Oficiali statistika rodo, kad sergamumas bakterinėmis lytiškai plintančiomis infekcijomis (LPI) Lietuvoje nedidėja ir pastaruosius penkerius metus išlieka beveik stabilus. Tačiau gali būti daug nenustatytų realių infekcijos atvejų, kurie į oficialią statistiką taip ir nepatenka. Todėl džiūgauti pagrindo nėra, naujienų agentūrai ELTA teigė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Odos ir venerinių ligų klinikos Infekcinių ir uždegiminių odos ligų sektoriaus vadovė, LSMU MA Odos ir venerinių ligų klinikos lektorė dr. Vesta Kučinskienė.
– Kokia šiuo metu yra lytiškai plintančių ligų epidemiologinė padėtis, ar ji patenkinama, ar kelia susirūpinimą?
– Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai sergamumas sifiliu nustatytas 10,3 atvejo 100 tūkst. gyventojų, gonorėja – 9,4 atvejo, lytinių organų chlamidine infekcija – 11 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Tačiau iš pirmo žvilgsnio gana gerai atrodanti oficiali statistika nenuteikia džiugiai, nepaisant privalomos visų nėščiųjų patikros dėl sifilio bei ŽIV infekcijos, vis dar nustatoma įgimto sifilio atvejų (pernai įgimtas sifilis diagnozuotas dviem naujagimiams Lietuvoje).
Atlikti mūsų šalyje epidemiologiniai tyrimai parodė, kad chlamidinės infekcijos paplitimas Lietuvoje yra didelis ir svyruoja tarp moterų nuo 7,2 iki 18,2 proc., tarp vyrų – nuo 2,5 iki 12 proc.
Būtina pažymėti, kad vis dar nėra sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintas LPI patikrai skirtų molekulinių tyrimų įkainis. Taigi geros kokybės ankstyva chlamidinės, gonokokinės infekcijų diagnostika nėra prieinama jauniems, dažnai dar ir nedirbantiems pacientams.
Nenustačius infekcijos pacientui, neaptikus ligos sukėlėjo, nėra pagrindo tikrinti paciento lytinio partnerio, o tai gali būti pakartotino užsikrėtimo ta pačia infekcija priežastis. Nenustatytas infekcijos atvejis nėra registruojamas oficialioje statistikoje, todėl galime „džiaugtis“ nedideliu ar net mažėjančiu LPI sergamumu.
Epidemiologinių tyrimų rezultatai rodo, kad C. trachomatis infekcijos paplitimas pas mus yra panašus kaip ir kitose Europos šalyse, kur jaunimas tikrinasi labai aktyviai. Lietuvoje, deja, šios labiausiai pasaulyje paplitusios bakterinės LPI tyrimų atliekama labai mažai (vidutiniškai 16–18 kartų mažiau nei kitų LPI).
Šiuolaikiški tikslūs laboratoriniai tyrimai yra kelis kartus brangesni nei Valstybinės ligonių kasos įkainis už dermatovenerologo konsultaciją, ir dažnai už juos turi mokėti pats ligonis. Dėl to tokie tyrimai dažniausiai visai neatliekami.
– Lyginant išlaisvėjusios visuomenės šiandieną su ankstesniais laikais, kai venerine liga susirgusius žmones milicija varu atvesdindavo gydytis, ar nekyla medikams savotiškas apmaudas, kad dabar to nėra? Anuomet gydytojams buvo nesunku, gąsdinant belange, iškvosti iš susirgusio asmens jo partnerių pavardes bei adresus, todėl buvo realu tikėtis, jog ligos plitimas veiksmingai bus pristabdytas. Ar dabar pakanka sąmoningumo?
– Lytiškai plintanti infekcija – ne vieno žmogaus infekcija, bet mažiausiai dviejų. Iki šių dienų lytiškai plintančios infekcijos kelia gana didelę grėsmę tiek asmens, tiek visuomenės sveikatai. Diagnozavęs pacientui LPI, gydytojas privalo pasidomėti, paklausti apie paciento lytinius partnerius ir pakviesti juos pasitikrinti dėl LPI. Įprastai sveikatos priežiūros įstaigoje gydytojas pacientui paduoda kontakto kortelę ir paprašo ją įteikti savajam lytiniam partneriui, kuris su šia kortele gali vykti pas tą patį ar kitą gydytoją pasitikrinti dėl lytiškai plintančių infekcijų.
Taigi ar pacientas norės pagelbėti savo lytiniam partneriui pasirūpinti sveikata, ar ne, priklausys tik nuo paciento sąmoningumo. Tai, žinoma, priklauso ir nuo gydytojo, turinčio labai išsamiai ir aiškiai informuoti pacientą apie negydomos infekcijos komplikacijas (nevaisingumą, negimdinį nėštumą, mažojo dubens uždegimą ir kitas), kurias vėliau gydyti brangiai kainuoja ne tik valstybei, bet ir pačiam pacientui.
– Ar tiesa, kad dauguma pacientų pasinaudoja teise likti anonimais, o gal ir tokiais atvejais Jums nesunkiai pavyksta juos įtikinti, kad „meilės liga“ susirgus, į gydytojus kreiptis būtina ne vienam iš mylimųjų ar atsitiktinai suėjusiųjų artimam kūniškam ryšiui žmonių?
– Džiugi žinia, kad dabar ne tik privačiose klinikose, bet ir universitetinėse ligoninėse pacientai gali anonimiškai pasitikrinti dėl LPI. Tai reglamentuota sveikatos apsaugos ministro įsakymu.
Juk ne taip svarbu paciento ar jo lytinio partnerio vardas, pavardė, adresas. Svarbiausia, kad jis pats sąmoningai rūpinasi savo sveikata, nuo kurios galbūt priklausys ir jo šeimos, vaikų sveikata. Svarbu paskatinti anksti pasitikrinti dėl LPI, kol jos dar neišplitusios į ligonio tolimesnius mažojo dubens organus. Anksti diagnozavus chlamidinę ar gonokokinę infekciją, užtenka vienkartinės antibakterinio vaisto dozės, kad bakterija būtų sunaikinta.
– Kaip keičiasi lytiškai plintančių ligų statistika, priklausomai nuo metų laiko, ar gydytojų pagalbos dažniau dėl tokių susirgimų ieško moterys, ar vyrai, išsimokslinę, ar bemoksliai?
– Vėlgi pasitelkiant oficialiąją statistiką galima teigti, kad sifiliu ir gonorėja dažniau serga bedarbiai, darbininkai, turintys tik vidurinį išsilavinimą. Daugelis jų užsikrečia nuo atsitiktinio lytinio partnerio, tačiau daugybė pacientų nurodo net nežiną, nuo ko galėjo užsikrėsti. Net 90 proc. užsikrėtusiųjų nurodo, kad prezervatyvus naudoja retai arba jų visai nenaudoja.
Chlamidine infekcija dažniau serga tarnautojai, studentai. Užsikrėtusieji C. trachomatis prezervatyvus taip pat naudoja labai retai.
Epidemiologiniai tyrimai parodė, kad patikrai dėl LPI moterys noriau kreiptųsi į ginekologą ar kitą specialistą nei į dermatovenerologą. Įdomu tai, kad aukštąjį išsilavinimą turintys vidutiniškai išmano apie LPI. Epidemiologinio Kauno miesto studenčių tyrimo duomenimis, net trečdalio jų žinios apie LPI yra blogos ir tik kas penkta studentė apie LPI žino gerai.
Kadangi vasarą jaunų žmonių elgsena keičiasi – atostogų metu atsiranda galimybė keliauti, užmegzti naujas pažintis, daugiau bendrauti, labiau atsipalaiduoti – tikėtina, kad didėja ir rizika užsikrėsti LPI. Tačiau daugelis šių infekcijų yra nebylios, todėl simptomų nebuvimas retai užsikrėtusįjį paskatina ieškoti gydytojo pagalbos, ypač vasaros metu.
– Jeigu pripažįstama, kad lytiškai plintančių ligų lengviau „pasigauna“ jaunimas, ar gydytojai gali nors epizodiškai pamokyti jį, tarkim, dorovės pagrindų, jeigu šeimoje jų neįgijo? Ar šiandien medikams visai neprivalu nieko auklėti, profilaktiškai šviesti, bet reikia tik dirbti tiesioginį darbą – gydyti?
– Dar kartą noriu pabrėžti, kad gydytojo vaidmuo – ne gąsdinti, moralizuoti, smerkti ar auklėti, bet suteikti visą išsamią informaciją apie galimas infekcijų pasekmes lytinei (reprodukcinei) sveikatai. Gydytojo nuostata – paskatinti žmones nebijoti, nesigėdinti tikrintis dėl šių infekcijų. Juolab kad šiuolaikiniai tyrimai leidžia mėginius iš lytinių organų paimti neinvaziniu būdu. Nedalyvaujant gydytojui pacientas pats galėtų surinkti šlapimą į indelį ir pristatyti jį ištyrimui. Tyrimo tikslumas (jautrumas ir specifiškumas) nuo to nenukenčia ir išlieka labai aukštas.
Profilaktiškai šviesti, patarti, kokių priemonių imtis, paaiškinti jų svarbą – taip pat gydytojo pareiga. Ypač – kalbantis su jaunais žmonėmis, kurie retai išdrįsta paprašyti įvairių „gėdingų“ patarimų.
– Jūs galėtumėte patvirtinti, remdamasi savo kasdiene praktika, kad šiandien visuomenė kur kas labiau rūpinasi asmenine higiena, yra sąmoningesnė ir labiau save saugo, ar dažniau susiduriate su atvejais, kai asmenine sveikata kai kam nelabai rūpi?
– Sutinku, rūpestis sveikata prasideda nuo higienos. Rankų švara, švarus geriamas vanduo, teisingas maisto produktų apdorojimas gali padėti išvengti daugybės ligų, infekcijų. Lytiškai plintančios infekcijos retai plinta per buitinius daiktus, taip dažniau užsikrečia vaikai, kurių imunitetas dar nėra susiformavęs.
Pats pavadinimas sako, kad lytiškai plintančios infekcijos – infekcijos, plintančios per lytinius santykius. Jei bakterija yra apsigyvenusi žmogaus lytinių organų gleivinėje, tai švariausias vanduo, muilas jos neįstengs sunaikinti, kad ir labai kruopščiai vyras ar moteris praustųsi. Bakteriją sunaikintų tik gydytojo paskirti antibiotikai.
Apsisaugoti nuo lytiškai plintančių infekcijų padeda barjerinė kontracepcija (pvz., vyriški bei moteriški prezervatyvai). Tai nėra šimtaprocentinė apsauga ir jaunų žmonių ji nelabai mėgstama, tačiau rizika užsikrėsti nepageidaujamomis infekcijomis žymiai sumažėja.
Turiu pabrėžti, kad vengiant atsitiktinių lytinių santykių, lytinių partnerių kaitos, lytinių santykių išgėrus ar pavartojus narkotikų taip pat galima sumažinti riziką užsikrėsti LPI. Manau, kad ir jauniems pacientams rūpi jų asmeninė sveikata, tik kartais žinių bei drąsos trūkumas neleidžia jiems laiku atvykti pas reikiamą specialistą.
– Dėkoju už pokalbį.
