Meškinis česnakas – vienas seniausių pasaulyje vaistinių augalų. Šio augalo sąžalynų, pabudę po ilgo žiemos miego, ieško rudieji lokiai, nes, paėdus augalo lapų, dingsta mieguistumas, grįžta jėgos. Meškinius česnakus mėgsta ir šernai.
Daug teigimų savybių
Meškinis česnakas natūraliai paplitęs Europoje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje. Vokietijoje ir daugumoje kitų Europos šalių meškinis česnakas naudojamas kaip tonikas, kuris padeda atsišviežinti kraujui, valo kraujagysles ir stiprina imuninę sistemą. Pastebėtas teigiamas šio augalo poveikis kepenims, tulžiai, skrandžiui ir žarnynui. Meškiniame česnake yra veikliųjų medžiagų, galinčių mažinti cholesterolį ir kraujospūdį. Jis vartojamas, kai skauda galvą. Žinoma ir tai, kad meškinis česnakas skystina kraują, padeda pašalinti iš organizmo riebalus.
Tinka ne visiems
Sanskrito įrašai rodo, kad česnakai ajurvedoje buvo vartojami prieš 5 000 metų, kinų medicina gydomąsiais česnakų galias pripažino daugiau nei prieš 3 000 metų. Sanskrite meškinis česnakas vadinamas rašona – tas, kuris turi visus skonius, išskyrus rūgštų. Pasak ajurvedos šalininkų, šis augalas daro stiprų jauninamąjį poveikį (rasayana karma) vata tipo žmonėms ir silpnesnį – kapha tipo žmonėms. Meškinis česnakas – stipri detoksikuojanti priemonė. Jis valo kraują ir limfą nuo toksinų ir gleivių. Dėl stipraus šildančio šio augalo poveikio gali atsirasti kraujosruvų. Tų, kurie praktikuoja jogą, kasdienei mitybai česnakas nerekomenduojamas. Česnakų nereikėtų valgyti tada, kai padidėjęs skrandžio rūgštingumas.
Raugdavo statinėse
Meškinių česnakų, liaudyje vadinamų žalčio česnakais, Lietuvos miškuose randama retai. Jie nyksta dėl miškų kirtimo, šlaitų erozijos ir todėl, kad juos renkantieji maistui bei vaistams elgiasi beatodairiškai. Ne visi žino, kad meškinis česnakas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą kaip išsaugota rūšis, kurios gausumas jau atkurtas. Šis augalas dažniau aptinkamas drėgnose plačialapių medžių miškuose, šaltiniuotuose upelių šlaituose. Meškinį česnaką galima ilgai auginti pavėsingoje sodo vietoje. Neaukšti 15–20 cm pavieniai lancetiški lapai atželia anksti pavasarį. Balti žiedynai pražysta gegužę, po žydėjimo lapija pagelsta ir nunyksta. Sėklos subręsta rugpjūtį.
Meškiniai česnakai gali būti dauginami sėklomis ir svogūnėliais. Augalo aromatas primena tradicinio česnako, tik yra švelnesnis. Lapai dažniau naudojami salotoms pagardinti. Rudenį augalai suformuoja pailgos formos plonus svogūnėlius, kurių galima prikasti ir vartoti maistui. Teigiama, kad Sibiro gyventojai meškinius česnakus raugdavo statinėse ir juos valgydavo ilgomis žiemomis, taip gelbėdamiesi nuo vitaminų trūkumo. Pasisodinus šį augalėlį, maždaug po dvejų metų jau galima bus jo paskanauti, o po trejų – valgyti pilna burna ir net kaimynus pavaišinti. Svarbu, kad meškiniam česnakui patiktų augimo vieta. Infotekstas
Meškinio česnako lapus lengva supainioti su mirtinai nuodingais pakalnutės ar kroko lapais. Taip nenutiks, jei meškinio česnako lapas bus patrintas tarp pirštų: nuo jo pasklis stiprus česnako kvapas.
