Pirmos susirūpina moterys
Dėl to į nuo 2009-ųjų veikiantį centrą dažniausiai pirmos kreipiasi moterys: „Mes vyrus dažniausiai pasiekiame per moteris, nes kam gi rūpi santykių ir konfliktų kokybė, vaikų ir šeimos ateitis? Moterims. Jos ir yra iniciatorės. Jos skambina ir klausia – koks krizių centras, kaip mes teikiame tą pagalbą, kokie specialistai dirba, ar jie orientuoti būtent į vyro asmenybę? Tada aš sakau: „Taip, taip.“ Ir tada jos sako: „Mes turim rūpesčių, turim bėdų...“ Dažniausiai tai būna skyrybos, nedarbas, įvairiausios priklausomybės – alkoholis, narkotikai, psichotropinės medžiagos, iš įkalinimo įstaigų grįžę žmonės. Kas tiktai nevyksta! Įvairiausios socialinės ir asmenybės struktūros problemos. Aišku, būna vyrų, kurie ir patys pasiskambina, bet tokių tik 15 procentų. 15 vyrų iš 100 kreipiasi patys, o daugiausia kreipiasi jų mamos, tetos, močiutės, seserys, žmonos, bičiulės, kolegės, bendruomenės narės ir taip toliau“, – teigė O. Liutkevičienė.
Prisipažinti apie savo bėdas nėra lengva, o įsišakniję stereotipai ir spaudimas iš šalies situaciją tik pasunkina: „Nėra smagu prisipažinti, kad esi teistas, pasilošęs ar turi dar kokią nors priklausomybę. Tikriausiai niekada nei vyrai, nei moterys ramiai ir laisvai nepripažins, kad turi bėdų. Jau nekalbant apie atskiras asmenybes, kurie iš viso nelinkę to pripažinti ir dažniausiai sako, kad rūpesčių turi kažkas kitas, o su jais tai viskas gerai. Tik vienetai tokių, kurie pripažintų ir pasakytų, kad būtent jie turi bėdą, o kiti niekuo dėti. O kad tai padarytų vyras!..“ – atsidūsta pašnekovė.
Prievarta žmogaus nepakeisi
Kiekvienam žmogui, ypač ištikus sunkumams, labai svarbus artimųjų palaikymas. „Jeigu šeima yra pakankamai stipri ir šalia esantys žmonės supranta, nesmerkia ir bando pagelbėti, pripažįsta žmogaus bėdas kaip visos šeimos bėdas, tada ir jis pats supranta, kad nebegali elgtis taip, kaip iki šiol elgėsi. Nes praras mylimuosius, vaikus, šeimą, save kaip žmogų ir asmenybę“,– kalbėjo psichologė.
Supratimas ir palaikymas itin svarbus stengiantis atsitiesti kriziniais gyvenimo periodais. Tačiau jei žmogus nėra pasiruošęs ir nepripažįsta savo bėdų ar priklausomybių, bandymai „priversti“ jį kreipti pagalbos ir pasikeisti situaciją greičiausiai tik pablogins.
„Niekas negali drįsti pralaužti asmenybės. Jeigu asmenybė nenori pagalbos, vyras tai ar moteris, negali žmogaus priversti per prievartą ateiti į konsultacijas, per prievartą keistis, prisiimti atsakomybę. Jeigu nėra motyvacijos ką nors daryti, tai joks specialistas, psichologas, jokia organizacija ir joks vyrų krizių centras neprivers.
Jūs įsivaizduojate, koks priešas tokiam žmogui yra pagalbos specialistas? Pabandykite iš žmogaus atimti jo priklausomybę – oho, koks priešas tampi!
Yra daugybė atvejų, kai ir šeima, ir specialistai daro viską, tačiau jie neturi jokių stebuklingų galių, kuriomis pamojus žmogus imtų keistis. Bet jeigu žmogui atrodo, kad jis nori pabandyti gyventi kitaip (arba taip, kaip jis gyvena yra negerai, tik jis dar nežino, ką daryti), čia ir yra tie vartai: „Man negerai taip, kaip dabar yra. Kaip aš noriu, dar nežinau, bet kaip yra – negerai“. Čia yra ta pirma pakopa, pirmas laiptelis, kada galima pagelbėti sau, savo šeimai, savo bendruomenei.“
Vyrai skausmingai išgyvena skyrybas
„Jeigu šeima pasitraukia, kartais toks stresinis sukrėtimas gali būti kaip laiptelis į tai, kad žmogus imtųsi didesnės atsakomybės už tai, kas gali nutikti, kai jo elgesys yra destruktūruotas. Yra tokių vyrų, kurie keliasi iš visiškos duobėj, atsitiesia ir tuomet daugelį metų siekia socialiai sveiko ir nepriklausomo gyvenimą gyvenimo. Bet aišku, dažniausiai į šeimą atgal kelio nebelieka.
O tas žmogus, kuris turi artimąjį šalia, jis yra visom prasmėm laimingas ir stiprus. Neturinčiam palaikymo labai sunku. Taigi šiuo atveju, kai šeima pasitraukia, labai retas kuris vyras iš tikrųjų atsitiesia. Arba jie tarsi praranda tą vyrišką pasitikėjimą savimi – juk paliktam vyrui irgi uždedamas tam tikras visuomenės stereotipas: „Štai koks aš – nebe vyras, mane paliko, pasitraukė mano moteris ir vaikai. Šeima, palikdama mane, ne tik man leido suprasti, bet ir visuomenei oficialiai pareiškė, kad aš niekam tikęs.“ Šitie dalykai – labai dažna bėda“, – pasakojo psichologė.
„Bet jei paliko žmona, paliko vaikai, gal nepasitraukė motina, sesuo, bendradarbė ar bendradarbis? Tai nebūtinai turi būti moteriškosios lyties žmogus, kuris susimąsto, kad vyrui blogai. Turime tokių ekstra atvejų, kai iš darbovietės bendradarbis skambina ir sako: „Nežinau, ką daryti: puikus žmogus, protingas – o geria diena dienon, diena dienon... Nežinau, ką daryti – padėkit!“ Ir tokių atvejų yra“, – teigė O. Liutkevičienė.
Atstumti tėvai
Dar viena opi ir dažnai vyrus ištinkanti problema – per skyrybas patiriamas tėvo atstūmimo sindromas. „Jie gali kas antrą savaitgalį po valandą matyti savo vaiką. Tai koks čia dalyvavimas vaiko auklėjime ir ugdyme? Jie yra apriboti ir nušalinti nuo savo pareigos, socialinės atsakomybės, galų gale – nuo tėvystės“, – pasakoja psichologė. Tokią situaciją, pasak jos, dar paaštrina gajus visuomenės įsitikinimas, kad dėl skyrybų dažniausiai kaltas vyras – esą jis neišlaikė šeimos, nuskriaudė moterį, yra smurtautojas, niekšas, nevykėlis ir t.t.
Prie to dar prisideda žiniasklaidoje nuolat mirgantys straipsniai apie vyrų „nuodėmes“, polinkį į smurtą ir t.t. Tai apskritai menkina vyrų savivertę: „Kam man čia stengtis, jei jau taip rašo, kad vyrai yra pasmerktieji – jei esi vyras, tai esi nusikaltėlis?“ – iš vyrų pozicijos retoriškai klausė krizių centro vadovė.
Vyrų krizės vis dar stebina
O. Liutkevičienės patirtis rodo, svarbiausias dalykas norint išsikapstyti iš krizės – paties žmogaus noras keisti savo gyvenimą. Tuomet ir padėti jam būna žymiai lengviau. O jei ir visuomenė nusimestų stereotipų pančius , sėkmės atvejų būtų dar daugiau.
„Jei žmogus kreipiasi į krizių centrą ir žino, ko nori – ateina pagalbos, tai iš 10-ies visi 10 atvejų yra sėkmingi, – teigė pašnekovė. – Jeigu žmogus ateina nelabai susigaudantis, ko jam reikia, tačiau nėra labai destruktūruotas ir jam reikia tik truputį padėti susigaudyti, tai gali būti 5 sėkmės atvejai iš 10. Ir jeigu žmogus visiškai nesusivokia ir jį kas nors „prievarta “ atveda ir kažką daro, tai jam ne tik kad nepagerės, bet greičiausiai dar ir pablogės. Tokie atvejai yra nesėkmingi.
Ir kad visuomenė neaikčiotų „Kas??? Vyrų krizių centras?! O vyrai patiria krizes, vyrams reikia pagalbos? Jūs ką, juokaujat! O ką jūs ten veikiat? Ten pas jus niekas neateina.“ Kol bus toks visuomenės požiūris, tai ir tiems vyrams bus labai sunku. Kai visuomenė pagaliau pradės suvokti, kad vyras yra toks pat visuomenės narys kaip ir moteris, kad jam reikia pagalbos, tai ir mūsų sėkmės atvejų bus žymiai daugiau.“
