Moteris neslėpė nuostabos pamačiusi, kaip elgiasi kelionės metu sutikti kiti lietuviai. Jos teigimu, kraštiečiai nebuvo linkę nei kalbėti, nei nusišypsoti savo sutiktai lietuvei.
„Visai neseniai ilsėjausi su draugais Varšuvoje. Pasirinkome kaimynę Lenkiją ir dėl kainų, ir dėl pramogų. Norėjosi atsikvėpti nuo darbų ir rutinos, o netoli esanti Lenkija pasirodė geras pasirinkimas.
Kelionės metu daug vaikščiojome po miestą, ėjome apsipirkti. Gatvėse mačiau ne vieną lietuvių automobilį. Kaskart pamačius man suvirpėdavo širdis – vis atrodydavo, kad štai, kraštiečiai yra taip arti, galėtume pasisveikinti, gal net pasitarti, kokias vietas reikėtų aplankyti, ko nepraleisti, būnant svečioje šalyje.
Vis dėlto kiekviena akistata su lietuviais mane nuvildavo. Su viena šeima susitikome prekybos centre. Iš pradžių tarpusavyje garsiai kalbėję apie tai, kokį sūrį pirkti pusryčiams, jie pritilo išgirdę, kad ir mes kalbamės lietuviškai.
Atrodė, kad jie susigėdo kalbėti lietuviškai apie sūrių kainas. Žmonės, jūs gėdijatės, kad perkate pigiau prieš savo kraštiečius, kurie irgi ieško geresnių kainų?
Kitas susidūrimas su lietuviais buvo atvykus į vieną iš lankomų objektų. Čia norėjau sutiktų lietuvių pasiteirauti, ar verta eiti, mat jie jau išeidinėjo, tačiau jie nebuvo linkę bendrauti. Po kelių mano užduotų klausimų apie tai, ar jiems patiko, jie tik nusisuko ir akivaizdžiai, nenorėję kalbėti, nuėjo.
Likau it musę kandusi. Ar mums tikrai gėda būti lietuviais ir bendrauti su žmonėmis iš tos pačios šalies? Iš kokios jūs kaimo? Tikiuosi, kad tai tik atsitiktinis sutapimas, kuris mane lydėjo.
Tikiuosi, kad mes nebijome pasirodyti, iš kur esame, o pamatę lietuvį svečioje šalyje dažniau nusišypsome, negu nueiname lyg pro statulą.“
Skaitytojai, jeigu ir jūs pastebėjote tai, kas patraukė jūsų akį arba išgirdote istoriją, kuri, manote, yra verta ne tik jūsų, bet ir tv3.lt skaitytojų dėmesio, dalinkitės ją siųsdami [email protected]
