Stasys Vaičiūnas gimė 1928 m. lapkričio 8 d. Žemaitkiemyje Ukmergės rajone. Mokėsi Žemaitkiemio pradinėje mokykloje, nuo 1949m. Jai tapus septynmete, tęsė mokslą joje. Vidurinę mokyklą baigė Ukmergėje, po to įvairiose rajono mokyklose mokytojavo - dėstė fizikos ir matematikos dalykus. 1953 m. įstojo į tuometinio
Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (nuo 1992 m. VPU) fizikos ir matematikos fakulteto fizikos specialybę.
Po studijų, 1958m. įgijęs vidurinės mokyklos mokytojo kvalifikaciją, S. Vaičiūnas paliekamas darbui instituto Bendrosios fizikos katedroje vyr. dėstytoju. Jo pedagoginį darbą visuomet lydėjo mokslinė ir visuomeninė veikla.
Vadovaujamas Vilniaus Universiteto profesoriaus Henriko Jonaičio, jis parengė fizikos mokslų kandidato (nuo 1992 m. nostrifikuota į daktaro) disertaciją: „Tirpiklio ir oksidacijos įtaka B-karotino elektroniniams ir vibraciniams spektrams“ ir ją sėkmingai apgynė 1967 m.
Kartu su bendraautoriais jis paskelbė per 20 mokslinių bei metodinių publikacijų, ypatingą dėmesį skyrė mokomosios ir didaktinės literatūros leidimui, paruošė 4 mokymo leidinius iš optikos ir mechanikos srities. Šie jo darbai fizikos ir technologijų specialybės studentams buvo labai reikalingi, nes mokymo literatūros lietuvių kalba buvo stokojama.
Atidavė studentams savo širdies ir laisvalaikio dalelę
Pastoviai dirbdamas akademinės grupės kuratoriumi, atidavė studentams savo širdies ir laisvalaikio dalelę, niekuomet nelikdavo abejingas jų rūpesčiams ir reikmėms. Daug metų Jam teko dirbti fakulteto Mokslinės tarybos sekretoriumi, Būsimojo pedagogo fizikos mokyklos vadovu, optikos laboratorijos šefu.
Visus be išimties pavedimus ir įsipareigojimus Jis atlikdavo sąžiningai, tvarkingai ir laiku. Pedagogo darbas, panašiai kaip ir menininko, negali būti įvertintas tik atliktų darbų ar paskelbtų publikacijų skaičiumi.
Tokie pedagogo požymiai, kaip intelektas, sugebėjimas paprastai ir suprantamai paaiškinti sudėtingiausius reiškinius, išreikalauti to paties iš studentų, pati bendravimo kultūra, turi didelę įtaką formuojant jauną žmogų.
Doc. S. Vaičiūnui buvo būdingos visos šios savybės. 1963 m. S. Vaičiūnas kartu su Jone Naiduškevičiūte sukūrė šeimą, išaugino vaikus: sūnų fiziką Tomą (g. 1964 m.), dukrą Simoną (g. 1968 m. -S. Daugintienę) – biologę, kurie sėkmingai tęsia tėvų pradėtą darbą.
Net ir išėjęs į pensiją, S. Vaičiūnas dar kurį laiką dirbdavo pavaduojančiu dėstytoju, konsultuodavo būsimuosius fizikos bakalaurus bei magistrus. Jo šviesus atminimas dar ilgam išliks buvusių studentų ir kolegų bendradarbių atmintyje.
LEU Alumnų draugija reiškia nuoširdžią užuojautą velionio Stasio žmonai Jonei (taip pat atidavusią nemažą duoklę rengiant biologijos mokytojus Pedagoginiame institute), sūnui Tomui, dukrai Simonai, kitiems šeimos nariams ir artimiesiems. Tebus lengva Jam Vilniaus žemelė Kairėnų kapeliuose.
***
Su velioniu atsisveikinama 2023 m. balandžio 4d. Laidojimo namuose (Paco 4) už Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, 1-ji salė, nuo 16 val.
5 d. nuo 9 val. iki 12 val. atsisveikinimas ir urnos išlydėjimas į Kairėnų kapus.
