Apie netikėtą pažintį, keliones ir ko lietuviai turėtų pasimokyti iš musulmonų, naujienų portalui tv3.lt papasakojo Tomas Kriščiūnas.
Tomai, kaip susipažinote su Saudo Arabijos princu Salmanu?
Mažas pokalbis, kurį amerikiečiai vadina small talk, kai konferencijos JAV metu užkalbinau arabiškos išvaizdos vaikiną, tapo svarbiu įvykiu mano gyvenime. Mažas pokalbis nėra tiesiog mažas savo dydžiu. Atvirkščiai – tai pokalbis, susipažinimas, prisistatymas, kurio metu gali užmegzti pažintį. Galbūt tai bus maloni pažintis tavo gyvenime, o gal taps šuoliu karjeroje.
Pasilabinę su tuo vaikinu susipažinome. Jis – Salmanas iš Saudo Arabijos, o aš – Tomas iš Lietuvos. Orientuojuosi geografijoje, bet man prieš penkerius metus Saudo Arabija atrodė paslaptingas, konservatyvus kraštas, greičiau dykuma. Tiesa, nustebino puiki Salmano anglų kalba. Atrodė, kad kalba kaip gimtąja kalba. Nuo to laiko pasimatydavome kartą per metus, metinės konferencijos metu.
Salmanas visada pasisveikindavo ir kviesdavo pavakarieniauti arba papietauti su juo ir jo komanda. O konferencijos Dubajuje metu atvyko su gana gausia palyda – visiškai kitaip nei mačiau JAV – visi tradiciškais arabiškais rūbais, pasitempę. Tada ir pasikalbėjome, kad jei kas pasikeistų, visada galiu paskambinti.
Kaip atsidūrėte Bahreine?
Taip nutiko, kad įmonė, kurioje dirbau, buvo parduota amerikiečių įmonei ir tapau nereikalingu. O gal laisvu.
Turėjau svajonę apkeliauti pasaulį, ką sėkmingai ir dariau. Buvau Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Prancūzijos Polinezijoje. Tailande, kai vieną kartą palinkėjęs Salmanui gerų Naujų metų, užsiminiau, kad aš laisvas, jis pasakė, kad nusipirko įmonę Bahreine. Pakvietė mane į konkursą užimti vadovo pozicijos.
Su mano planu – „Gyvenk įdomiai“ – tai kuo puikiausiai sutapo. Nors pradžia buvo kiek bauginanti dėl kultūrinių bei religinių skirtumų, smalsumas nugalėjo ir esu čia.
Kur dabar dirbate ir ką veikėte anksčiau?
Dirbu tame pačiame versle, kaip ir Lietuvoje bei Baltijos šalyse – vadovauju dokumentų archyvavimo, saugojimo ir skaitmeninimo įmonei.
2006–2008m. įsteigiau kavinių ir ledainių tinklą „Cafe Rosso“, kuris neatlaikęs krizės 2008 metų pabaigoje subyrėjo, nusinešdamas ne tik mano santaupas, verslą, bet ir būstą Žvėryne. Dar paliko kelis šimtus tūkstančių skolas bankams, kadangi buvau laidavęs asmeniniu turtu.
Asmeninio bankroto procedūra neegzistavo, todėl šešerius metus dirbau, kad grąžinčiau skolas visiems Lietuvoje veikiantiems skandinaviškiems bankams. Turėjau net 15 kavinių ir gavau daug pamokų. Svarbiausios iš jų – ekonomikos pakilimo metu bankai lankstosi, kad paimtum paskolą, o ekonominės krizės metu tavęs nepažįsta.
Todėl visiems patariu nedaryti jokių kavinių verslo, jei tik turi galimybę. Pagal taip, kaip keičiasi pavadinimai gatvėse ar muzikos bei sporto žvaigždės linčiuojamos medijoje, manau, kad 90% iš jų bankrutuoja nusinešdami sunkiai sukauptus pinigus.
Antra ir svarbiausia pamoka- visada yra išeitis. Visada. Jei jau taip nutiko, kad praradai visus pinigus ir turtus – žinok, kad visada yra išeitis. Neleisk depresijai ir suicidinėms mintims pasiglemžti tavo vienintelio gyvenimo, kuris gali būti labai įdomus ir prasmingas.
Kaip reagavo Jūsų šeima, kai sužinojo, kad išvyksite dirbti į Bahreiną?
Šeima palaikė, kaip visada. Mano visi artimieji ir draugai žino, kad mano vertybė numeris vienas yra laisvė. Bet ne laisvė daryti tai, kas šauna į galvą, o laisvė realizuoti savo planus ir gyventi su atsakomybe. Pirmiausia, išlaikyti savo vaikus ir šeimą.
Kas 6–8 savaites grįžtu į Lietuvą. Princas Salmanas sutiko su tokiu grafiku, kitaip ir pats būčiau nesiėmės tokio darbo. Žinoma, labiausiai pasiilgstu šeimos, savo vaikų, savo tėvo ir mamos- ačiū Dievui jie dar gyvi. Sprendimą dėl kraustymosi į Bahreiną su visa šeima ar man grįžti į Lietuvą priimsime per Velykas, kai sueis lygiai metai mano įsipareigojimui. Taip prižadėjau Salmanui, šio žodžio ir laikausi, nors kartais ir nelengva.
Bahreinas - tikra egzotika lietuvio ausiai. Ar sunku buvo prisitaikyti musulmoniškame krašte?
Bahreino Karalystė – toks oficialus šios šalies pavadinimas – greičiausiai pati laisviausia ir draugiškiausia šalis arabiškame pasaulyje.
Negaliu tvirtinti, kad visame musulmoniškame pasaulyje, nes neteko lankytis Indonezijoje ir Malaizijoje, kurias keliautojai taip pat labai giria. Noriu atkreipti dėmesį, kad arabas nėra lygus musulmonui – Libane, Jordanijoje, Egipte gyvena ir daug arabų krikščionių. Žinoma, didžioji dauguma yra musulmonų.
Prisitaikyti nebuvo sudėtinga – nemaža užsieniečių bendruomenė. Jei gerbi kitą šalį, jos žmones, jų papročius ir religiją, problemų niekur neturėsi. Nereikia matuoti pasaulio per savo prizmę ir patirtis. Pasaulis daug platesnis.
Kokia yra moterų padėtis Bahreine? Ar moterims leidžia dirbti Bahreine?
Viena iš pirmųjų pamokų, kurias gavau Bahreine – niekada nekišk pirmas rankos moteriai (nors mane mažą mama lygiai taip pat mokino), moteris pati pasirinks.
Aš daugiausiai Bahreine dirbu su verslo klientais, todėl eidamas į susitikimus nematau jokio skirtumo, palyginus su Lietuva – dirba ir vyrai, ir moterys. Tiesa, Saudo Arabijoje konservatyviau, ten daugiausiai dirba vyrai, bet vaikščiodamas po Rijado didelius prekybos centrus mačiau daugybę dirbančių moterų arabių.
Saudo Arabijos Karalystės naujasis kronprincas Mohammedas Bin Salmanas Al Saudas daro dideles permainas, todėl vis daugėja moterų biuruose. Tiesa, vyrai ir moterys turi dirbti atskiruose biurų kambariuose. Nuo Naujųjų metų pradžios net 70 tūkstančių moterų išsilaikė vairavimo teises.
Bahreine restoranai, kavinės, kaljano barai taip pat pilni moterų, kurios čia lankosi vienos, su šeima ar tiesiog draugėmis. Saudo Arabijoje moterys lankosi restorane tik su šeima.
Bahreine moterys rengiasi tradiciškai arba europietiškai, kažkur 50–50%. Yra išsiskyrusių – atrodo viskas panašiai kaip Lietuvoje.
Šeimose greičiausiai visko būna, kaip ir pas visus, bet nei karto nesu matęs nei vienos girtos moters, girdėjęs apie šeimą, kuri sumestų savo vaikus į šulinį arba sėdėtų ir žiūrėtų kaip degradavęs alkoholikas sadistas motinos akivaizdoje uždaužo jos sūnų....
Arabiškuose kraštuose didžiausia vertybė yra Dievas, Valstybė, Šeima. O moteris, vyras, vaikai, tėvai, seneliai yra tiesiog Šeimos dalis, kurioje kiekvienas turi savo vaidmenį.
Iš Jūsų įrašų socialiniuose tinkluose, galima suprasti, kad labai daug keliaujate. Kokia buvo pati įsimintiniausia kelionė iš aplankytų musulmoniškų kraštų?
Pirmą vietą visgi skirsiu apsilankymui princo Salmano tėvonijoje – mieste už 250 km. į šiaurę nuo Rijado, Al Grat. Fantastinė vieta, fantastiškas laikas ir be galo draugiški ir svetingi žmonės. Čia princo Salmano giminės turi didžiulę datulių plantaciją, kuri laistoma lietaus vandeniu, kuriuos liūčių metu susikaupia aukštai kalnuose. Viršijus kritinį lygį, pratrūksta kriokliu žemyn, šluodamas viską iš po kelio, bet puikiai palaistydamas datulių palmes.
Naktį mums pastatė palapinę, kurioje praleidom klajoklišką naktį. Kai Saudų giminė pradėjo vaduoti šalį iš Britų imperijos ir plėsti savo įtaką, jiems reikėjo palaikymo visoje didžiulėje teritorijoje. Centrinėje Saudo Arabijos dalyje juos palaikė princo Salmano šeima, senelis. Salmano senelio sesuo ištekėjo už Karaliaus Saudo.
Tiesa, Saud yra pavardė, iš kurios kyla šalies pavadinimas. Karališkieji ryšiai gana sudėtingi, bet iš ten kyla mano draugo ir vadovo princo Salmano princo titulas, nors tiesioginio ryšio su Saudų gimine nėra.
Noriu pasakyti – darbe tas visai neatsiliepia – niekas ten pinigų už dyką nemėto ir reikia užsidirbti pačiam. Princas Salmanas yra puikus verslininkas, turintis didelį autoritetą visoje mūsų industrijoje, o ypač JAV, kur mokėsi.
Kurie musulmoniškų šalių papročiai Jus žavi?
Gal daugiausiai galėčiau pasakyti apie Golfo įlankos šalių musulmonus. Kas labiausiai mane žavi, tai pagarba šeimai, vaikų pagarba tėvams, savo valstybei, religijai bei tradicijoms.
Kartą man mano geras draugas, banko savininkas sauditas ponas Hishamas, pasakė: „Tomai, mes labai tvirti žmonės. Užaugę dykumoje, kur reikėjo išgyventi smėlį, troškulį, dulkes, vėjo audras. Mūsų taip lengvai nepagąsdinsi, mes atsparūs“.
Atsakiau, kad mes, lietuviai, labai panašūs. Mūsų protėviai ir tėvai išgyveno kryžiuočius, beveik visus Europos karus, Sibirą, tremtį, sovietų okupaciją ir mes ilgiausiai sovietams visame pasaulyje ginklu besipriešinusi tauta – net 13 amžių. Ir ponas Hishamas man tvirtai paspaudė ranką.
Ar Bahreine žino Lietuvą?
Man visada labai smagu ir išdidu prisistatyti bahreiniečiams lietuviu. Per metus iš šimtų sutiktų žmonių, tik du žinojo apie Lietuvą.
Vienos draudimo kompanijos departamento direktorius ponas Abdulla pasakė, kad jo draugas vedęs labai gražią lietuvaitę. Adlyia Rotary klubo prezidentas ponas Ali pasakojo, kad jo sūnus mokosi Oksforde ir su ten dviem besimokančiais lietuviais žaidžia krepšinį vienoje komandoje. Paklausiau, kaip vaikinai? Superiniai vaikinai, atsakė ponas Ali.
Prisistačius lietuviu, bahreiniečiai išpučia akis – ne, niekada negirdėjome apie Lietuvą.... Paaiškinu, kad Šiaurės Europa. Nupiešiu oro žemėlapį – Švedija, Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva. Klausia, buvusi Sovietų Sąjunga? Tada aš išverčiu akis ir nustebęs klausiu jų, kas yra ta Sovietų Sąjunga.
Kol man aiškina, pradedu juoktis. Žinoma, kad žinau, bet nepraleiskite žodžio – buvusi okupuota Sovietų Sąjungos. Vėliau rimtai paaiškinu, kad jokios neapykantos rusams mes nejaučiame, tik jaučiame neapykantą Rusijos politikų vykdomam karui Ukrainoje.
Reklamuoju Lietuvą, kur tik galiu. Net balkone turiu iškėlęs nedidelę Lietuvos vėliavą.
