Šios Zarasų krašto vietovės pavadinimą atspėja kiekvienas čia atsidūręs keliauninkas. Mat apsidairęs nesusituri ir iš širdies sušunka: „Kaip čia gražu!“ Taip ši giria ilgainiui manding ir pelnė Gražutės vardą. Tai, kad šioje girioje tyvuliuoja Švento ežeras, o netoliese iš kito ežerėlio išteka Šventoji, nestebina. Išties šventa vieta: pasijunti čia maldininku, atvykusiu pagarbinti gamtos grožio.
Gražutės vardo paslaptis
Pailsėti prie Švento ežero mus primygtinai kvietė zarasiškiai bičiuliai, o mes vis nesupratome, kas ten medumi patepta. Tyras benuotekis ežeras miške? Lietuvoje tokių regėjome ne vieną. Tačiau dviračiais kirtę ežerą supantį pušyną ir išvydę smėlėtus jo krantus, balto smulkaus mėlio paplūdimius, tik linksėjome tylėdami. O panirę į skaidrius Švento vandenis pasijutome radę tai, ko šią vasarą ir ieškojome: čia gavome gamtos grožio krikštą.
Gražutės regioniniame parke, kuris šiemet mini 20 metų sukaktį, be Švento, tyvuliuoja Dūkšto, Luodžio, Šiurpo ir Šiurpelio, Zalvo, Samanio (iš jo išteka Šventoji) ežerai. Čia tarsi kalnų upė čiurlena vinguriuoja Šavaša, kas kilometrą krentanti iš 11 metrų aukščio. Parkui priklauso ir dirbtinės Antalieptės marios, itin raitytos, išsiliejusios 1 911 ha plote. Kai prieš 53 metus buvo užtvenkta Šventoji, jos dubury susiliejo net 25 ežerai, vanduo pakilo per 7 m ir kalvos pavirto salomis: šių yra per 50.
Zarasų kraštas prieš 2 metus pripažintas patrauklia Europos turizmo vietove. Patyrėme, kad paplūdimyje prie Švento dauguma poilsiautojų nesupranta lietuviškai, o susipažinę išgirdome, kad čia poilsiaujantys rusai atvykę ne iš Visagino, o net iš Sankt Peterburgo. Viena inteligentiška pora paaiškino, kad į Zarasus atvažiuoja bene kas vasarą, nepaisydami keblumų su vizomis, mat tai nostalgiška tradicija: čia vasarodavo ir vaikystėje su tėvais. Švento ežeras jų šeimai – šventa vieta.
Vėžiavimo ir vėžių gelbėjimo malonumai
Parko teritorijoje yra net 70 vandens telkinių, taigi vandens turizmui čia tikras rojus. Kelionė valtimi ar baidare pranašesnė už kelionę dviračiu dėl budistiškos ramybės. Rojus čia ir vėžiams, o ramybę jiems drumsčia tiktai vėžiautojai.
Gražutės regioninio parko specialistas Vytautas Eidiejus atskleidė nacionalinius vėžiavimo ypatumus. „Lietuvoje veisiasi 4 rūšių vėžiai: plačiažnypliai, dar vadinami tauriaisiais, siauražnypliai, dėmėtieji ir rainuotieji. Plačiažnyplius ir siauražnyplius gaudyti leidžiama nuo liepos 15-osios mėgėjiškos žūklės įrankiais, per parą galima sugauti iki 50 vėžių. Dėmėtuosius ir rainuotuosius galima gaudyti ištisus metus įvairiais būdais, net rankomis, ir kiek tik norite“, – aiškio specialistas ir priminė, kad norint gaudyti vėžius privalu turėti meškeriotojo kortelę. Paklaustas, ką reiškia posakis „Parodysiu tau, kur vėžiai žiemoja!“, V.Eidiejus tik šyptelėjo: geriau nereikia, ten šalta, šlapia, dumblina ir nieko nematyti.
Manau, kad būtent šią vietą košmaruose mato vėžiautojai. Prisipažįstu, kad nesuprantu tų aistruolių su bučiukais, per naktis stovinčių iki kelių vandenyje ir savo krauju maitinančių dėles. Vėžiena, žinoma, skanu, bet dėl kelių jos kąsnelių persekioti tuos įstabius ginkluotus vikruolius, galabyti juos aluje (taip išvirti, anot žinovų, jie skaniausi), versti tuos užsispyrėlius po žūties pakeisti pažiūras ir tapti raudonais... Atleiskite, ne! Todėl visiškai nesigailėjau, kai paryčiais, išlindusi iš palapinės užkliuvau už vėžių pilno kibirėlio, mūsų vyrijos šios nakties grobio, ir, žinoma, išverčiau žemėn visą jo turinį. Vanduo ištiško, o vėžiai atbulom sparčiai nuropojo ežero link dėkingai šiušėdami... Laimingo kelio!
Rožinis iš Švento
Kelionė dviračiais nuo Švento iki Luodžio ežero per Gražutės girią buvo viena įstabiausių mūsų gyvenime. Išlindę iš grybų ir uogų pilno miško, supančio Luodžio ežerą, išvydome milžinišką akmeninę bažnyčią. Aukšti jos bokštai remia debesis, didžiulių riedulių pamatai suleisti giliai žemėn... Tikra Dievo tvirtovė!
Salako kraštas – labai archajiškas, tai buvusi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų medžioklės vieta, minima jau nuo XV–XVI amžiaus. O miestelio Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia laikoma viena įspūdingiausių: tai didžiausias akmens statinys Lietuvoje. Akmenys jam buvo vežami iš visų apylinkių, aukos statyboms buvo renkamos net Lenkijoje ir Rusijoje, Sankt Peterburge.
Iš maldininkiškos kelionės, kaip ir dera, parsivežiau šventą talismaną. Braidydamas smėlėtomis Švento pakrantėmis, vaiskiame vandenyje vienas iš mūsų keliautojų išvydo pabertus tarsi mažus gintaro gabalėlius ir prisirinko jų pilnas rieškučias. Niekas negalėjo pasakyti, kas tai: ne medis, ne akmuo, pailgi spurgeliai su trimis skylutėms galuose. Anot vieno gamtininko, galbūt tai suakmenėję švendro ar asiūklio nareliai. Suvėrus juos ant siūlo, o iš kelių sumeistravus kryželį, išėjo įstabus rožinis, kokio turbūt neturi niekas pasaulyje.
Rūta Klišytė
