Filmuose dažnai galima pamatyti glamūrišką teisininko įvaizdį: prabangius kostiumus, išpuoselėtus portfelius, kavos puodelius rankose ir pilnas pinigines.
Kristinos teigimu, visa tai – nė iš tolo neatspindi teisininko darbo virtuvės. Pasak jos, tai nuolatine įtampa pasižymintis darbas, kuriame biurokratijos gali būti daugiau nei džiaugsmo.
10 metų mynė teisinio darbo slenkstį
Pirmoji Kristinos pažintis su teisininkės darbu įvyko dar studijų metais. Tuo metu pašnekovė manė, kad tai – jos gyvenimo pašaukimas ir galima sakyti, kad buvo susidariusi idealistinį požiūrį į darbą.
Visgi, pravėrus pirmojo darbo duris paaiškėjo, kad šis darbas – visai ne toks, kokį pašnekovė įsivaizdavo. Kristina jautėsi it papuolusi į spąstus, nes skirtumas tarp to, ką įsivaizdavo, ir to, koks buvo tikrasis darbas, buvo sukrečiantis.
„Kai mokiausi, tai man teisės studijos netgi labai patiko, tačiau pradėjus dirbti viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Jau pačioje pirmoje skolų išieškojimo įmonėje pasimatė didžiulis kontrastas, kurio metu sudužo mano įsivaizdavimas, kas buvo tas teisininkės darbas“, – liūdnai tarstelėjo Kristina.
Pašnekovė pasakojo, kad kasdien susidurdavo su įtampa ir nemalonumais. Kaskart atėjus į darbą jos laukdavo konfliktinės situacijos, o visa tai – vargino.
Tuo metu moteris manė, kad galbūt problema buvo įmonėje, kurioje dirbo. Ji ieškojo atsakymų kasdien peržiūrinėdama naujus darbų pasiūlymus, tačiau, kad ir kiek bebūtų ieškojusi, vis atsidurdavo ten pat:
„Iš tiesų, keičiau darbovietę, keičiau ir teisininkės profilį, maniau, kad problema įmonėje, kurioje dirbau.
Vėliau maniau, kad galbūt aš pati nelabai tinkama tam darbui ir man reikia daugiau pastangų bei darbo įdėti į tai, ką darau.
Tačiau niekada negalvodavau, kad galbūt man netinka pati sritis, manydavau, kad yra kita priežastis, dėl ko paieškos tęsiasi tiek laiko.“
Po dekretinių atostogų į darbą negrįžo
Dirbdama teisininke Kristina išgyveno tikrą vidinę krizę. Tuo metu ji jautėsi prastai, kasdien susidurdavo su psichologiniais sunkumais ir nė nenumanė į kokią kitą sritį norėtų pereiti.
Dėl to moteris vis sukosi tarsi užburtame rate iki kol išgyvenamas stresas ėmė atsiliepti jos sveikatai. Nuovargis ir įtampa pasireiškė odos problemomis.
„Pasireiškus odos problemoms, atsidūriau pas kosmetologę kabinete. Man tuo metu buvo apie 24 metai.
Pas kosmetologę aš tarsi pajutau viziją, kad norėčiau taip dirbti: turėti savo kabinetą, matyti žmones, daryti jiems malonias procedūras.
Už tos minties aš „užsikabinau“, bet pamaniau, kad galbūt tai tik momentinis impulsas... Na, ir anaiptol, metai ėjo, tačiau noras sukti į kosmetologiją – tik stiprėjo.
Nusprendžiau studijuoti kosmetologiją būdama dekretinėse, tuo metu mano vaikui buvo pusantrų metų. Įstojusi mokytis sužinojau, kad laukiuosi antro vaiko, bet tai manęs nesustabdė – baigiamuosius egzaminus laikiau, kai vaikui buvo vos 10 dienų“, – išgyvenimais dalijosi pašnekovė.
Pasibaigus dekretinėms atostogoms Kristina suprato, kad atgal į teisinę sritį ji daugiau nebegrįš. Kitose srityse, apart kosmetologijos, pašnekovė savęs nebematė.
Kristina tikino, kad šaukimas sekti paskui tai, ko nori širdis, buvo labai stiprus. Ji manė, kad pagaliau, po 10-ies metų, tam pribrendo.
Ieškojo papildomo uždarbio šaltinio
„Visgi, tuo metu viskas ėjosi gana lėtai, trūko finansų vystyti kosmetologijos sritį ir pradėjau galvoti, kad man lygiagrečiai reiktų papildomo pajamų šaltinio.
Tuomet radau sprendimą: darbo skelbime pamačiau, kad reikalinga valytoja ir pagalvojau, jog štai mano proga užsidirbti.
Šį darbą dirbu iki šiol kartu su kosmetologės darbu, tik valytojos darbui laiko skiriu kelis kartus per savaitę.“
Nors daugeliui galėtų būti sunku pereiti nuo kvalifikuoto darbo su geromis pajamomis prie nekvalifikuoto darbo, tačiau Kristina tikino, kad jokio šoko nepatyrė.
Ji pasakojo, kad nors laime dirbdama valytoja ir netrykšta, tačiau ji šį darbą priėmė kaip tam tikrą laikiną būtinybę, kuri atneš pozityvių rezultatų ateityje.
„Sakyčiau, kad prasmės dirbdama valytoja matau daugiau negu rašinėdama įvairiausius nereikalingus biurokratinius raštus būdama teisininke.
Paskutinis mano darbas buvo valstybės tarnyboje, tačiau toje srityje matydavau, kad ne daug ką galiu pakeisti, ne per labiausiai galiu padėti žmonėms, tai taip gavosi, kad valytojos darbe mačiau daugiau naudos“, – atviravo Kristina.
Viskas dėl aukštesnio tikslo
„Šis darbas man suteikia daug laisvės, aš jį galiu derinti su kosmetologės darbu, galiu koreguoti dienas, kada dirbu. Man tas tinka ir patinka“, – džiaugėsi ji.
Tiesa, moteris skubėjo pridurti, kad dėl valytojos darbo ji neretai turi aukoti tą laiką, kurį leistų su šeima: „Namo grįžtu tik apie 23 valandą vakaro, tačiau visa tai mane priartina prie mano svajonės – būti sėkminga kosmetologe.“
Kristina pridėjo, kad jai kartas nuo karto tenka susidurti su žmonėmis, kurie vienaip ar kitaip peikia valytojos darbą. Tada ji stengiasi apginti šį darbą dirbančius žmones.
Pasak jos, greitas darbo rezultato pamatymas ir kito žmogaus džiugesys pamačius išvalytas patalpas – tikras džiaugsmas ir padėka už darbą.
„Kai pradėjau pati sau dirbti ir siekti savo svajonės tokiais mažais žingsneliais, man kiekvienas darbas, kurį galiu savo rankomis sukurti, atrodo prasmingas ir reikalingas.
Iš tiesų, netgi sritis nėra svarbi: ar valyti grindis, ar daryti veido procedūras. Tai yra prisidėjimas prie visuomenės gerbūvio.“
