Naujienų portalui tv3.lt buvęs alkoholikas Gintaras Rugienis papasakojo savo skaudžią patirtį ir apie tai, kokių priklausomybių turėjo. Šiuo metu jis gydosi reabilitacijos centre „Naujas Gyvenimas“, kuriam vadovauja Marijus Balčiūnas.
Gintaras dabar save vadina kitu žmogumi, o praėjęs reabilitacijos pamokas džiaugiasi galėdamas padėti kitiems ir įkvėpti juos pokyčiams. Vyras neslepia, kad nueitas kelias ilgas, kupinas duobių ir klystkelių.
Bausmė už padarytus darbus
Gintaro gyvenimas pradėjo blogėti Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iškart po grįžimo iš Sovietinės armijos. Nuo to laiko jo santykiai su šeima pradėjo blogėti ir galiausiai visiškai subyrėjo.
Nepalaikė jokių santykių su savo dukra. Vėliau buvo nuteistas už armijoje padarytus „gerus darbus“. Patekęs į kalėjimą pradėjo sportuoti. Tuo metu visiškai negėrė, sportavo, o išėjęs iš kalėjimo, išvažiavo dirbti į Londoną.
Grįžęs iš Londono gyvenimo aplinkybės susiklosto nepalankiai ir Gintaras pradėjo gerti. Gerdavo daug. Stiprių narkotikų niekada nevartojo, bet atskleidžia, kad teko išbandyti ir amfetaminą. Tačiau didžiausias blogis Gintaro gyvenime visuomet būdavo alkoholis.
„Tuo metu patekau į pačią giliausią duobę savo gyvenime. Aš supratau, kad tai yra negerai, bet negalėjau iš jos išlipti. Buvo dienų, kai tiesiog kažkur nugriūdavau. Aš gyvenau Marijampolėje ir kai man pasiūlė vykti į reabilitacijos centrą net nesudvejojau. Net nepaklausiau, kur jis yra. Aš žinojau, kad kitaip neišlipsiu iš šitos duobės“, – sako Gintaras.
Moteris – didžiausias išbandymas
Pirmą kartą baigus reabilitacijos programą jam pasiūlė likti tarnauti. Jis pasiliko, tačiau prabėgus kuriam laikui jam koją pakišo moteris. Jis išėjo iš reabilitacijos, išvyko į Londoną, vėliau vėl grįžo į reabilitaciją, ir vėl paslydo – grįžo pas tą pačią moterį. Tačiau šis kartas buvo paskutinis.
„Mano reabilitacijos centras yra krikščioniškas, tad bet koks nesantuokinis kontaktas su moterimi yra laikomas nuodėme. Todėl išėjau iš centro. Ne veltui sakoma, kad didžiausi išbandymai vyrui yra moterys, pinigai ir valdžia“, – teigia Gintaras.
Po galutinio išsiskyrimo su moterimi, Gintaras gėrė ištisas 11 dienų. Vyras džiaugiasi, kad šis etapas truko ganėtinai trumpai ir po jo jis sugrįžo gydytis į reabilitacijos centrą.
„Grįžau į tą centrą. Centre yra tam tikri lygių suskirstymai – suskirstoma pagal tai, kiek laiko jau negeriama. Prieš tai aš buvau vadovas, mokiau žmones, padėjau jiems atsikratyti priklausomybės, o tada grįžau į centrą reabilituotis.
Grįžau į pačią pirmą pakopą. Jie nesijuokė, nesityčiojo. Tačiau buvo keistas jausmas grįžti ir matyti, kad tie žmonės, kuriems rodei kelią, yra aukščiau tavęs“, – pasakoja su alkoholizmu kovojęs marijampolietis.
Nei dienos be alkoholio
Gintaras teigia, kad jis buvo pasiekęs savo gyvenimo dugną. Tuo metu jis gerdavo su kitais vyrais. Jų grupę sudarė 4 žmonės. Vyras pasakoja, kad tuo gyvenimo periodu pragėrė viską: iš Londono parsivežtus uždirbtus pinigus, drabužius ir auksą.
„Gerdavom patį pigiausią alų, tačiau, jeigu kas nors atsinešdavo, kokių stipresnių gėrimų į juos nespjaudavom. Mums laiminga diena būdavo tada, jeigu alaus pasilikdavome kitos dienos rytui“, – dabar juokaudamas apie savo praeitį kalba Gintaras.
Marijampolietis atskleidžia, kad taip ir slinkdavo jo dienos. Dar prieš 8 ryto lūkuriuodavo prie parduotuvės durų ir laukdavo, kol galės nusipirkti alaus. Jeigu pasisekdavo, pažįstama pardavėja alkoholio nusipirkti leisdavo ir anksčiau.
Dienas į geras ir blogas skirstydavo pagal tai, kiek tą dieną išgerdavo. Diena prasidėdavo gerai, jeigu atlikdavo dar bent šiek tiek alaus iš vakaro. Kitas geros dienos rodiklis būdavo, kiek kartų per dieną „atsijungdavo“ nuo suvartoto alkoholio kiekio. Su tuo susijusi ir viena iš priežasčių, kodėl Gintaras gerdavo, buvo ta, kad alkoholis jam leisdavo užsimiršti.
„Norėdavau viską pamiršti, palikti tas problemas. Tai būdavo taip, kad tu geri geri, kol užmiegi ir kai atsikeli jau nauja diena. Galima sakyti, kad nebėra tos problemos, kuri tave kankina. Kažkiek palengvėdavo“, – dalinasi su priklausomybę nuo alkoholio susidūręs vyras.
Svarbiausia – norėti padėti sau
Kai nebeliko Londone uždirbtų pinigų ir daiktų, Gintaras su draugais pradėjo prašinėti pinigų iš praeivių. Kadangi jų pamėgtas alus buvo labai pigus, išprašytų pinigų užtekdavo. Vyras pasakoja, kad viena tokių išgertuvių diena pasibaigė jo kojos lūžiu.
Vyras teigia, kad būtent šis įvykis ir padėjo jam suvokti, kad jis turi rimtų bėdų su alkoholio vartojimų. Sulaukęs pasiūlymo vyras net nesudvejojo – jis suprato, kad pats vienas neišspręs šios problemos ir jam reikia pagalbos.
„Pirmoji savaitė buvo baisi. Aš jaučiausi blogai. Nuolat jaučiau silpnumą. Tačiau nebuvo nei karto kilusi mintis išeiti iš centro. Dabar aš galvoju, kad mane stabdė tai, jog buvo gruodis ir neturėjau, kur eiti“, – sako Gintaras.
Šiuo metu reabilitacijos centre Gintaras padeda ir kitiems likimo broliams kovoti su šia liga. Pasak vyro, pats svarbiausias dalykas kovos su alkoholizmu kelyje yra pripažinti tai, kad turi priklausomybę.
„Supratau savo silpnumą. Kol tu nepripažįsti, kad esi silpnas, tu negali išsigydyti problemų su alkoholiu. Man buvo sunku, tai pripažinti, bet dabar suprantu, kaip klydau ir žinau, kad esu silpnas“, – atvirauja vyras.
