Ketverius metus šia veikla užsiimanti moteris sutiko papasakoti, kaip atrodo mediatoriaus darbas, su kokiais iššūkiais ji susiduria ir ką laiko aukščiausiu savo darbo rezultatu. Itin dažnai pačiame konfliktų epicentre atsidurianti Vidmantė atvira – apie šį darbą ji anksčiau negalvojo, tačiau dabar be to neįsivaizduoja savo kasdienybės.
„Iš pradžių manęs tai nedomino, aš pernelyg į tai nesigilinau. Tačiau tuo metu dirbau teisėjo padėjėja ir teismo pirmininkė nusprendė, kad visi turi dalyvauti mokymuose apie mediaciją. Nuvažiavau į seminarą ir mane taip užkabino, kad aš ir dabar tuo degu“, – šio kelią pradžią prisimena pašnekovė.
Mediatorius turi būti įvairiapusiškas
Pasidomėjus, kaip paprastai būtų galima paaiškinti, ką gi tas mediatorius daro, Vidmantė nurodo, jog jo misija yra padėti žmonėms susitarti konfliktinėse situacijose. Pati pašnekovė daugiausiai dirba su žmonėmis, kurie nusprendžia skirtis, dalijasi nepilnamečių vaikų globą, tačiau mediatoriai gali padėti ir, pavyzdžiui, ginčuose dėl verslo.
Norint dirbti mediatoriumi, reikia atitikti tam tikrus reikalavimus – turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą, būti išklausius specialius mokymus ir išlaikius egzaminą. Nemažiau svarbios yra ir asmeninės savybės.
„Visada pabrėžiu, kad mediatoriui pirmiausia turi būti įdomūs kiti žmonės, jis turi norėti padėti jiems išspręsti problemas. Pastebiu, kad labai sėkmingai dirba tie, kurie prieš tai savanoriavo, kurie yra įpratę padėti kitiems“, – sako V. Bartašienė.
Anot jos, mediatorius turi būti labai įvairiapusiškas žmogus, kadangi viename mediacijos etape jis pats turi labai daug kalbėti, vėliau – tik klausyti, uždavinėti klausimus, reflektuoti, suvaldyti diskusiją, kad ji nevirstų įžeidinėjimų vienas kitam lavina:
„Mediatorius turi mokėti išklausyti, susisteminti informaciją, būti iškalbingas, nešališkas ir kartu jautrus. Labai svarbu atrasti, kur šalys vis dėl to sutaria, net jei tai smulkmena, todėl reikia atidžiai gaudyti mintis ir parodyti, jog tarp sprendimų yra bendri taškai.“
Didžiausias pasiekimas – kai žmonės sugeba kalbėtis be mediatoriaus
Pašnekovė nurodo, kad per vieną iš mediacijos etapų žmonėms leidžiama tiesiog išsikalbėti. Tuo metu kita šalis nepertraukinėja, neuždavinėja klausimų, tik klausosi, kokias mintis dėsto kita pusė:
„Šis etapas reikalingas tam, kad žmonės išgirstų. Kartais būna taip, kad žmonės pragyvena daug metų, bet bendrauja taip: vienas pradeda šnekėti, kitas įsiterpia ir žmogus niekada nebūna išklausytas, ypač, jei jis tylesnis.
Jei žmogus išsikalba, jam palengvėja, o kitas jį pagaliau išgirsta. Šitą etapą mėgstu labiausiai, nes labai dažnai būna, kad žmonės ateina į kitą etapą ir sako – žinokit, man palengvėjo. Nors jie ir kalba apie skausmingus dalykus, kažkoks efektas yra.“
Vidmantė ir kiti mediatoriai stengiasi žmonėms įduoti įrankius, kurie parodo, kaip reikia diskutuoti, kalbėtis. Todėl aukščiausiu pasiekimu šiame darbe pašnekovė laiko momentą, kai klientai pradeda patys tartis tarpusavyje.
„Aukščiausias rezultatas man yra tada, kai žmonės patys tarp savęs pradeda šnekėtis. Būna tokių atvejų, kai žmonės kalbasi tik pas mane, todėl pasiekti susitarimą yra sunku. Bet jei jie ima kalbėtis, paleidžia nuoskaudas, išgirsta kitą pusę – man tai didžiulis pasiekimas“, – dalijasi teisininkė mediatorė.
Būna, kad žmonės susitaiko
Dar vienas pasiekimas, kuriuo džiaugiasi mediatoriai, kai į juos dėl skyrybų kreipęsi žmonės po mediacijų susitaiko.
„Pas mus, Mediacijos ir teisinių paslaugų centre, su kuriuo bendradarbiauju, visi mediatoriai yra už tai, kad šalys susitaikytų. Bet, aišku, neprimetame to, jei žmonės nori skirtis. Esu girdėjusi tokį posakį, kad šalutinis mediacijos poveikis yra šalių susitaikymas. Mediacijos tikslas nėra sutaikyti žmonių, bet padėti jiems taikiai susitarti dėl sąlygų.
Tačiau mano pirmas klausimas visada būna, ar jūs tikrai apsisprendę skirtis? Kol to neišsiaiškini, tol prie sąlygų nepereini“, – pasakoja moteris.
Tiesa, ji atskleidžia, kad toks šalutinis poveikis jos praktikoje yra pakankamai retas dalykas:
„Yra buvę keletas atvejų, kai žmonės susitaiko, bet pabūna pusę metų ir vėl sugrįžta. Bet aš vis tiek sakau, kad tai yra geriau, nei išsiskirti ant karštųjų, visada geriau pabandyti dar kartą. Yra buvę ir tokių atvejų, kai žmonės susitaikė ir negrįžo, bet tokių vienetai, tai daugiau išimtinis atvejis.“
Stengiasi ir šviesti žmones
Nuo šių metų pradžios mediacija tapo privaloma besiskiriančių šeimų bylose, kai kyla kokie nors ginčai. Pašnekovė nurodo, kad bene dažniausiai konfliktai būna susiję su nepilnamečių vaikų globa, o pastaruoju metu ji pastebi naują tendenciją.
„Dabar vyrai yra labai suaktyvėję, tapę sąmoningesni, siekiantys vienodo bendravimo su vaiku arba net kad vaikas gyventų su jais. Pastebiu, kad vyrai nori didinti bendravimo su vaikais tvarką“, – atskleidžia Vidmantė.
Ji neslepia, kad sprendžiant konfliktines situacijas, dažnai į pagalbą pasitelkia ir kitas priemones, stengiasi tam tikra prasme žmones šviesti:
„Rekomenduoju knygas, siunčiu filmų nuorodas, užduodu namų darbų, retkarčiais siunčiu ir pas psichologą.“
Privalo laikytis nešališkumo
Vidmantė neslepia, kad vienas iš sudėtingiausių iššūkių jos darbe – išlaikyti nešališkumą, kuris yra vienas iš mediacijos principų. Tačiau atsiriboti nuo asmeninio vertinimo jai padeda tam tikrų taisyklių laikymasis.
„Pirmiausia, stengiuosi nebendrauti su viena šalimi pirmiau, kad nesusidaryčiau įspūdžio, stengiuosi, kad jos į susitikimą ateitų abi. Kai išgirsti paeiliui, matai kartu, tada yra lengviau atsiriboti nuo asmeninių vertinimų.
Jei pačiam kyla abejonių, ar gali būti šališkas, ar ne – reikia pasakyti kitai pusei apie tas abejones. Taip šalis gali pasirinkti, ar ji dirbs toliau su tavimi, ar rinksis kitą mediatorių. Taip pat stengiuosi vienodai laiko bendrauti su abejomis šalimis, suteikti tiek pat laiko kalbėti.
Mes kiekvienas turime vertinimus, vienas žmogus mums gali atrodyti priimtinesnis, kitas mažiau priimtinas. Čia ir yra profesionalumas sugebėti nuo to atsiriboti“, – neabejoja pašnekovė.
Ji neslepia, kad susiduria su įvairiomis, ne visada pačiomis maloniausiomis situacijomis. Štai, pavyzdžiui, kartą ji sulaukė grasinimo, jog prieš ją parašys skundą, nes ji neva nesilaikė nešališkumo. Tačiau pašnekovė sako suprantanti, jog dirba konflikto epicentre, todėl tokie atvejai yra neišvengiami.
Mediacija keičia ir ją pačią
Mediatorė pasakoja, kad ne visada šalims pavyksta susitarti taikiai, todėl nemaža dalis žmonių po mediacijos vis dar eina į teismą. Tačiau pasiekti taikūs susitarimai po truputį leidžia matyti, jog mediacija padeda keisti žmonių mentalitetą:
„Mediacijoje išmokta patirtis gali pasitarnauti ir darbe, ir namuose, ir bendraujant su vaikais. Aš net tikiu, kad taip formuojasi taikos kultūra. Naivu būtų tikėtis, kad viskas masiškai pasikeis, bet manau, kad žmonės, pabuvę mediacijoje, pamatys, jog tokiu būdu spręsti konfliktus yra gerai.“
Pašnekovė neslepia, kad ir ji pati iš mediacijų labai daug ko išmoksta.
„Mediacija mane keičia kaip žmogų. Pirmiausia ne tik su klientais mokaisi, bet ir namuose išbandai viską su šeimos nariais, tada būna lengviau mediacijoje. Ir atvirkščiai.
Taip pat mediacijoje klausai žmonių ir pamatai kokias nors savo savybes, galvoji – aš pati tokia esu. Todėl kartais kyla noras keisti save“, – sako Vidmantė.
Ji neslepia, kad ne visada pavyksta uždaryti darbo duris ir atsiriboti nuo patirtų emocijų, neparsinešti jų namo.
„Kartais būna taip, kad ta emocinė būsena yra ne tokia, kad aš sau patikčiau. Net nesupranti, iš kur ji yra, bet paskui pagalvoji, kad darbas čia tikrai yra emociškai sunkus. Aš nesu iš tų, kur uždarau duris ir pamirštu.
Todėl geriausias poilsis man yra laikas sodyboje – išeiti pasivaikščioti po mišką, pakvėpuoti grynu oru. Taip išsivalau, pabūnu su savimi. Žinoma, labai padeda ir šeima, kuri mane labai palaiko“, – sako teisininkė mediatorė.
