Simona Aginskaitė, LRT radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Lietuvoje į vyrus žiūrima kaip į bankomatus – jie vertingi tiek, kiek atneša pinigų, o vaikų priežiūra tampa vien moterų pareiga, sako Lygių galimybių plėtros centro atstovė Margarita Jankauskaitė. „Mes pamirštame, kad vyras nori turėti šeimą ne tik teoriškai ir matyti savo vaikus ne vien nuotraukose. Jis nori būti vertinamas ne vien dėl parnešamų pinigų“, – pabrėžia ji.
Sociologo Artūro Tereškino teigimu, vyraujančios nuostatos trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir net norintys daugiau laiko skirti šeimai vyrai dažnai negali to padaryti: „Darbdaviai nesuvokia, kad vyras irgi galėtų dirbti tik dalį darbo dienos, išeiti iš darbo vaikui sergant ir pan. Jie įsivaizduoja, kad vyras visą tą laiką turi praleisti darbe.“
Lietuvoje vyrai savo teisėmis nesinaudoja
Kai lyčių lygybė vertinama pagal išsilavinimą, užimtumą, užmokestį už tą patį darbą, matome, kad atotrūkis mažėjo, o kai kur jo visai nebėra. Kol moteris dirba, ji nepriklausoma ir beveik tokia pat reikalinga darbo rinkai, kaip vyras.
Tačiau viskas keičiasi gimus vaikui. Bent jau Lietuvoje, o ir daugelyje kitų Rytų ir Vidurio bei Pietų Europos šalių, beveik vien moterys ima vaiko priežiūros atostogas. O vėliau, vaikams paaugus, šeimos ir užimtumo derinimas taip pat lieka pagrindine jų atsakomybe. Kodėl taip yra? Visi nurodo kultūrines aplinkybes – taip įprasta. Tačiau žinome, kad įpročiai keičiasi ir kaitą galima paspartinti.
Pasak lyčių lygybės ekspertės daktarės M. Jankauskaitės, Skandinavijos šalyse šį klausimą išsprendė įstatymas: „Įstatyme numatoma vadinamoji tėčio kvota. Kitaip sakant – dalį valstybės atostogų, jei šeima jų nori, būtinai turi paimti kitas asmuo. Taigi įstatymu skatinama, kad partneriai dalintųsi vaiko priežiūros pareigas.“
Vadinamoji tėvo kvota reiškia, kad bent jau dalį vaiko priežiūrai skiriamų apmokamų atostogų būtinai turės paimti ir tėvas, antraip šeima tą dalį praras. Pavyzdžiui, jei atostogos trunka metus, keturis mėnesius būtinai turi pasiimti mama, keturis – tėtis, o likusią dalį – bet kuris iš tėvų. Mėnesius dėlioti galima, kaip patinka, svarbiausia, kad tiek tėvas, tiek motina turi ne tik teisę, bet ir pareigą rūpintis savo vaiku.
„Kodėl reikalingas įstatymas? Dažniausiai sakoma, kad negalima versti vyrų to daryti, čia – šeimos susitarimas. [...] Bet yra toks požiūris, kad mama tarsi geriau padarys tą darbą. Tuomet tokios stereotipinės schemos eina iš kartos į kartą ir niekas nesikeičia“, – pastebi M. Jankauskaitė.
Jos nuomone, norint pakeisti žmonių elgseną ir stereotipus, reikia labai aiškios nuostatos, kad vaikų priežiūra labai svarbi visuomenės išlikimui ir kad tai tiek vyro ir moters pareiga, tiek teisė. „Lietuvoje kol kas tokia situacija, kad vyrai turi teisę, bet ja pasinaudoja negatyviai, t. y. neima vaiko priežiūros atostogų. Ne visi, bet labai didelė dalis, – sako centro atstovė. – O moterims labiau tenka pareiga, nes tokioje situacijoje jos nelabai gali rinktis.“
Imti vaiko priežiūros atostogas Skandinavijos vyrus privertė įstatymas
Sociologai jau seniai pastebėjo, kad nuostatos ir įpročiai neina koja kojon. Norint performuoti tradicijas, reikia gerokai daugiau laiko. Tyrimai rodo, kad didelė dalis žmonių sutinka su egalitarinėmis idėjomis, bet drauge išsako, kad jomis nesivadovauja arba jų nepavyksta pritaikyti kasdienybėje. Čia gali padėti labai paprasti dalykai – ekonominė paskata arba tinkamas įstatymas.
M. Jankauskaitės teigimu, kol nebuvo „tėvo kvotos“, ne daugiau kaip 5 proc. Skandinavijos vyrų imdavo vaiko priežiūros atostogas. Taigi nereikėtų visko suversti skandinaviškam mentalitetui. Iš pradžių, primena lyčių lygybės ekspertė, ir skandinavai buvo labai skeptiški, o pirmais metais atostogomis pasinaudojo 80 proc. tėvų. Paskui skaičius kiekvienais metais vis augo. „Dabar Islandijoje į vyrą, kuriam gimė kūdikis ir kuris vis tiek neima atostogų, žiūrima su nuostaba“, – kalba ji.
Kad paaugusio vaiko priežiūra – abiejų tėvų pareiga, dabar sutinka daugelis. Bet, vaikui gimus, yra esminis biologinis faktas – kūdikį maitina mama. Tačiau M. Jankauskaitė sako, kad viskas suderinama, ypač kai vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje trunka dvejus metus.
„Niekas nevaro tėčio pirmaisiais mėnesiais pavaduoti mamos. Jis gali rinktis kitą laikotarpį. Be to, kai kuriose valstybėse apmokamos motinystės atostogos visai nesuteikiamos, – tvirtina M. Jankauskaitė. – Ir tarybiniais laikais būdavo duodami tik trys mėnesiai. Bet tai nereiškia, kad vaikai nebuvo maitinami motinos pienu.“
Svarbu paminėti, kad būtent skandinavai garsėja kaip žindymo entuziastai ir neatsisakė to, kai didelė dalis likusios Europos mamos pieną buvo pakeitusi mišinėliais. Taigi šiauriečiai rodo, kad lygybė prižiūrint vaikus tikrai įmanoma ir ji akivaizdžiai persikelia į darbo rinką. Darbdavys puikiai žino, kad, gimus vaikui, atostogų reikės išleisti tiek moterį, tiek vyrą, todėl diskriminacija lyties atžvilgiu netenka turinio.
Į tėvų teises ir pareigas neatsižvelgia darbdaviai
Bet visa tai ne vien dėl darbo rinkos. Yra ir kitas labai svarbus aspektas – tai patys vyrai. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius A. Tereškinas sako, kad dėl tradicinių lyčių vaidmenų nukenčia ir jie. Lietuvoje vyras pirmiausia yra šeimos maitintojas, todėl daugiau laiko turi praleisti darbe, kad daugiau uždirbtų ir išlaikytų šeimą.
„Pavyzdžiui, vyrai skundžiasi, kad jie apskritai negali daugiau laiko praleisti su šeima, o tada nukenčia ir jie patys, ir šeima. Kita vertus, jie jaučiasi nuvargę, nes, žmonai auginant kūdikį, dirba viršvalandžius“, – pastebi sociologas.
Galiausiai, pasak A. Tereškino, vyraujančios nuostatos trukdo pasinaudoti esamomis galimybėmis ir net norintys daugiau laiko skirti šeimai vyrai dažnai negali to padaryti: „Darbdaviai nesuvokia, kad vyras irgi galėtų dirbti tik dalį darbo dienos, išeiti iš darbo vaikui sergant ir pan., nes tą dažniausiai daro žmona. Jie įsivaizduoja, kad vyras visą tą laiką turi praleisti darbe.“
M. Jankauskaitė priduria, kad Lietuvoje į vyrus žiūrima kaip į bankomatus – jie vertingi tiek, kiek atneša pinigų. „Mes pamirštame, kad vyras yra žmogus. Jis irgi nori turėti šeimą ne tik teoriškai ir matyti savo vaikus ne vien nuotraukose, – pabrėžia lyčių lygybės ekspertė. – Jis nori turėti tą patirtį, būti vertinamas ne vien dėl parnešamų pinigų.“
Kad Lietuvoje vyraujantis požiūris netinkamas, anot M. Jankauskaitės, patvirtina ir žiauri statistika: „Vidutiniškai lietuviai vyrai už moteris gyvena 12 metų trumpiau. 15–65 metų amžiaus vyrų mirtingumas sudaro 48 proc. Taigi praktiškai pusė Lietuvos vyrų miršta būdami darbingo amžiaus. O Švedijoje šioje amžiaus grupėje miršta 18 proc. vyrų. Kyla klausimas, kas lemia tokius didelius skirtumus.“
Bendra vaikų priežiūra mažina skyrybų skaičių
Sociologai taip pat pastebi tendenciją, kad rečiau skiriasi tos šeimos, kurių abu tėvai ėmė vaiko priežiūros atostogas. Mokslinių paaiškinimų, kas tai lemia, dar nėra, bet viena prielaida ta, kad tokie tėvai įgyja panašesnę patirtį. Jų pasauliai nėra taip kardinaliai skirtingi, kaip tėvų, kurių vienam visa atsakomybė tenka už vaikus, o kitam – už finansus.
Mokslininkai, vertindami Lietuvos vaiko priežiūros sistemą, pabrėžia, kad dvejus metus trunkančios apmokamos atostogos yra labai didelė paskata ir palaikymas šeimai. Tačiau jeigu atostogas ima tik moterys, jos gali patekti į spąstus: ilgam iškristi iš darbo rinkos, prarasti kvalifikaciją, vėliau tenkintis žemesnėmis pareigomis ir toliau tvirtinti nuostatą, kad vaikus geriausiai gali prižiūrėti tik jos.
Tėvystės pašalpą ir mėnesio atostogas vos vaikui gimus Lietuvoje pasiima apie trečdalis vyrų. Tai – didelis žingsnis į priekį. Tačiau mokslininkai pastebi, kad tai nedaro didelio poveikio nei diskriminacijai darbo rinkoje, nei atsakomybės už vaikus pasidalijimui šeimoje. Geriausių rezultatų sulaukia tos šalys, kur tėvo atostogų kvotos yra tokios ilgos, kad šeimai neapsimoka jų prarasti, ir drauge pakankamos įtvirtinti lygią tėvo pareigą ir įprotį prižiūrėti vaikus.
