Islandijoje, kaip naujienų portalui tv3.lt pasakoja pati Loreta, atsidūrė atsitiktinai – prieš penkis metus buvusi bendradarbė atostogų metu pasiūlė nukeliauti į Islandiją be jokio plano. Vienintelis dalykas, kurį žinojo, buvo tik tai, kad turi kur apsistoti. Pradžioje net nesvarsčiusi ten apsigyventi, dabar moteris svetur skaičiuoja jau šeštus metus.
„Neužmiršiu, koks šokas buvo organizmui, kai iš kaitrios vasaros atidūmėm į penkis laipsnius Celsijaus. Košmaras. Vėjas ledinis. Jausmas, jog vėjas pučia be jokios krypties. Kur pasisuksi, visur pučia! Nors imk ir sulipk atgal į lėktuvą! Pamenu, pagalvojau, jog tikrai čia ilgai aš nebūsiu“, – su šypsena prisimena pašnekovė.
Didžiausias įkvėpimas – gamta
Pažindama Islandiją ir jos gamtą, dar ir dabar Loreta negali atsistebėti jos didingumu ir grožiu – greičiausiai, dėl to ir gimė idėja nuostabius gamtos vaizdus atkurti valgomu pavidalu. Ant moters tortų puikuojasi kriokliai, upės, uolos, ugnikalniai ir kiti įspūdingi vaizdai:
„Idėjas čia gimdo pati gamta. Ji tokia įspūdinga, kad gali ne kartą atsidurti jau būtoje vietoje, o ji nušvis visai kitomis spalvomis. Pažiūrėsi kitu kampu, kitu rakursu, ir lyg pirmą kartą vėl regėtum. Kalnų, krioklių, ledynų didybė, žaibiška gamtos stichijų kaita – visa tai negali nežavėti. Tad, turbūt, iš nenutrūkstamos įspūdžių gausos, man įvyko natūralus išsiliejimas tortuose.“
L. Čiunkaitė-Liutkuvienė savamokslė, sako, kad jokiuose konditerijos ar kulinarijos kursuose nesimokė. Ji svarsto, kad, greičiausiai, tam įtakos gali turėti ir tai, jog yra juvelyrė ir keramikė, o ir kiekviename gyvenimo etape kuria – piešia, rašo eiles, siūna, mezga ir užsiima kitomis kūrybiškomis veiklomis.
Paklausta, ar dar pamena pirmąjį konditerinį kepinį, kurį kepė – tąkart jis neatrodė pakankamai ištobulintas jos skoniui, o ir nieko bendro su gamtos motyvais dekoruojamais tortais neturėjo.
„Tai buvo „Napoleonas“, kurį kepiau dukrytės gimtadieniui su didžiuliu užsidegimu, bet prisimenu, kad nebuvau labai sužavėta galutiniu rezultatu. Vėliau aš jį „ištreniravau“ pagal savo skonį“, – pasakojo moteris.
Ir pirmasis tortas vis dar įstrigęs atmintyje. Tuomet Loreta sukonstravo tortą „Samana“, o biskvito panašumas į tikras samanas ir pastūmėjo ant tortų atkurti gamtos peizažus:
„Labai gerai prisimenu pirmąjį tortą, kuris pastūmėjo kurti gamtos elementus ant tortų visiškai netvaria medžiaga – maisto produktais. Tai buvo „Samanos“ tortas, kuris viršijo bet kokius lūkesčius. Aš varčiau rankose žalius biskvito gabalėlius ir negalėjau atsistebėti jų panašumu į samanas, kuriomis nukloti didžiuliai Islandijos plotai. Tada užkunkuliavo minčių fabrikėlis“, – juokiasi ji.
Įkvėpimo moteris ir semiasi iš šalies gamtos – ją fotografuoja, filmuoja, vis peržiūri parsivežtą medžiagą. Ji neslepia, kad gamta čia itin įspūdinga ir niekur kitur nebuvo taip į ją susikoncentravusi, kaip atvykusi į Islandiją.
Pamatę žavisi
Paskutinysis tortas, kurį prieš atostogas darė Loreta, dekoruotas Hvítserkur uola, esančia šiaurės vakarų Islandijoje. Sako, jis įsimintinas tuo, jog konstrukcija – sudėtinga, tačiau rezultatas nudžiugino:
„Vertikali dalis – keliasluoksnis suformuotas tortas, pastatytas ant briaunos, turinčios dvi kiaurymes. Ir visa tai be papildomų tvirtinimo elementų. Darbu likau patenkinta dar ir dėl to, kad iš pažiūrėjimo pavojingai nestabilus, besilaikantis vos ant trijų atramų, tortas išlaikė transportavimo testą ir liko nepakitęs.“
Tortai, papuošti kvapą gniaužančiais gamtos vaizdais, nepalieka abejingų – moteris pasakoja, kad kai kurie net apsiverkia. Tiesa, patys islandai į tokį grožį reaguoja karščiau nei lietuviai.
„Prisipažinsiu, aš nesitikėjau tokių didelių reakcijų, bet jos iš tiesų būna labai emocingos. Žmonės būna labai nustebinti, žiūri iš arti, žiūri iš toliau, sukioja, fotografuoja, netiki. Jie sako, jog negali jo pjauti. Ir mačiau, kaip iš nuostabos ir susijaudinimo, verkė.
Per penkis metus, gyvendama čia, Islandijoje, aš suradau daug draugų, pažįstamų. Ir lietuvių, ir islandų. Tad šiuos tortus yra ragavę ir matę tiek lietuviai, tiek islandai. Tik gal dėl to, kad pačių islandų santykis su savo šalies gamta yra labiau prigimtinis, jų reakcija būna dar emocingesnė, dar karštesnė“, – apie sulaukiamas reakcijas pasakojo moteris.
Tiesa, tortų kepimas – tik hobis, kaip pati sako, tai yra jos pačios saviraiška, kuri šiuo metu liejasi per tortų dekoravimą. Greičiausiai, jei ne kepiniai, tai būtų kažkas kito, tačiau svarsto, galbūt hobis kažkada įgaus ir stabilesnį pagrindą, tačiau dabar mėgaujasi žmonių reakcijomis ir pačiu gamybos procesu.
Paklausta, kiek laiko užtrunka sukonstruoti tokį tortą nuo pat pradžios iki pabaigos, tikslaus atsakymo moteris neturi – niekada neskaičiavo, kiek viskas trunka.
„Niekada neskaičiavau minutėmis, kiek tai trunka. Nes visko vienu prisėdimu nepadarysi. Pirmiausiai kepasi biskvitai, pagrindai. Jiems reikia bent keleto valandų stabilizavimuisi. Tuo pačiu metu gaminami sluoksniai, pertepimai, musai, kurdai ir t.t. Tada formavimas. Vėl brandinimas. Tada jau dekoravimas. Šis etapas yra pati maloniausia dalis ir užtrunka įvairiai – nuo trijų iki šešių/aštuonių valandų. Tad galima sakyti, viskas tęsiasi dvi dienas su pertraukomis“, – procesą pasakojo L. Čiunkaitė-Liutkuvienė.
Tenka paeksperimentuoti
Loreta neslepia, kad pasitaiko visko – prireikia nemažai eksperimentų, kol pavyksta taip, kaip norisi, o ir pažiūrėti vaizdo įrašų, kaip daryti, negali, nes tai – jos unikali, originali idėja.
„Juk niekur apie tai nėra parašyta, jokiame „Youtube“ kanale nerasi informacijos, kaip pagaminti tai, ką aš pati esu sugalvojusi išgauti. Tada vyksta eksperimentai su mažais kiekiais, su nedideliais elementais. Ir tol, kol pavyksta.
Šiuo metu intensyviai vykdau bandymus ties dar nebandytu gamtos elementu. Tai „kietas riešutėlis“, jau pareikalavęs nemaža dublių, bet nuo to azartas tik dar didesnis. Aš jį vis tiek „išlukštensiu“, – šypsosi pašnekovė.
Be abejo, svarbi ne tik torto išvaizda – taip pat svarbus ir jo skonis. Juk žmogus turi pasimėgauti ne tik žiūrėdamas, bet ir skanaudamas. Ir čia Loreta eksperimentuoja, kol pasiekia norimą rezultatą, o jį dar kartą įvertina „degustatorių komanda“. Tiesa, naujų receptų ji neišradinėja – savo skoniui pritaiko tuos, kurie patinka:
„Aš nesu konditerijos gaminių išradėja. Tad, be abejo, dviračio net nesistengiu išrasti. Baziniai receptai jau surašyti be manęs. Bet „prisijaukinti“ pagal save man būtina, nes turbūt nėra nei vieno recepto, kuris mane tenkintų 100 proc. Tad ir vyksta įvairūs proporcijų keitimai, tam tikrų produktų keitimas kitais, sveikesniais.“
Geriausias atradimas pačiai Loretai – liofilizuotos uogos ir vaisiai. Jie ne tik naudingi organizmui, natūralūs ir aromatingi, tačiau puikiai tinka išgauti spalvoms – moters tortuose nėra nenatūralių produktų. Ji šypsosi, kad liofilizuotus produktus vežasi iš Lietuvos, mat lietuviai mokslininkai vieni pirmųjų pradėjo taip apdoroti vaisius, daržoves ir uogas.
O kokia gero torto paslaptis? Jos Loreta neišduoda – juk tortai ir kiti desertai turi turėti paslaptį. Čia ji prisimena savo giminaitę, kuri niekam neišdavė, koks slaptas ingredientas, visus taip užburiantis skoniu.
„Trumpai apie mano giminaitę Genę, kuri nuo neatmenamų laikų Žemaitijoje garsėjo savo nerealaus skonio šakočiais. Atokiausiuose kampeliuose visi žinojo apie jos kepamus, burnoje tirpstančius gardumynus ir jos šmaikštumą. Kai jos paklausdavo, ką ji deda į tuos šakočius, kad jie tokie skanūs, jis atsakydavo, kad nieko ypatingo. Suku, sako, kepu, kartkartėmis įspjaunu ir toliau suku, kepu... Iš tokio atsakymo visi skaniai pasijuokdavo, bet taip niekas niekada ir nesužinojo, kokių laimės pabarstukų ji ten įkrėsdavo“, – su šypsena pasakojo Loreta.
