Biržuose gimusio Lietuvos krepšinio profesoriaus trofėjų lentynos jau seniai kenčia nuo didelės naštos, bet žymusis treneris išlieka kuklus ir nesureikšmina savo pergalių sporto pasaulyje. 86-o gimtadienio išvakarėse bendraudamas su tv3.lt. portalu V.Garastas spindi paprastumu ir noriai dalijasi savo gyvenimo išmintimi.
„Tikrasis" sąjūdžio tėvas
Veikiausiai bent kiek Lietuvos krepšinio istoriją menantys žmonės puikiai prisimena atkurtos Lietuvos vyrų nacionalinės rinktinės pergales Barselonos olimpinėse žaidynėse, kuriose mūsiškiai pasipuošė bronzos medaliais. Ne daug trūko, jog šios rinktinės vairas būtų patikėtas ne V.Garastui ir mes niekada nesužinosime, kaip tai būtų pakeitę Lietuvos sporto metraščius.
„1992 metais dirbau buvusioje Čekoslovakijoje, kur treniravau vieną pajėgiausių šios šalies komandų. Kartą man paskambino Valdemaras Chomičius (vienas Lietuvos rinktinės lyderių) ir pareiškė, kad be manęs jie olimpiadoje nežais. Man neliko nieko kito, kaip „mesti" visus darbus užsienyje ir grįžti į Lietuvą. Mes visą laiką buvome kaip šeima, kartu užaugome krepšinio aikštelėje. Rinktinės žaidėjai nenorėjo be manęs vykti į Barseloną, o ir aš pats negalėjau būti be jų"
Strategą iki šiol žavi bronzinės Lietuvos komandos narių ištikimybė. Atgavus nepriklausomybę net 10-ies ekipos žaidėjų keliai pasuko į užsienio klubus, tačiau visi vieningai grįžo ginti šalies garbę ir šis lojalumas buvo vainikuotais istoriniais medaliais. Anot Garasto, tuo metu nė viena kita sporto šaka Lietuvoje negalėjo pasigirti tokiais sportininkų sentimentais.
„Pamenu, po nepriklausomybės atkūrimo ne vienas geras Lietuvos futbolininkas ar rankininkas pasinaudojo proga išvykti iš Lietuvos, buvo ir tokių, kurie suskubo pasikeisti pilietybę. Daugelis jų net nesivargindavo padėti šalies rinktinėms tarptautinėse varžybose. Tiesiog nebuvo žmonių galėjusių sukontroliuoti šią situaciją. O krepšinis iškart kilo į viršų – dukart (1992, 1996) lipome ant garbės pakylos olimpinėse žaidynėse, tapome Europos vicečempionais (1995).
„Mes net ir savo kelionę rinktinėje pabaigėme visi kartu. Po Atlantos olimpinėse žaidynėse iškovotų bronzos medalių susėdome prie stalo ir nusprendėme, kad atėjo laikas suteikti progą pasireikšti kitiems. Vyrai man pasakė, kad privalau trauktis ir aš, nes jie išeina. Taip ir baigiau savo karjerą rinktinėje." – su šypsena veide prisiminė V.Garastas.
Daugeliui mūsų nacionalinės vyrų krepšinio rinktinės pasirodymas Barselonos olimpinėse žaidynėse leido galutinai patikėti, kad ir vėl esame nepriklausoma tauta, galinti pati viena apginti savo garbę tarptautinėje arenoje. Nacionalinei komandai pirmą kartą iškovojus olimpinius bronzos medalius, lietuviai netruko pakrikštyti V.Garastą „tikruoju" sąjūdžio tėvu, atimdami šį titulą iš Vytauto Lansbergio. Tuo metu Lietuvos krepšinio pergalės stiprino šalies nepriklausomybės jausmą, o šių pergalių kalvis Garastas buvo „pasmerktas" amžinai šlovei.
Alga – 2 litai
Prisiminęs istorines atkurtos Lietuvos krepšinio pergales, oranžinio kamuolio ekspertas atskleidė šiandien sunkiai įsivaizduojamus faktus. Pasirodo, Tarybų Sąjungos laikais, eilinio Kauno „Žalgirio" žaidėjo alga siekdavo vos 200 rublių.
„Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, buvo keičiami rubliai į litus. Anuomet 100 rublių buvo prilyginta vienam litui. Vadinasi, buvo laikai, kai mūsų komandos žaidėjai gaudavo 2 litų algą. Dabartiniai sportininkai to tiesiog nesuprastų."
Ilgametis „Žalgirio" ekipos treneris prisiminė vieną šmaikščią istoriją apie tuometinius atletų uždarbio skirtumus Europoje. Daugkartiniai Lietuvos čempionai nuvykę į Madridą rungtyniauti prieš karališkąjį „Real" klubą, turėjo galimybę pavartyti vien tik apie krepšinį rašančio ispanų „Gigantes" žurnalo puslapius. Čia jų akys greitai pastebėjo straipsnį apie būsimų varžovų algas ir visi liko daugiau nei nustebę, kad kai kurie iš jų uždirba 37 tūkst. JAV dolerių per mėnesį.
Latvija – antrieji namai
Skaniai pasijuokę iš dabartinių ir anų laikų krepšininkų algų skirtumų, kartu su V.Garastu keliamės į jo asmeninį gyvenimą, kuriame, pasirodo, yra vietos ne tik krepšiniui. Biržuose augęs legendinis Lietuvos treneris yra užkietėjęs žuvies mėgėjas ir to neslepia.
„Strimeles pirkau, žinai tokias žuvis? Lietuvoje jų nepagauna, o Rygoje – nors su vežimu vežk. Gerai, kad latviai šalia gyvena, atveža mums skanios žuvies parduoti" – dar pokalbio pradžioje apie svarbiausią savo dienos pirkinį užsiminė garbės pilietis.
Nuo gimtojo Biržų miesto vos 90 km nutolusi Ryga greitai tapo bene dažniausiai lankoma ilgamečio trenerio vieta. Vaikystėje jis kartu su savo bendraamžiais dažnai vykdavo į Latviją žaisti krepšinį prieš vietines jaunimo komandas. Strategas prisiminė, kad tada buvę labai sunku laimėti dėl tendencingo teisėjavimo latvių naudai. Iki 35 metų profesionaliai krepšinį žaidęs biržietis pripažįsta, kad tokios situacijos užgrūdino ir nepaisant priešininkų „sukčiavimo" pergalėmis dažniau mėgavosi lietuviai.
„Ryga visą laiką buvo Baltijos šalių epicentras. Tai pramone gyvas uostamiestis, kuriame ir mano pamėgtos žuvies plaukioja kur kas daugiau. Dažnas europietis žinojo, kas yra Ryga, nors ir galėjo būti nieko negirdėjęs apie Baltijos jūros šalis. Panašios tendencijos išliko iki šių dienų. Neretai užsieniečiui prasitaręs, jog esi iš Lietuvos, išgirsi klausimą, ar mes kalbame apie Rygą." – Latvijos sostinės paveikslą piešė garsusis treneris.
Netrukus V.Garastas atskleidžia esąs kiek nuliūdęs dėl Latvijos sostinės istorijos. Anot jo, šiame mieste jau ilgą laiką karaliauja rusai, o seniau net buvę laikai, kai vietiniam latviui užtrukdavo ilgiau susirasti gyvenamąjį būstą, vien tik dėl to, kad jo pase nurodyta pilietybė nebuvo rusas.
„Dažnai girdžiu teiginius, kad pas mus Vilniuje labai daug rusų. Bet tai nėra tiesa. Pasižiūrėkite į Rygą, ten jų tikrai daug. Kasdienis atvejis, kai gatvėse rusų kalba skamba kur kas garsiau ir dažniau nei latvių. Jiems ten sukurtos idealios sąlygos gyventi. Pas mus taip tikrai nėra. Vilniuje apsigyvena vis daugiau jaunų žmonių užaugusių kituose Lietuvos miestuose. Tai keičia ir bendrą demografinę situaciją mūsų sostinėje."
Lietuvoje pasigenda vėžių
Draugai ir kolegos Vladą Garastą dažnai vadina vėžių ekspertu. Biržietis pripažįsta, kad vėžių gaudymas senas jo hobis, kurį yra priverstas pamiršti, kadangi, anot jo, Lietuvoje praktiškai nebeliko vėžiagyvių.
„Anksčiau žinojau pora gerų vietų šalia Biržų ir Druskininkų. Žinoma, jų buvo ir daugiau, bet aš šias vietas mėgau labiausiai. Tačiau dabar Lietuvoje beveik neliko vėžių. Tenka dažnai girdėti, kaip žmonės Lietuvoje juos gaudo ir su tinklais, bet vis tiek lieka nieko nepešę" – bene pirmą kartą pokalbio metu atsiduso gerbiamas treneris.
Jo manymu dėl to kaltos cheminės trąšos ir pesticidai patenkantys į vandens telkinius Lietuvoje. Patvirtindamas vėžių eksperto pravardę pašnekovas netrunka pastebėti, kad vėžiai geba funkcionuoti tik švariame vandenyje, ir primena, kad galima drąsiai gerti vandenį, kuriame savo gyvenimo dienas skaičiuoja vėžiagyviai.
„Civilizacija žudo ir mes jai bet kuriuo atveju pralaimėsime" – tiesiai šviesiai rėžė Garastas.
Vengia šlovės spindulių
Praėjusiais metais „Lietuvos garbės" projekte už gyvenimo nuopelnus apdovanojimo sulaukęs Vladas Garastas pasižymi vienu bruožu, kuriam labai sunku atsispirti. Sulaukęs pagyrimų iš aplinkinių biržietis tik nusišypso ir greitai vėl pamiršta apie save bei pradeda vardinti kitų nuopelnus. Iškalbos nestokojantis didis Lietuvos pilietis visada turi ką papasakoti, bet nėra linkęs garsiai kalbėti apie savo pasiekimus, kurių galėtume pavydėti kiekvienas iš mūsų.
„Jeigu mane apdovanojo už nuopelnus Lietuvai, veikiausiai buvo dėl ko, gal kažką gero ir nuveikiau" – prisiminimais apie „Lietuvos garbės" projektą dalinosi kuklumu pasipuošęs biržietis.
Taip ir nespėjęs „pasimaudyti" savo šlovės spinduliuose garsusis pašnekovas netrukus pradeda pasakoti, ką gero gyvenime jau spėjo nuveikti jo anūkai, pasidžiaugė augančiais proanūkiais. Mūsų pokalbis daugiau jau niekada nepakryps link šio didžio apdovanojimo už nuopelnus Lietuvai, nors dažnas galėtų apie tai kalbėti be sustojimo, bet tik ne V.Garastas.
Niekada nebūtų politikas
Devintą gyvenimo dešimtmetį skaičiuojantis Vladas Garastas spėjo save išbandyti ne viename vaidmenyje, tačiau prisipažino niekada rimtai nesvarstęs galimybės tapti politiku.
„Manęs ne kartą yra klausę, kodėl aš netapau politiku. O aš vis atsakydavau, kad tai man būtų tik pakenkę. Kai priklausai vienai iš partijų, savaime sumažėja draugų ratas. Įsivaizduokite situaciją, kai aš būdamas Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidentas einu prašyti finansinės paramos iš valdžios, kurios pirmininkas būtų kitos partijos atstovas. Kaip jūs manote, ar man suteiktų paramą? Aš tai manau, kad jokių pinigų negaučiau, nebent pažadėčiau kažką atiduoti arba priimti atitinkamai pusei naudingą politinį sprendimą." – apie galimus politikos labirintus kalbėjo Garastas.
Treneris pasidžiaugė, kad visada sulaukdavo bent minimalios valdžios paramos ir buvo mėgiamas svarbiausių šalies politikos atstovų. V.Garastas net neabejoja, kad tapęs politiku, būtų tik susigadinęs savo reputaciją ir įsigijęs priešų. O ir gyvenimas be politikos, anot jo, yra širdžiai mielesnis.
Perspėja dėl technologijų žalos
Daugybę naudingų gyvenimo patarimų galintis suteikti Vladas Garastas pokalbio pabaigoje prisiminė pora situacijų, kurios puikiai iliustruoja šiandienos technologijų įtaką visuomenei.
„Neseniai teko apsilankyti „Žalgirio" Eurolygos rungtynėse, kai šalia manęs sėdėjo dvi jaunos merginos. Visą susitikimą jos maigė telefono mygtukus tarsi aukščiausio lygio pianistės. Matosi, kad gerai įgudusios šioje srityje, tikros profesionalės! Tačiau vos kelis kartus mačiau jas stebinčias įvykius krepšinio aikštelėje. Tai kokio velnio eiti į tas rungtynes, jei tu net nesi jose?" – klausė ironijos nestokojęs V.Garastas.
Krepšinio legenda papasakojo ir apie buvusio LKF generalinio sekretoriaus Mindaugo Balčiūno nuolatinę „draugystę" su telefonu: „Pamenu, dažnai kartu su Mindaugu iš Kauno automobiliu keliaudavome į Vilnių ir jis galėjo visą kelionę prakalbėti telefonu. Išlipęs iš transporto priemonės jis dažnai atrodydavo sumišęs, perbalęs ir prisipažindavo negalintis prisiminti, kuriam asmeniui jam dar reikia paskambinti."
„Nusiramink, – sakydavau aš. – Jie tau patys paskambins, jeigu tai tikrai bus svarbu. Žinoma, Mindaugas atliko daug svarbių darbų, buvo labai aktyvus, bet jo sveikata dėl to tikrai kentėjo. Yra tekę girdėti šios srities specialistų teigiančių, jog kalbėti telefonu negalima daugiau nei 10 minučių, kitaip pokalbis turės neigiamos įtakos sveikatai."
Po šių V.Garasto žodžių abudu tarsi susimąstome ir prisimename, kad ir patys jau gerą pusvalandį bendraujame telefonu ir nesiruošiame sustoti. Lieka dar daug nepaliestų temų, daug neišsakytų protingų minčių iš gerbiamo trenerio lūpų, todėl pažadame vienas kitam sekantį kartą susitikti akis į akį ir viską aptarti iki smulkmenų. Galbūt iki tol ir vėžiai Lietuvoje nustos slapstytis ir legendinis vėžių ekspertas pasidalins savo gaudymo įgūdžiais.
