Tai įvyko prieš keturis metus. „Tiesą pasakius, nejaučiau jokio noro varžytis. Tai padaryti mane pastūmėjo pirmoji mano trenerė Greta Malinauskienė, - pasakojo Indrė. – Esu labai dėkinga jai už tai, nors tuo metu net nesupratau, kam „pasirašiau“.
Atletė prisipažino, kad tuo metu net nesitikėjo, kad išbus šiame sporte visus keturis metus ir pasieks gerų rezultatų. „Tačiau po pirmųjų varžybų atsirado noras varžytis ne su kitomis merginomis, o su savimi, pasiekti daug geresnių rezultatų nei anksčiau. Šis požiūris išliko iki šiol“, - teigė I. Balevičiūtė.
„Kietesnė“ kategorija
„Esu viena iš tų merginų, kurios nemėgo kūno kultūros pamokų mokykloje ir nelankė jokių sporto būrelių, o laisvu laiku neveikė nieko aktyvaus, - teigė 23-ų atletė. – Kažkiek užsiiminėjau šokiais... Tačiau man pritrūko disciplinos ir konkretaus tikslo, kuris skatintų tobulėti“.
Indrės manymu, merginas į sporto sales veja noras gražiau atrodyti, svajonė turėti tobulą kūną. „Mane labiausiai pastūmėjo noras tiesiog prasmingiau praleisti laisvą laiką ir fiziškai sustiprėti bei geriau jaustis, nes kažkada gyvenimo būdas buvo padrikas: mažai judėjimo, jokio režimo ar sveikos mitybos. O gražėjančios kūno linijos buvo tarsi šalutinis to efektas, kuris man labai patiko“, - nusijuokė mergina.
Ji pasakojo, kad tik pradėjusi dalyvauti varžybose nieko nesupratusi apie skirtingas atletų kategorijas. „Tiesiog ėjau ten, kur siūlė treneriai, - teigė Marijampolės „Tauro“ sporto klube sportuojanti I. Balevičiūtė. – Dėl kūno proporcijų jie man pasiūlė varžytis būtent kūno fitneso kategorijoje. Sutikau, o vėliau, pradėjusi domėtis šiuo sportu, suvokiau, ko reikia kiekvienai kategorijai. Norėjau likti kūno fitneso kategorijoje. Priežastis? Nes čia kiek „kietesnė“ kategorija už bikinį“.
Kūno fitnese yra reikalingas didesnis raumenynas ir kūno ryškumas, išskirtinis kategorijos bruožas – „V“ formos torsas, siaura talija, išraiškingi pečiai. „Bikinio kategorija tiek raumenynu, tiek ryškumu yra daug švelnesnė. Plika akimi tai tikrai yra matoma stebint varžybas“, - pabrėžė I. Balevičiūtė.
Turi viziją
„Mūsų kategorija nėra gausi dalyvių... Kiekvieną sezoną matome, kad bikinio kategorija yra kur kas gausesnė, tačiau negalėčiau pasakyti, kad kūno fitneso kategorija silpnėja, - teigė I. Balevičiūtė. - Yra nuolatinių dalyvių, kurios kartelę laiko labai aukštai. Kadangi įdirbio šis sportas reikalauja daug – naujoms sportininkėms yra sunkoka vytis senbuves. Juk dalyvauti tik tam, kad pretenduotų į paskutines vietas, niekas nenori“.
Pasak Indrės, jos aplinkoje retai atsiranda drąsuolių, tiesiai į akis sakančių, kad sporto salė ir fitnesas - ne moteriška.
„Į akis to niekas nesako, tačiau žinau, kad tokios kalbos sklinda, - kalbėjo atletiškoji Indrė. – Moteriškumas? Tai ne tik kūnas, tai ir charakteris, ir požiūris į gyvenimą. Žinoma, stebint užsienio varžybas, ne visomis sportininkėmis žaviuosi, kai kurios tikrai peržengia moteriškumo ribas. Tačiau pastebiu, kad ir aukštesnių rezultatų pasiekia tos, kurios išlaiko moteriškumą, švelnumą, savo tvirtą kūną pateikia itin skoningai ir gražiai. Aš irgi noriu tokia būti.
Indrė teigė visuomet sekdavusi daugkartinės Lietuvos čempionės Renatos Marcinkutės karjerą. „Man patinka pasitikinčios savimi moterys, kurios nuolat tobulėja. Tačiau didžiausia motyvacija esu pati sau. Turiu viziją, ko noriu ir tikiu, kad galiu tai pasiekti“, - sakė sportininkė.
„Nuotykių“ netrūksta
„Dalykams, kuriuos myliu, kurie man patinka, galiu atiduoti visą savo laiką ir jėgas. Būtent taip atsitiko su fitnesu, - šypsojosi I. Balevičiūtė. - Manau, kad valią ir charakterį tikrai galima išsiugdyti, tik reikia pačiam to norėti. Nes mes net neįtariame, kiek daug galime padaryti... Taip, būna sunkių momentų, tačiau nusiteikiu pozityviai ir einu toliau“.
Indrė yra įsitikinusi, kad po blogos dienos visuomet ateina gera. „Neįtikėtina, bet ši mano taisyklė visuomet pasitvirtina, - sakė atletė. – Nesu labai emocinga, ypač, kai emocijos blogos... Kai būna sunku, visuomet bandau įžvelgti teigiamus dalykus mažiausiuose dalykuose, atsipalaiduoti padeda muzika, kavos puodelis, netolima kelionė, gamta, buvimas su mylimuoju, draugais, šeima. Nereikia leisti blogoms emocijoms savęs užvaldyti“.
Ji prisipažino kiekvieną kartą su dideliu nekantrumu laukianti lipimo į sceną. „Tačiau reikia numalšinti drebuliuką, pasiruošti scenai. Tai pavyksta automatiškai, kai matau aplink susikaupusią komandą ir žinai, kad tuoj bus ta lemtinga akimirka, dėl kurios taip sunkiai dirbai, - teigė Indrė. – O per varžybas visuomet būna kokių nors netikėtumų“.
Šiais metais, pavasario sezoną, net du kartus skirtingose varžybose jau atsiėmusi pirmos vietos apdovanojimą ir eidama nuo scenos užkulisiuose mergina krito nuo laiptelių. „Nes iš tos užplūdusios laimės nieko daugiau aplink nemačiau, - juokėsi Indrė. - Kitą kartą, mane vos spėjo nugrimuoti prieš pasirodymą scenoje, buvau panikoje... Tačiau dabar suprantu, kad manęs niekas nesustabdys“.
