Ani buvo vos trejų, kai jos tėveliai iš Armėnijos persikėlė gyventi į Vilnių. Prieš septynerius metus Ani, baigusi mokslus, išvyko gyventi į Angliją.
„O prieš penkis metus supratau, kad turėčiau sunerimti dėl antsvorio, - juokėsi Ani. – Pradėjau domėtis sportu, sveika gyvensena. Tai tapo tarsi liga. Netrukus pradėjau lankyti trenerių kursus, kuriuos sėkmingai baigusi pasiryžau darbuotis sporto salėje su klientais“.
Įspūdingi metai
„Iki šiol to nesuvokiu, tai yra neįtikėtina. Tai yra sveiku protu nesuvokiama“, - kalbėdama apie savo debiutinius metus „Wellness“ kategorijos varžybose prisipažino A. Galečian.
Paklausta, kas paskatino žengti į sceną, A. Galečian atvira: „Norėjau būti dar didesnė motyvacija savo klientams“.
„Manau, kad varžybos yra labai geras būdas, jei atletas nori išlaikyti puikią sportinę formą. Nuo ko prasidėjo mano kelionė į sporto salę? Nuo 54 kilogramų svorio! Mano ūgio merginai – tai yra labai daug. Dėl to buvo kaltas tas angliškas maistas, - prisipažino vos 151 centimetro ūgio mergina. Šiais metais trisdešimtmetė mergina spėjo tapti Škotijos „Wellness“ kategorijos čempione, savo jėgas išbandė „Arnold Classic“ varžybose, o šį savaitgalį triumfavo Lietuvos taurės varžybose.
Teko rinktis
Ani manė, kad jos varžybų sezonas pasibaigė prieš dvi savaites Anglijoje ir jau ramiai krovėsi daiktus atostogoms Lietuvoje. „Trečiadienį parskridau į Lietuvą ir treneris pranešė, kad šeštadienį – varžybos, kuriose bus ir „Wellness“ kategorija. Gerai, kad dėl viso pikto buvau į lagaminą įsimetusi savo varžybinį bikinį. Šiek tiek abejojau, ar sugebėsiu „grįžti į formą“, - pasakojo atletė. – Juk pasibaigus sezonui aš valgiau tris dienas „non stop“, priaugau tris kilogramus svorio. Tačiau susiveržiau diržą...“
Mergina teigė visada norėjusi užlipti į lietuvišką fitneso sceną. „Nuolat kartojau, kad to noriu. Pasitaikė proga – lipau. Nepaisiau to, kad tik parskridusi į Lietuvą susirgau, negalvojau apie tai, kad varžybų dieną mane purtė temperatūra. O dabar labai džiaugiuosi“, - laikydama taurę savo rankose ir besitaisydama savo čempionė karūną pasakojo Ani.
Paklausta, kodėl pasirinko būtent „Welness“ kategoriją, mergina prisipažino, kad savo jėgas yra bandžiusi ir bikinio kategorijoje. „Tačiau tada išgirdau, kad turiu per daug raumeningas kojas. Privalėjau „deginti“ kojas arba rinktis kūno fitneso kategoriją. Esu mažytė, kūno fitneso kategorijoje atrodyčiau labai negražiai, - kalbėjo A. Galečian. – Tada nusprendžiau, kad varžybose daugiau niekada nedalyvausiu. Tačiau šiais metais atsirado „Welness“ kategorija“.
Gyvenimo būdas
„Aš labai sunkiai dirbau. Mano pasiruošimo laikotarpis truko devynis mėnesius – labai ilgai. Tai sekina tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Kartais būna akimirkų, kai prarandi norą gyventi, pasižiūri į veidrodį – taip, tu esi graži, bet tai nieko nereiškia, kai nori valgyti, esi pavargusi, - spaudė šypseną Ani. – Varžybos yra sunkus ir alinantis darbas. Šypsenos, kurias jūs matote žurnaluose, scenoje – tai yra galutinis taškas, kurį pasiekę žmonės yra laimingi. Kelionė iki galutinio taško? Dažniausiai tai būna malonumas, tačiau kartais tai yra itin sunku“.
Paklausta, kur yra jos galutinis tikslas kelionėje sporto keliu, Ani prisipažino tiesiog norinti būti sveika ir graži. „Man jau trisdešimt! Ir aš savimi didžiuojuosi, kai pamatau savo bendraklasių nuotraukas... Ne, nenoriu nieko įžeisti, tačiau manau, kad mano išvaizdą lemia mano gyvenimo būdas, - kalbėjo A. Galečian. – Man patinka būti sveikai. Aš nevaikštau į klubus, aš negeriu, nerūkau, bet man to ir netrūksta. Juk esu jauna, graži, lipu į sceną, laimiu. Ir faktas, kad kažkam esu motyvacija, man labai daug reiškia“.
„Aš dar grįšiu“
„Anglijoje sportuoja visi. Džiaugiuosi, kad pastaruoju metu sportas populiarėja ir Lietuvoje: žmonės pradeda domėtis, jie samdosi trenerius, požiūris į fitnesą platėja. Anglijoje nueiti į sporto klubą yra tas pats, kas nueiti į parduotuvę. Tai yra labai natūralus dalykas, - kalbėjo Ani. – Žmonės jau galvoja apie savo dietas, tikiu, kad fitneso pasaulis tik augs ir viliuosi, kad kitais metais „Wellness“ kategorija bus dar gausesnė“.
Ani teigė, kad užsienyje sportas labiau „įkandamas“. „Žmonės gali sau leisti samdytis trenerius ir valgyti krevetes kas antrą dieną, - kalbėjo A. Galečian. – Ten jie gali sau leisti valgyti geresnę mėsą ir daržoves. Įsivaizduokite, kiekvieną dieną. Tai yra normalu. O čia? Sportininkai „sėdi“ dažniausiai apsikabinę vištieną. Sutikime, kad sveikai maitintis nėra pigu. Todėl manau, kad Lietuvoje ne visi turi galimybę pasiruošti varžyboms. Taip, sveikai galima valgyti ir pigiai, bet užsienyje tai yra paprasčiau. Ten yra visai kitokia kultūra: grįžau namo, man reikėjo orkaitėje išsikepti vištą be druskos, be jokių priedų. Mano tėvukai to nesuprato, mano kaimynai to nesuprato. Jie pagalvojo, kad man negerai su galva. Pabandžiau jiems paaiškinti, bet likau nesuprasta“.
Tačiau Ani nesmerkia ir yra įsitikinusi, kad Lietuva netrukus pasieks aukštesnį sveikos gyvensenos suvokimo lygį. „Tikiu, kad žmonės vis labiau pradės domėtis fiziologija, fitnesu... Aš dar grįšiu ir viską jiems paaiškinsiu“, - juokėsi mergina.
