„Konkurentai buvo stiprūs, bet mes tokie – vieninteliai“, – sakė sėkme Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose neabejojęs „Pirmo blyno“ komandos narys Edvinas.
„Pirmas blynas“ – tik vienas iš vakar sostinėje išdalytų Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų, lietuviškųjų „Oskarų“, laimėtojų. Valdovų rūmuose surengtoje iškilmingoje ceremonijoje pagerbti labiausiai žmogaus teisių srityje 2018 metais pasižymėję asmenys ir iniciatyvos – stiklinės burių statulėlės įteiktos 8 nominacijų laureatams, kurie išrinkti susumavus internetu balsavusios visuomenės ir komisijos balsus.
Nuo olandiškos dūdelės iki olando įkurto restorano
„Pirmo blyno“ komandos narys, 27-erių Dominykas Damkauskas tokiame iškilmingame renginyje dalyvavo pirmą kartą. Rankose laikydamas pagrindinį Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų simbolį – stiklinę burių statulėlę, vaikinas sunkiai valdė jaudulį. Pasak Dominyko, gera žinoti, kad prie šio apdovanojimo prisidėjo ir jis, ir kiti jauni negalią turintys žmonės: Povilė, Edvinas, Vaidotas. Svarbiausias čia, žinoma, Timas van Wijkas, ne tik patikėjęs šiais žmonėmis, bet ir kitiems parodęs – žiūrėkite, neįgalieji puikiausiai gali dirbti, suteikime jiems tokią galimybę.
„Pirmas blynas“ – pirmoji Dominyko darbovietė. Vaikinas pasakoja profesinėje mokykloje mokęsis trijų specialybių, netgi diplomą turįs, bet įsidarbinęs nebuvo, nors visada apie tai svajojo. Ši svajonė išsipildė tik tada, kai kreipėsi į neįgaliesiems įsidarbinti padedančią viešąją įstaigą „Sopa“, kuri, bendradarbiaudama su Timu, ir suteikė šią galimybę.
Dominykas juokauja, kad iš Olandijos atvykusio Timo restorane jam įsidarbinti buvo lemta. Jau kelerius metus jis groja „Spalvų orkestre“ – muzikos mokymo sistema „garsas-spalva“ į Lietuvą atkeliavo taip pat iš Olandijos. Pradėjęs nuo specialios olandiškos dūdelės su skirtingomis spalvomis pažymėtais klavišais, Dominykas šiandien dirba olandui priklausančiame restorane.
Vaikinas džiaugiasi jam patikėtomis padavėjo pareigomis – jis pirmasis užkalbina restorano lankytojus, anksčiau čia dar nesilankiusiems papasakoja apie „Pirmą blyną“, supažindina su jo tvarka, priima užsakymus. Restorano lankytojų būtinai pasiteirauja, ar patiko jų patiekalai, pakviečia dar kartą ateiti, paragina atsivesti ir draugų. Toks nuoširdus bendravimas maloniai nuteikia žmones, nemažai jų panori nusifotografuoti su restorano komanda. Paskui šiomis nuotraukomis pasidalija socialiniuose tinkluose – taip plečiasi „Pirmo blyno“ lankytojų ir gerbėjų gretos.
Dominykas restorane dirba (beje, jis atlieka ne tik padavėjo pareigas, bet ir padeda virtuvėje) tris dienas per savaitę, lankytojus pasitinka ir kas antrą šeštadienį. Per likusias porą laisvų dienų vaikinas lanko piešimo būrelį, užsiima gimnastika. Ir labai mėgsta megzti – namiškiams pledų parduotuvėje ieškoti tikrai nereikia. „O antradieniais repetuoju su „Spalvų orkestru“, – dar kartą jo gyvenime svarbų olandišką akcentą primena Dominykas.
„Pirmo blyno“ laimėjimas – garbė ir Įvairovės chartijai
Neįgaliųjų įdarbinimu besirūpinanti, tarpininko funkciją tarp negalią turinčio darbuotojo ir darbdavio atliekanti VšĮ „Sopa“ Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose taip pat buvo tarp nominantų, kurie galėjo laimėti „Metų proveržio“ apdovanojimą.
Praėjusiais metais „Diversity Development Group“ ir „Sopos“ iniciatyva beveik 30 organizacijų pasirašė Įvairovės chartiją, įsipareigodamos užtikrinti lygias galimybes darbo vietoje, stiprinti įvairovės valdymą, kurti draugišką ir įtraukią darbo aplinką. Nors šios nominacijos laureato skulptūrėlė už aktyvias organizacines pastangas rengiant pirmąjį Nacionalinį žmogaus teisių forumą įteikta profesorei Mildai Ališauskienei, galima drąsiai sakyti, kad VšĮ „Sopa“ be apdovanojimo irgi neliko. Juk jeigu ne „Sopa“, jos darbuotojų neįgaliųjų įdarbinimo reikalų išmanymas, bendradarbiavimas su Timu van Wijku, nežinia, kaip „Pirmam blynui“ šiandien sektųsi. Be to, šis restoranas taip pat pasirašė Įvairovės chartiją – taigi laimėjimas abipusis.
„Sopos“ direktorė Jurgita Kuprytė neslepia nuoširdžiai besidžiaugianti „Pirmo blyno“ sėkme. Pasak jos, tai pavyzdys verslui, kaip galima sukurti įtraukias darbo vietas. „Pirmas blynas“ nekėlė darbuotojams jokių išankstinių reikalavimų, tiesiog sakė – bandykim. Ir mes bandėm: žiūrėjom, ką kiekvienas iš šių neįgalių žmonių sugeba, galvojome, kaip geriausiai išnaudoti jų potencialą, – pasakoja J. Kuprytė. – Dar prieš atidarant restoraną išbandėme darbo simuliacijas, paskui mokėmės jau „Pirmame blyne“. Pasirašėme praktikos sutartis, kad neįgalieji galėtų išbandyti save realioje darbinėje aplinkoje, atrastų, kur geriausiai gali atsiskleisti.“
Tie, kuriems geriausiai sekėsi ir kurie labiausiai norėjo dirbti, tapo „Pirmo blyno“ komandos nariais. J. Kuprytė sako, kad jokios panašios patirties neturėję žmonės čia vis labiau pasitiki savo jėgomis, jaučia palaikymą ir maloniai stebina. Pavyzdžiui, Povilė atsiskleidė kaip gera organizatorė: puikiai vadovauja, mato situaciją, gali paskirstyti darbus. „Sopa“ ir dabar čia dirbančius neįgaliuosius globoja, padeda. Kelias dienas per savaitę jų darbuotojas ateina į restoraną, parodo, pataria, kaip geriau atlikti užduotis.
Visi „Įveiktos kliūties“ nominantai – sektinas pavyzdys
„Įveiktos kliūties“ apdovanojimui buvo nominuotos išskirtinai neįgaliųjų gerovei, šių žmonių įgalinimui skirtos iniciatyvos.
Pernai pirmą kartą „Nepatogaus kino“ filmų festivalyje kino teatre neregiai ir silpnaregiai kartu su visais žiūrovais galėjo mėgautis Mindaugo Survilos „Sengire“. Specialiai įgarsintame filme buvo naudojamas garsinis vaizdavimas, kai, pasitelkiant sinchroninį pasakojimą, ausinėse balsu atkuriami ekrane matomi vaizdai. Festivalio „Nepatogus kinas“ iniciatyva filmo „Sengirė“ seansas neregiams sulaukė didžiulio susidomėjimo ir palaikymo, todėl nenuostabu, kad buvo pasiūlytas „Įveiktos kliūties“ apdovanojimui.
Dar viena iniciatyva skirta neįgaliųjų teisėms ginti. Du pilietiški neįgaliojo vežimėliu judantys žmonės – Ramunė Šidlauskaitė ir Edmundas Buklys – nesusitaikė su diskriminuojančia padėtimi, ribojančia negalią turinčių žmonių teisę balsuoti, ir kreipėsi į teismą. 2018 m. Ramunė ir Edmundas laimėjo bylą prieš Vyriausiąją rinkimų komisiją ir Vilniaus miesto bei Vilniaus rajono savivaldybes dėl neužtikrintų sąlygų dalyvauti 2016 m. rinkimuose. Nors ši iniciatyva „Įveiktos kliūties“ apdovanojimo nepelnė, tačiau jos naudą šiemet vykusiuose savivaldybių tarybų rinkimuose pajuto daugelis neįgaliųjų – jiems buvo pritaikyta daugiau kaip pusė visų rinkimų apylinkių. Beje, regėjimo negalią turintieji svarsto, ar nevertėtų pasimokyti iš kolegų ir apskųsti teismui aklųjų teisių balsavimo suvaržymus – jie iki šiol savarankiškai, be lydinčio asmens, neturi galimybių išreikšti pilietinės valios.
Lygias galimybes kuriame kasdien
Šeštą kartą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kartu su Nacionaliniu lygybės ir įvairovės forumu surengti apdovanojimai jau tapo ne tik gražia tradicija, bet ir prasmingu postūmiu visose gyvenimo srityse siekti lygių galimybių. Kasmet atsiranda vis naujų iniciatyvų, kurios įkvepia pokyčius, skatina jais sekti. Vis daugiau žmonių drąsiai griauna nusistovėjusius stereotipus ir dogmas, siūlo naują požiūrį, savo darbais įrodo, kiek daug galima nuveikti, kad visi visuomenės nariai jaustųsi visaverčiai ir visateisiai.
Lygių galimybių kontrolierė Agneta Skardžiuvienė džiaugėsi ne tik laureatų nuopelnais. „Visos apdovanotos iniciatyvos savo laiku sulaukė nemažai žiniasklaidos dėmesio – kalbėta apie jų keliamas problemas, pokyčius, šių projektų palaikymą. Per ceremoniją išvydome ir įvertinome asmenis, kurie ilgai ir kantriai dirbo visų mūsų gerovės labui. Tad esu dėkinga už galimybę pamatyti ir pagerbti ne tik atkaklaus darbo rezultatus, bet ir žmones, dėl kurių visa tai įvyko“, – sakė ji.
Žmogaus teisės yra prigimtinės, lygias galimybes kuriame kasdien – ši mintis kartojosi ne vieno Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų ceremonijos dalyvio kalboje.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
Johanas Sebastianas Bachas
Liudvikas van Bethovenas
Volfgangas Amadėjus Mocartas
