Afganistanas dešimt metų neabejotinai dažniausiai pasaulio dėmesio centre atsidurianti valstybė. Talibano režimo nualintus afganistaniečius nuo radikalių islamistų išpuolių saugo ir valstybei kurti taikų gyvenimą padeda 130 tūkst. NATO karių, iš jų maždaug 250 – iš Lietuvos. Prieš dešimtmetį prasidėjusi karo su terorizmu epocha tęsiasi iki šiol. Taikos pasiilgusioje šalyje lankėsi „Sekundės“ fotografas Andrius Repšys.
Alina karas ir pati gamta
Mėnulio peizažo šalis Afganistanas dešimt metų neabejotinai dažniausiai pasaulio dėmesio centre atsidurianti valstybė. 2001-aisiais, nepraėjus nė mėnesiui po rugsėjo 11-osios atakų, it kortų namelius sugriovusių Niujorko bokštus dvynius, JAV ir NATO šalys paskelbė karą radikalių islamistų talibų režimui, priglaudusiam „Al Qaedos“ vadovą Osamą bin Ladeną. Karo su terorizmu epocha tęsiasi iki šiol. Tarptautinėse operacijose Afganistane Lietuva dalyvauja nuo 2002-ųjų. Nuo tada amžino karo šalies vardą pelniusioje valstybėje vykdomose misijose yra tarnavę daugiau nei 2 tūkst. Lietuvos karių.
Šiuo metu afganistaniečius nuo talibų išpuolių saugo ir valstybei kurti taikų gyvenimą padeda 130 tūkst. NATO valstybių karių, iš jų maždaug 250 – iš Lietuvos.
Lietuvių kalba skamba Čagčarane (Goro provincija), Kabule, Kandahare, Herate, Afganistano pietuose susitelkęs Specialiųjų operacijų eskadronas. „Afganistanas – šalis, nualinta karo, talibano ir pačios gamtos“, – sako „Sekundės“ fotografas Andrius Repšys, jame praleidęs savaitę su Lietuvos delegacija – kelių ministerijų, Seimo, kariuomenės padalinių atstovais.
Svarbiausia – higiena ir atsargumas
Po dvylika valandų trukusio skrydžio su dviem nutūpimais pasipildyti kuro Odesoje ir Tbilisyje Lietuvos karinių oro pajėgų lėktuvu „Spartan“ lietuvių delegacija nusileido Kabule – dulkėse ir smoge skęstančioje Afganistano sostinėje. Dieną čia kepina karštis, termometro stulpelis šokteli iki 30 laipsnių, tačiau saulei nusileidus tenka ieškoti striukių.
NATO karinė bazė Kabule laikinais namais tapusi 4000–5000 įvairių tautybių kariams. Svarbiausia, ką privalo įsidėmėti jų aplankyti atvykę lietuviai, – nė žingsnio už stovyklos tvoros ir kaskart ką nors dedant į burną kruopščiai plauti rankas.
Bazėje kone ant kiekvieno kampo – talpyklos su atskraidintu vandeniu. Bėgantį iš čiaupų išdrįsta gerti tik patys afganistaniečiai.
Atvykėliams kiekvienas lašas vietinio vandens grasina infekcinių ligų protrūkiu. Sakoma, kad kai kurių iš jų negali įvardyti net medikai. NATO pajėgose tarnaujančios kariškės netgi prausiasi atskraidintu vandeniu – nuo varvančio iš čiaupo kyla gausybė jautrios odos problemų. Vyrų oda, matyt, užsigrūdinusi, mat šie nesibaimindami taškosi po kranu.
Karo šalyje – ramybės oazė
Gyvenimas karinėje stovykloje teka ramia vaga: žaidimų kambariuose teniso ir biliardo stalai, televizoriai, sporto salės su treniruokliais, valgykloje – sotus ir skanus maistas. Tokios gyvenimo sąlygos – ne tik Kabule apsistojusių karių.
Čagčarane misiją bebaigiantys Panevėžyje dislokuoto Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai netgi juokauja, kad jei dar ir šeimas leistų atsiskraidinti, sutiktų Afganistane pasilikti nors ir keleriems metams.
Laisvalaikiu karinėse bazėse žiūrimi filmai. Sakoma, kad populiariausias tarp Lietuvos karių – režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus 1965-aisiais pastatytas „Niekas nenorėjo mirti“.
Pilkame nuo dulkių Kabule, kuriame žvilgsnis atsiremia į plikus kalnus, o širdį pamalonina tik reta žaluma gatvėje, neįtikėtina karinėje bazėje išvysti žaliąją oazę, sukurtą pačių kariškių rankomis ir kruopščiai puoselėjamą čia tarnaujančių moterų. Tujomis ir žydinčiomis gėlėmis apsodintas kampelis kariams primena namus.
Iliuziją, kad atsidūrei seniai karo nemačiusiame pasaulyje, sukuria karinėje bazėje Kabule veikiantys įvairių pasaulio virtuvių restoranai – Tailando, Turkijos, Italijos.
Tačiau už bazės vartų – miestas, primenantis vaizdus, matytus fantastiniuose filmuose apie gyvenimą po atominio karo.
Apnuodija kvapas
Pagal saugumo reikalavimus, iš stovyklos negalima išvažiuoti be apsaugos. A.Repšiui ir apžiūrėti Kabulo išsiruošusiems delegacijos atstovams teko dėtis šalmus ir vilktis neperšaunamas liemenes.
Svečiai buvo susodinti į du neperšaunamus „Toyotos“ visureigius. Automobiliai – be jokių skiriamųjų ženklų, tarsi jais važiuotų eiliniai piliečiai.
Dėmesį atkreipia nebent užtamsinti stiklai. Kiekvienoje mašinoje – po du karius su užtaisytais ginklais.
Kabulas apžiūrimas pro visureigio langus. Veikiausiai net smalsuoliai žurnalistai tuo turėtų džiaugtis. Ne tik todėl, kad mašinoje saugiau nei gatvėje. Liūdnai juokaujama, kad kiekvienas afganistanietis turi ginklą, tik ne kiekvienas iš karto šauna.
Automobilio stiklai apsaugo svečių jautrias nosis nuo vietiniams įprasto, o atvykėlius vimdančio kvapo.
Nuo jo nepabėgsi, mat gatves nuo šaligatvių skiriantys grioviai – ne tik lietaus vandeniui. Į juos plūsta kanalizacija iš moliu drėbtų namelių.
Nepratusieji prie tokio kvapo atvykėliai stebisi, kad nieko neįprasto nevalgę dienos pabaigoje pajunta apsinuodijimo požymius.
Narkotikų prekeivių rojus
Dauguma namų Kabule iš molio, tačiau vienur kitur įmanoma pamatyti ir prašmatnų būstą. Kai kas amžino karo šalyje sugebėjo susikrauti turtus. Aukso gysla – narkotikai. Afganistanas – lyderis opiatų gaminimo srityje. Čia pagaminama per 90 proc. pasaulio opiatų.
Jungtinių Tautų praėjusių metų duomenimis, šioje šalyje buvo beveik milijonas, tai yra daugiau nei 7 proc., gyventojų, priklausomų nuo narkotikų.
Šiurpinama Afganistano kasdienybė – elgetaujantys vaikai, kad tėvai įstengtų nusipirkti kvaišalų. Nusikalstamo pasaulio atstovai skurdo nualintoje šalyje triumfuoja.
Akivaizdus to pavyzdys – sausakimšoje Kabulo gatvėje, kur tarp galybės ratuotų, dulkinų ir nenusakomos techninės būklės senienų trepsi vežimus traukiantys asiliukai, pasirodžius dviem juodos spalvos švarutėlėms „Toyotoms“ tarsi mostelėjus burtų lazdele visi traukiasi iš kelio. Miestiečiai žino, kad juose važiuojančiųjų geriau neužrūstinti. Eismo taisyklės čia negalioja.
Tik atvykėlius gali nustebinti taksi automobilis, net bagažinėje prigrūstas žmonių. Važinėti šaligatviais irgi normalu.
Nors miestas nuo dulkių atrodo tarsi paskendęs rūke, vietiniams tai netrukdo gyventi įprastą gyvenimą. Gatvėse tarp gausybės besimėtančių šiukšlių verda prekyba – ant varganų prekystalių sukrautos daržovės, vaisiai, vietiniai, nesukdami galvos dėl higienos, čia pat užkandžiauja kokosais.
Ant šaligatvių įsikūrusios savotiškos degalinės – išrikiuotos plastikinės talpyklos su benzinu.
Kad sukrypęs namelis ir prie jo tarsi taikos vėliavos besiplaikstančios baltos paklodės, turinčios paslėpti nuo kaitrios saulės, yra policijos postas, įmanoma suprasti tik iš ten sėdinčių uniformuotų vyrukų. Būti fotografuojamiems svetimšalių jiems nepatinka.
Talibano režimo žiaurumus mena baseinas be vandens. Pasakojama, kad iki 1996-ųjų, kai Kabulą užėmė talibai, mieste veikė dvylika viešų baseinų. Talibai uždraudė visas pramogas, net muziką ir televiziją.
Ypač griežti draudimai sukaustė moteris. Jos neteko teisės mokytis, dirbti, net sportuoti. Radikalai islamistai uždraudė netgi leisti aitvarus.
Apie 2000-uosius talibų valia mieste atidarytas vienintelis viešasis baseinas. Žinoma, jame maudytis galėjo tik vyrai. Likusius be vandens talibai irgi panaudojo – nuo tramplino į juos numesdavo nusikaltusiuosius beprotiškoms jų taisyklėms.
Legendiniai „aitvarai“
Praleidę parą Kabule kitą rytą lietuviai planavo išskristi į Čagčaraną Goro provincijoje. Joje dirba lietuvių vadovaujama Provincijos atkūrimo grupė.
Tačiau Afganistanas – neprognozuojama šalis. Dėl karo ir oro sąlygų joje neegzistuoja reguliarūs skrydžiai. Viešnagė NATO stovyklavietėje Kabule užsitęsė dar parą.
Pakeliui į Čagčaraną – nusileidimas Kandahare. Iš ten – skrydis į Zabulo provinciją, kur Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) bazėje tarnauja legendomis apipinto Lietuvos specialiųjų operacijų eskadrono „Aitvaras“ kariai.
Jiems atitenka sunkiausios užduotys – specialioji žvalgyba, tiesioginiai karo veiksmai, karinė pagalba, todėl atranka į SOP – ypač sunki.
Iš 60–80 kandidatų atrenkami vos 4–5. Nemaža dalis pretendentų nubyra ne dėl to, kad raumenys per silpni. Sėkmingai įveikę mėnesį trukusią atranką dar maždaug du mėnesius išbandomi. SOP kariai dalyvavo skirtingose misijose Afganistane 2002–2004 metais ir nuo 2007-ųjų iki šiol.
Šiuo metu Afganistane tarnaujančių SOP karių užduotis pasikeitusi iš esmės. Prieš devynerius metus iš specialiųjų operacijų eskadrono buvo reikalaujama sulaikyti, sugauti kuo daugiau talibų, šalį įkalinusių siaubo ir karo gniaužtuose.
Dabar karių funkcija – paruošimas ir pagalba vietos saugumo pajėgoms – kariuomenei ir policijai.
Karo nualintoje šalyje šiuo metu yra apie 300 tūkst. Afganistano nacionalinių saugumo pajėgų karių, kurie, mokomi NATO karių, vis geriau sprendžia jiems kylančius iššūkius.
Vietiniai iliuzijų neturi
Per pastaruosius dešimt metų karas Afganistane pasikeitė. Vietos talibų atvirų pasipriešinimų nebėra. Radikalai perėjo į partizaninę kovą. Skelbiama, kad sukilėlių išpuolių šiais metais buvo 17 proc. mažiau.
Nors Afganistane tebeaidi sprogimai ir trata šūvių papliūpos, kuriama nauja era.
Nuo 2005-ųjų Goro provincijos atkūrimo grupės stovykloje dirba ne tik kariai. Lietuvos, JAV ir Japonijos civiliai realizuoja projektus tam, kad pagerintų vietinių gyvenimo sąlygas – statomos ligoninės, mokyklos, oro uostai, asfaltuojamos ir apšviečiamos gatvės. Viso to nebūtų įmanoma pasiekti be saugumą užtikrinančių NATO šalių karinių pajėgų.
Vis dėlto tarnaujantys kariai pripažįsta: taikaus gyvenimo trokštantys vietiniai netiki greitu šalies progresu. Dauguma jų mano, kad neramumai tęsis dar bent dešimt metų – kol gentys nepradės draugauti, politika nepadės.
Nesugadinti Vakarų
Goro provincijos atkūrimo grupėje Čagčarane šiuo metu tarnauja 150 lietuvių karių, dauguma jų – Panevėžyje dislokuoto Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kariai.
Misiją bebaigiantys vyrai jau skaičiuoja dienas iki kelionės namo. Karo išbandymus atlaikę vyrai prasitaria: sunkiausia išverti Lietuvoje jų laukiančių žmonų, vaikų ilgesį.
„Šeimos labiau bijo dėl mūsų nei mes patys čia būdami“, – patikino Provincijos atkūrimo grupės vyriausiasis puskarininkis, seržantas majoras Snarskis. Jam ši misija pirmoji.
„Didžiausia įspūdį padarė vietiniai – paprasti, dar nesugadinti Vakarų kultūros. Labai malonūs ir svetingi.
Šito ir mums reikėtų iš jų pasimokyti“, – pažymi Snarskis.
Vietinis jaunimas ir vaikai sutikę karius iškelia nykštį į viršų, supraskit – esat šaunuoliai. Toks gestas Afganistane turi svarią reikšmę, mat vietiniai jį išmoko iš karių.
Aušra Likaitė
