„Sunku. Sunku todėl, kad tokiu metu su Vitalija veiksmo būdavo tiek, kad Dieve padėk. Ji buvo žmogus – vulkanas. Prieš Velykas virdavo vien veiksmas, netildavo skambučiai“, – pasakoja Kęstutis Blažys.
Vyras sako, kad pastaraisiais metais Vitalijai jis dažnai padėdavo, tad, jeigu ši tik kažką suplanuodavo, Kęstutis žinodavo tuoj sulauksiąs skambučio.
„Juokdavausi sakydamas, kad ji mokėdavo priskambinti net ir į išjungtą telefoną. Ji juokdavosi. Prieš Velykas visad paskambindavo, paprašydavo nupirkti kiaušinių, tai vienokių, tai kitokių. Tik ir klausdavau – kokių, ar dinozauro kiaušinių neužsimanysi.
Velykų stalo pagrindas buvo silkė, reikėdavo pirkti 60 skirtingų rūšių. Žuvininkė buvo, darydavo visuomet savo firminį patiekalą, ruošdavosi Velykoms. Porą kartų prieš Velykas ir kunigas atvykęs ją pasveikinti buvo. Moteris buvo dievobaiminga, tikėjo Dievu ir laukdavo švenčių. Visada veiksme“, – pasakoja pašnekovas.
Labiausiai Kęstučio širdį virpina Vitalijos anūko, jo sūnaus Kęstučio žodžiai. „Tėti, kaip trūksta močiutės“, – perpasakoja sūnaus žodžius Kęstutis.
„Atsakau, kad visiems jos trūksta. Visada būna taip, kad kai artimas žmogus išeina, jauti trūkumą. O Vitalija juk buvo artima iš didžiosios raidės, jos balsas skambėjo visur. Dauguma liūdi. Kas paskambina pasiteirauti, kaip ir kas, visad užklausiu – o kaip jie? Daugelis sako jaučiantys tuštumą, tarsi vakuumą. Ji buvo visur – nuo politikos iki maisto gamybos.“
Dukra tęs motinos veiklą
Pasiteiravus Kęstučio, kaip šiuo metu laikosi Vitalijos dukra Monika, vyras pasakoja, kad šiuo metu ji kaip tik tvarkosi visus reikalus, kad galėtų visam laikui sugrįžti gyventi į Lietuvą:
„Dukra labai nerimauja, nes, kaip bebūtų, su mama jo buvo labai artimos. Daugiausiai, žinoma, vis tik liūdi anūkas, kuris buvo Vitalijos numylėtinis. Visiems trūksta jos.
Kaip tik Monika neseniai skambino, sakė, kad norėjo grįžti per Velykas, aplankyti kapus, nuvykti į bažnyčią, tačiau dar nepavyks, nes tvarkosi paskutinius reikalus prieš grįžimą į Lietuvą. Paprašė Velykoms nunešti vainiką ant kapo, kas be abejonės bus padaryta.“
Anot K. Blažio, į Lietuvą moteris planuoja sugrįžti gegužės pabaigoje, kadangi vasarą ji žada surengti koncertus Palangoje – ten, kur ilgus metus žmones džiugindavo Vitalija.
Visgi, pašnekovas neslepia liūdesio. „Palanga šiemet bus tuščia...“ – sako jis.
„Anksčiau šioje kavinėje yra tekę dirbti ir man administratoriumi, tai matydavau, kaip puikiai Vitalija rūpindavosi savininkas, labai ją gerbdavo, klausdavo, ar ko trūksta, ar ne. Ji buvo Palangos dievaitė, kuri padarė savo istoriją. Pastaraisiais metais ją labai pamilo ir jaunimas.
Vitalijos dainos buvo visos lietuviškos, išgyventos, su gyvenimo patirtimi. Atrodo, klausai tą pačią dainą daug kartų, bet kiekvieną sykį gali ją vis pritaikyti kitam“, – dalinasi Kęstutis.
Apie tai, kad Palangoje lankosi pati estrados karalienė, bylodavo ne tik plakatai ir laukiantis gerbėjų būrys, tačiau ir Basanavičiaus gatvės alėjos pradžioje skambantis V. Katunskytės balsas.
„Ant galo tai visai buvo anekdotas. Ką sutikdavau, paklausdavau, ar žmogus buvo Palangoje, sako – buvau! Paklausiu, ar matė Vitaliją, sako – ne, nemačiau! Tai reiškia, kad Palangoje iš tiesų net ir nebuvai!“ – juokiasi.
Kęstutis prisimena ir vienus paskutiniųjų moters norų. Jis teigia, kad Vitalija vis pagalvodavo apie idėją surengti koncertą arenoje. Tačiau buvęs žentas vis ją perkalbėdavo:
„Sakydavau: „Vitalija, ar tau trūksta gerbėjų? Paskaičiuok, kiek pas tave žmonių apsilanko per dieną Palangoje – vidurkis apie du šimtus. Pabūni ten dvi savaites, paskaičiuok. O kas dedasi gatvėje, kai dainuoji „Robinzoną“. Kiek daug tave jau dabar žino žmonių!“
Su humoristais ji buvo išvykusi padainuoti į turą, tai, kai sudainavo „Robinzoną“, nulipusi nuo scenos Vitalija tik ir ėmė skanduoti: „Dieve, Dieve, net baisu pasidarė!“. O ji taip nerimavo. Sakau: „Vitalija, tave juk visi pažįsta!“
