Mano manymu, meilė tarp dviejų žmonių gali įvykti tik tada, kai kiekvienas jų pavirs dvasiškai brandžia asmenybe, o išties gili ir graži meilė bus tik tuo atveju, jeigu santykiai vystysis iš laisvės… Kalbant apie jausmus, bet kuris spaudimas kitam žmogui sukelia tik pasipriešinimą.
Meilė – tai laisvė, tačiau ne ta laisvė, kuri nepripažįsta įsipareigojimų. Meilė – tai įsipareigojimai, kurių laikaisi pats, ir pasirinkimo laisvė, kurią suteiki kitam žmogui. Aš manau, svarbu, kad mūsų meilė nesmaugtų artimų žmonių. Reikia laikytis įsipareigojimų artimam žmogui, tačiau tuo pačiu leisti jam laisvai kvėpuoti.
Mylėti – būti šalia, kuomet to reikia, ir šiek tiek atsitraukti, kuomet erdvės dviems nebeužtenka. Kartą teko šnekučiuotis vienam seminare su pagyvenusiu žmogumi, patiko jo mintis: „Jeigu žmona sako, kad ji pavargo ir nori pabūti sode, ramybėje ir tyloje, mano reikalas – labai tyliai atvežti produktus, palikti juos prie durų slenksčio ir nepastebimai pasišalinti, kad ji tiesiog pailsėtų“.
Meilė – tai atsakomybė, kurią mes savanoriškai prisiimame. Mylėti – privalėti (imtis atsakomybės). „Aš niekam nieko neskolingas, aš nieko neprivalau“ – tai ne apie meilę. Kitas žmogus tau nieko neskolingas ir nieko neprivalo. Absoliučiai nieko. O tu privalai ir turi tuo rūpintis. Tu privalai rūpintis, turi būti ištikimas (ištikima), turi tarnauti žmogui (gerąja prasme). Tai apie meilę, gimusią iš laisvės…
Meilė – tai saugumas. Meilė reiškia, kad šalia tavęs žmogus gali būti tikras. Jam leistina būti silpnam, leistina abejoti, leistina būti negražiam, leistina sirgti, leistina klysti. Isterijos, ginčai, barniai, neigiamos emocijos, drąsos ir apsisprendimo nebuvimas – ne proga liautis mylėti žmogų. Pafilosofuokime, nusisųskime mokslą atostogų, kartu su visom tom „chemijom“ ir „primatų instinktais“ bei panašiai. Mes – žmonės – mitybos grandinės ir evoliucijos viršūnėje, po velnių! Taigi. Ar galima nustoti mylėti žmogų, jeigu meilė – tai dovana, kuria tu daliniesi iš visos širdies, nieko neprašydamas už tai? Tu myli žmogų labiau, nei tie veiksmai, kuriuos jis atlieka (tikiuosi supratot šią mintį teisingai). Būti šalia bėdoje ir laimėje, būti pasiekiamam, būti „ryšio zonoje“. Būti tuo, apie kurį žino, kad jis niekada neišduos.
Vaikams svarbu žinoti, kad šeima – tai saugiausia pasaulio vieta. Senstantiems tėvams svarbu žinoti, kad jie yra reikalingi ir mylimi, kad jie bus apsaugoti iki gyvenimo saulėlydžio. Vyrui svarbu žinoti, kad žmona myli jį nepriklausomai nuo jo pasiekimų darbe, o žmonai – kad jis bus šalia nepriklausomai nuo to, kaip ji atrodys po 10, o kad ir po 50 metų. Ir visa tai – ne apie pažadus, tai apie kai ką kito, apie kažką gilaus ir tikro. Apie tai net nereikia kalbėti, reikia gyventi taip, kad tas, esantis šalia žmogus, jaustųsi saugus – toks gyvenimas – kaip tik apie tikrąją meilę.
Meilė – tai brandumas ir sąmoningumas. Meilė – tai suvokimas, kad artimų santykių be krizių nebūna, kad jausmams reikia laiko subręsti, kad meilė negali būti vien švente, meilė – tai sudėtingiausias darbas visų pirma su savimi. Meilė – tai mirčių ir gimimų seka, meilė – tai pažeidžiamiausių taškų apnuoginimas, meilė – tai drąsa būti natūraliam, meilė – tai narsa žengti į nepažįstamą teritoriją.
Mylėti ar ne – tai tik mūsų asmeninis pasirinkimas, nereikia jo „grūsti“ kitam žmogui. Tikrosios meilės grožis slypi štai kame: iš visos širdies dovanoti, atiduoti ir būti dėkingam už tai, kad kitas sutiko priimt. Mokantis mylėti yra pasmerktas būti laimingas. Esmė ne tame, ar tu bent kartą buvai mylimas, o tame, ar tu sugebėjai tapti pakankamai brandus, kad gyventum gyva širdimi. Meilė – tai šviesa, meilė – tai širdies spindėjimas, meilė – tai geriausia, ką mes galime padovanoti pasauliui.
Mylėkite!
