Ebolos buvo mažesnis (50 proc.) nei Zaire, kur mirtingumas buvo 90 proc. 1990 m. užregistruotas trečias panašus virusas Restono mieste Virdžinijoje (JAV) tarp beždžionių, atgabentų iš Filipinų. Jis pavadintas Ebola-Reston. Ši viruso atmaina plito oru, bet žmonių aukų nebuvo, nors keturi asmenys buvo nustatyti kaip nešiojantys virusą, nė vienas iš jų nesusirgo.
Pasaulinės sveikatos organizacijos darbuotojai Afrikoje gali papasakoti, kaip per trumpą laiką ištuštėdavo ištisi kaimai – tarsi nematoma piktoji dvasia būtų ėjusi per juos ir žudžiusi visus gyventojus. Užsikrėtusieji būdavo pasmerkti, juos palikdavo artimieji ir galiausiai jie mirdavo kraujuodami iš visų kūno ertmių. Liga buvo tokia kraupi, kad gyventojai, apimti siaubo, puldavo bėgti, palikdavo net verkiančius kūdikius šalia jau mirusių motinų, nes niekas nedrįsdavo prie jų artintis. Tai suprantama, nes Ebola virusas itin pavojingas, užkratui perduoti užtenka mikroskopinio lašiuko nusičiaudėjus.
Rota virusas
Rota virusai yra virusų grupė, priklausanti Reoviridae šeimai, Rotavirus genčiai, turinti A–E pogrupius, iš kurių kiekviename yra dar po keletą potipių.
Tai daugiausia žarnyne parazituojantis virusas, sukeliantis skrandžio ir žarnų uždegimą – gastroenteritą. Rota virusas, dar vadinamas roto virusu, perduodamas oraliniu fekaliniu būdu, t. y. per nešvarias rankas, užkrėstus daiktus, maistą, vandenį. Galima užsikrėsti ir nuo čiaudinčio ar kosinčio infekuoto žmogaus. Nuo naminių augintinių ar kitų gyvūnų neužsikrečiama, nes tarp jų plintančios atmainos žmogui nepavojingos.
Rota virusai didžiuliais kiekiais išsiskiria su sergančiojo išmatomis penkias dienas nuo ligos pradžios. Virusas gana atsparus išorinėje aplinkoje: ant daiktų ir vandenyje jis gali išlikti gyvas 10 dienų, o ant rankų – 4 valandas. Kad apsikrėsti šia žarnyno infekcija, pakanka minimalaus virusų kiekio maiste, vandenyje, ant neplautų rankų ar daiktų, kuriuos maži vaikai mėgsta kišti į burną. Išmatų mikrodalelės gali patekti ir į oro dulkes, o kartu su jomis nukeliauti į nosiaryklę. Sergant pavojingiausias yra skysčių netekimas, galintis sukelti net mirtį.
Gyvi virusai ar ne?
Iki šiol nėra vienos nuomonės, ar virusai yra gyvi organizmai. Jei gyvybė siejama su ląsteline sandara, tai virusai yra negyvi – jie neląstelinės sandaros ir neturi savo medžiagų apykaitos. Jei gyvybės požymis – DNR turinčios struktūros, kurios sugeba daugintis, tuomet virusai – gyvi. Bet biologiškai aktyvūs virusai tampa tik patekę į gyvą ląstelę – tai obligatiniai (tikrieji) ląstelės parazitai. Virusams būdinga tai, kad juose yra tik vieno tipo nukleino rūgštis: DNR arba RNR. Virusai turi akivaizdžių gyvų organizmų savybių: jie sudaryti iš baltymų ir nukleino rūgšties molekulių, jų sudėtyje yra lipidų ir angliavandenių, jie gali palikuonims perduoti paveldimas savybes, pasižymi kintamumu ir dauginasi tik gyvoje ląstelėje. Bet jie turi ir savybę kristalizuotis, o tai gyviems organizmams nebūdinga. Jie nepanašūs nei į gyvūnus, nei į augalus, nei į bakterijas ir sudaro atskirą karalystę – Vira.
A-ZET
