Sūnaus ligos neišdavė jokie simptomai, naujienų portalui tv3.lt pasakojo L. Lubytė. Lemtingas įvykis nutiko mokykloje, po kurio šeima išgirdo, kad Deimanto smegenyse yra piktybinis navikas.
„Jokių ženklų nebuvo ir jis nieko nejuto iki to laiko, kol mokykloje susitrenkė galvą. Pagrindinė diagnozė – piktybinis smegenėlių navikas”, – pasakojo mama.
Liga smogė iš naujo
Susitaikyti su mintimi, kad sūnui smegenų vėžys, buvo itin sunku. Vos išgirdus diagnozę, šeima buvo šoke ir neįsivaizdavo, kas laukia ateityje.
„Pirmoji reakcija, savaime aišku, reikėjo prisėsti. Paskui atėjo šokas, nieko nesupratau, o vėliau, atsidūrus Kauno klinikose, kai po operacijos perkėlė į onkologinį skyrių, tada buvo tikroji reakcija – šokas ir nesupratimas, kas vyksta, labai daug baimės. Daug įvairių jausmų, nežinojimas, kas bus toliau, mums pasiseks ar ne”, – prisimena pašnekovė.
Mama ilgą laiką stengėsi nepranešti Deimantui, jog jis serga, kad nepatirtų bereikalingo streso. Tikrąją diagnozę sūnus išgirdo iš draugų ligoninėje, tuomet pasipylė priekaištai šeimai, tačiau viskas greitai nurimo – gydymas sekėsi gerai.
„Labai ilgai slėpiau ir Deimantas labai ilgai nežinojo, kas jam yra, nes stengiausi išvengti. Jis labai vėlai sužinojo, kokia jo tikroji liga yra. Stengėmės kuo ilgiau sakyti, kad tai guziukas, kurį operavo ir panašiai. Paskui jis klinikose iš draugų sužinojo tikrąją diagnozę. Buvo sunku, jis priekaištavo man, kad nesakiau, kas yra iš tikrųjų. Bet vėliau jis nelabai sureikšmino, stipriai neėmė į galvą. Tuomet jau žinojo, kad gydymas sekasi gerai, tai lengvai priėmė, nebuvo didelio pykčio ar liūdesio.“
Deimantui atlikta operacija, taikyta spindulinė terapija ir chemoterapija išėjo į naudą – liga perėjo į remisiją. Laima su sūnumi jau ruošėsi grįžti į įprastą gyvenimą, tačiau kaip perkūnas iš giedro dangaus liga vėl sugrįžo.
„Pirma liga, kai buvo, išsigydėme pilnai, beveik du metus išbuvome remisijoj. Praeitų metų rugpjūčio 31 mums ji sugrįžo atgal, bet dabar į stuburą. Mes jau antrą kartą gydomės. Sugrįžom atgal į klinikas ir vėl viskas iš pradžių“, – kalbėjo Laima.
Laimei, kol kas prognozės geros – visai prieš Deimanto gimtadienį atliktas magnetinis rezonansas parodė, kad liga lėtai, bet traukiasi. Tačiau ligai sugrįžus, susitaikyti buvo dar sunkiau, o ateitis vis dar neaiški.
„Buvo sunkiau, nes mes abu buvom pasiruošę ir nusiteikę grįžti į normalų gyvenimą, Deimantas buvo pasiruošęs grįžti į mokyklą, per tuos metus, kol buvo remisijoje, negalėjau vieno namuose palikti, bet stengiausi, pasikėliau kvalifikaciją, buvau pasirengusi grįžti į darbą, bet vėl viską sustabdė. Mes abu gyvename namai-klinikos, klinikos-namai. Jokių perspektyvų į priekį, nieko negali planuoti, nieko nežinai. Vieno namuose palikti negaliu, turiu būti kartu su juo. Sustabdytas gyvenimas, sukamės vienam rate ir viskas“, – apmaudo ir liūdesio neslepia pašnekovė.
Gydymo eiga nelengva – Deimantui po chemoterapijos atsistatyti buvo labai sunku, o dabar, gydantis namuose, sveikatos taip pat nėra labai daug.
„Šį kartą, kai buvo taikoma chemoterapija, buvo labai prastai, nes jis gavo stiprias chemijas ir sunkiai jas pernešdavo, ligoninėj pragulėdavo po mėnesį, tris savaites. Trys savaitės – labai mažai. Per Naujus metus turėjom grįžti namo, tai jis virš mėnesio prabuvo, nes po chemoterapijos labai prastai jausdavosi, kraujo tyrimai buvo labai prasti ir savijauta buvo bloga. Dabar gydymas pasikeitė – gaunam geriamą chemiją, tai būnam namuose.“
Sesėms ir broliams trūko mamos
Laima juokiasi, kad Deimantas turtingas broliais ir sesėmis – namuose sukasi 5 ir 13 metų sesės bei vyresnis brolis. Jiems sunkiausia buvo leisti laiką be mamos, kai ji su Deimantu ligoninėse likdavo ilgą laiko tarpą ir beveik nebūdavo namuose.
„Jiems sunkiausia buvo, kad teko gyventi be mamos. Mažoji buvo tik 11 mėnesių, teko palikti, nes mes labai daug laiko praleisdavome klinikose. Po tris mėnesius būdavom, kartais tik savaitgaliais grįžti ir vėl išvažiuoji. Tikriausiai daugiau buvo jiems prastai, kad mamos nėra namuose ir ne savaitę, dvi, o ištisus mėnesius“, – pasakojo L. Lubytė.
Tačiau vaikai sutaria tarpusavyje, o kaip ir kiekvienoje šeimoje pasitaiko visko – ir pykčių, ir gražių akimirkų. O ir Deimantas parodo savo charakterį, todėl neretai tenka jam nusileisti.
„Jie bendrauja, viskas tvarkoj, tik, kadangi Deimantas jėgų neturi ir yra nervuotesnis, labai dažnai tenka broliams ir sesėms jam nusileisti. Būna kivirčų, nes Deimantas yra su savo charakteriu. Nežinom, ar jis išlepintas gavosi, ar liga labai paveikė. Būna visko – ir susibara, ir taikiai būna. Aišku, visiems reikia nusileisti dažniausiai, bet kažkaip sutaria“, – kalbėjo pašnekovė.
Moteris sako, kad šeimos gyvenimas per daug nepasikeitė – vyras dirba, kiti vaikai mokosi, tik ji kartu su Deimantu liko uždaryti namuose ir įsisuko rutinoje. Be to, juk ir kitiems vaikams reikia padėti su namų darbais, visus aprengti, pamaitinti ir palaikyti tvarką namuose.
„Kiti gyvena savo gyvenimus, tik mes su Deimantu likom tokie sustabdyti. Vyras dirba, vaikai mokosi, į mokyklą eina kaip ėję. Aišku, dėl to, kad Deimantas yra prastos sveikatos, mūsų atostogos būna labai ribotos, nei išeit, nei išvažiuot, nes Deimantas neturi jėgų, mes sau daug negalim leisti. Kasdienybė tokia ir yra – Deimantą keliu ryte, atrodo, jam 17 metų, turėtų būti savarankiškas, bet to nėra. Jo vieno palikti negali, nes atsitinka visokių bėdų, tai ir sėdi – Deimantai, vaistai, Deimantai, valgyt, nes su maistu problemų turi, labai prastai valgo. Taip namuose ir sėdim. Tiesiog visą dieną sukiesi namų rutinoje.“
Pačiam Deimantui teko atsisakyti daug gyvenimo malonumų – prieš tai jis buvo energingas, sportiškas vaikas, o dabar leidžia dienas užsidaręs namuose, retai išeina į kiemą. Mama neslepia nusivylimo – neaišku, kokia ateitis jo laukia.
„Visko jis atsisakė. Prieš ligą jis buvo labai sportiškas, labai aktyvus, energingas, o dabar jis yra tiesiog sėdintis, gulintis ant lovos. Į kiemą išeina 10-15 minučių ir jį turi kažkas prižiūrėti. Jėgų neturi jis net ilgai lauke išbūti, labai stipriai pasikeitė jo gyvenimas. Dabar kaip tik 10 klasių baigė, nežinom, ką toliau daryti, nėra minčių, ką jis galės toliau dirbti, nes jėgos yra labai stipriai apribotos. Tiesiog laukiam ir nežinom, kaip bus toliau“, – apmaudo dėl pasikeitusio sūnaus gyvenimo neslepia Laima.
Paklausta, kaip pavyksta nepalūžti, ilgus metus kovojant su sūnaus liga jai pačiai bei kaip Deimantui sekasi susigyventi su diagnoze, Laima juokiasi – mamos negali palūžti.
„Man, kaip mamai, negalima palūžti, kaip aš sakau, negaliu nei sirgti, nei verkti, nei palūžti. Deimantui visko būna, kartais pratrūksta, matomai pavargsta. Nei draugų, nei nieko, jis visą laiką vienas, tai jam kartais visa tai išlenda. Būna pykčio protrūkių, bet susitvarkom, susivaldom po truputį.“
Norintys prisidėti prie onkologinių ligonių gerovės, gali paaukoti „Mamų unijai“: Paramos ir labdaros fondas "Mamų unija"; Adresas: Prašiškių g. 47, Vanaginės k., Riešės sen., LT-14332 Vilniaus raj. sav. ; Įmonės kodas : 302288579; „Swedbank", AB; Banko kodas 73000; SWIFT kodas HABALT22; A.s LT 77 7300 0101 4079 5625.
