Tarsi viduramžiais lietuvaičiai nebūtų kažko joję Juodosios jūros link ar žygiavę į kovą prie Vienos, tiesa, nelabai skubėdami. Naujaisiais amžiais susiformavo ne tik moderni lietuvių tauta, bet joje išryškėjo ir klajūno bei avantiūristo genas. Posakis, kad kiekviename pasaulio kampelyje sutiksi žvirblį ir lietuvį, neatsirado šiaip sau, tuščioje vietoje.
Biržiečiai šioje klajūnų kategorijoje niekam nenusileidžia. Pirmoje po daugiau kaip dešimtmetį vykstančio pilietinio karo Siriją aplankiusioje lietuvių keliautojų grupėje net 20 procentų keliautojų buvo išeiviai iš Biržų krašto. Su vienu iš jų, Povilu Gailiūnu, ir šiandieninis mūsų pokalbis.
Povilai, jau senokai palikote Biržų kraštą. Kur jūsų gimtinė ir kur dabar nuvedė gyvenimo keliai?
Aš gimiau Guodžių kaime, vėliau gyvenau Kratiškiuose, Vabalninke. Vidurinę mokyklą baigiau Vabalninke, lankiau sporto mokyklą Biržuose. Vėliau studijavau jūreivystę Klaipėdoje, kurį laiką dirbau uosto laivyne, paskui kelte „LISCO Patria“.
Po Klaipėdoje praleistų aštuonerių metų išvažiavau į Olandiją. Ten pragyvenau trejus metus, grįžau ir vėl 2014 metais išvažiavau, šį kartą į Norvegiją, kur gyvenu iki šiol. Tačiau neketinu viso gyvenimo čia praleisti, jau yra planų su šeima grįžti į Lietuvą.
Iš kur tas noras trenktis bala žino kur, kai čia taip ramu ir gera? Turiu mintyje ir Lietuvą, ir Norvegiją. Ir kodėl Sirija, kur dar rusena pilietinio karo žiežirbos?
Aš labiau mėgstu ekstremalius, nestandartinius dalykus, ypač keliones. Manęs niekad neviliojo kelionės, kur viskas įskaičiuota, kaip įprasta važiuoti poilsiauti į Turkiją ar Egiptą.
Man norisi pažinti pasaulį tokį, koks jis yra iš tiesų, o ne pateiktą kažkokioje gražioje formoje. Poreikį keliauti jutau visą laiką – ir gyvendamas Lietuvoje, ir užsienyje. Rimtesnis keliavimas po svečias šalis prasidėjo gal prieš gerą dešimtmetį, kai atsirado finansinių galimybių. Aš seniai feisbuke seku keliautoją Daną Pankevičių, kuris žinomas visoje Lietuvoje ir yra aplankęs apie 180 pasaulio valstybių, matęs ir šilto, ir šalto.
Pastebėjau jo skelbimą apie organizuojamą kelionę į Siriją, nors jis greit buvo pašalintas. Tokias keliones Danas dažniausiai siūlo savo rato žmonėms, kurie jau yra kartu keliavę. Sirija – tai šalis, į kurią pats, kaip pavienis keliautojas, nenuvyksi. Aš susisiekiau su D. Pankevičiumi ir per kelias minutes apsisprendžiau keliauti.
Kad keliaus daugiau biržiečių, aš nežinojau. Grupė susirinko iš 14 žmonių ir vadovo Dano. Sukūrė jis bendrą pokalbių chat‘ą, ir ten vis šmėžavo Justinas Kulbis. Galiausiai aš prisiminiau, kad kartu su Justinu prieš 20 metų Biržų sporto mokykloje krepšinį lankėme. Justinas yra daug keliavęs su Danu Pankevičiumi, buvo Somalyje, Šiaurės Korėjoje ir kitose retai kam pasiekiamose vietose.
Ar nebuvo baimės? Juk tai šalis, kur karas iš esmės dar nepasibaigęs, konflikte dalyvauja ne viena etninė ir religinė grupė, o islamo fundamentalistams europiečiai nėra mėgstamiausi draugai.
Ne, daugiau vedė pažinimo azartas. Aišku, jei keliautum vienas, gal būtų ir baisoka, tačiau, kai keliauji su grupe ir turi tokį patyrusį vadovą, kaip Danas, kuris lankėsi Sirijoje dar prieš karą, tai visiškai nebuvo jokios baimės. Daugiau baiminosi pažįstami, giminaičiai ir bičiuliai. Mes buvome pirmoji lietuvių grupė, kuri keliavo į Siriją po pilietinio karo.
Keturiolikos žmonių grupėje net trys keliautojai buvo iš Biržų krašto – be manęs ir Justino, į kelionę dar vyko iš Pabiržės kilusi Ramunė Maldutytė. Juokavome, kad jau galime steigti biržiečių gentį Sirijoje.Vykome iš Vilniaus. Pirmiausia nuskridome į Beirutą, Libano sostinę. Ten pernakvojome, o kitą dieną autobusu pajudėjome Sirijos link. Lėktuvu taip paprastai į Siriją nenuskrisi. Karas ten aprimęs, bet nesibaigęs. Tiek Damasko, tiek Aleppo oro uostai kartais yra bombarduojami.
Koks pirmas įspūdis pakliuvus į Artimuosius Rytus?
Beirutas – labai šiukšlinas miestas, Sirija daug tvarkingesnė už Libaną. Gatvėse stulbina eismo chaosas, kur, atrodo, visi važiuoja bet kaip – kur nori, nerodydami jokių posūkio signalų. Kol važiavome iš aerouosto, gal penkis kartus atrodė, kad tuoj užsimušime.Atstumas tarp Beiruto ir Damasko gal 120 kilometrų, tačiau išvažiavę ryte, tikslą pasiekėme tik pavakare. Libane viskas buvo gerai iki sienos. Ten užtrukome lygiai tris valandas. Reikėjo gauti vizas, o jas gauti nėra lengva. Pradėjo siuntinėti nuo vieno langelio prie kito, kone akivaizdžiai reikalaudami kyšio.
Padėjo susitvarkyti mūsų autobuso vairuotojas, padėjo dar kažkoks kitos grupės gidas, lydėjęs keliautojus iš Anglijos.Kai atvykdami stovėjome pasienio ruože, priėjo viena musulmonė su mažu vaiku, visiškai juodai apsirengusi ir pradėjo prašyti dolerių. Vėliau ėmė siūlyti pirkti už dolerius kūdikį. Siaubinga ir nesuprantama.
Nuo pasienio dar gana ilgai važiavome iki Damasko, nes teko pravažiuoti gal 16 ar 17 kariuomenės patikros postų per likusius 60 kilometrų. Tikrino įvairiai – vieni tik apžiūrėdavo autobusą, pažiūrėdavo, kas važiuoja, kiti patikrindavo pasus, ar yra viza. Kartą tikrino ir mūsų turimą bagažą.
Kaip lietuvius pasitiko vienas seniausių pasaulio miestų Damaskas?
Damaske mums pasisekė, atsitiko taip, kad visas viešbutis buvo išnuomotas tik mūsų grupei, daugiau kitų svečių nebuvo. Žiauriai fainas viešbutis. Įrengtas, aišku, rytietiškai, spalvingai, turėjo nuostabų vidinį kiemelį, atskirtą nuo miesto triukšmo.Damaske karo nesijaučia, visi kažkuo užsiėmę – kas dirba, kas kaljaną rūko ar kavą geria. Nematyti jokių sugriovimų, tik labai daug kariškių. Prie žymesnių lankytinų objektų visur patikros postai, bet mane gal tik kartą paprašė parodyti, kas yra kuprinėje, elgėsi maloniai.
Vos išlipus, smegenys sunkiai suvokė, kokiame chaose atsidūrė kūnas. Žmonių srautas, transportas, nuolat skambantys automobilių signalai. Kadangi ilgai važiavome, buvau labai išalkęs. Stabtelėjau prie gatvės maisto pardavėjo nusipirkti ko nors užkąsti ir atsilikau nuo grupės. Nei veikiančio telefono, nei interneto.
Praklaidžiojau gal 15 minučių ir jau ėmiau kiek stresuoti, ką reikės daryti. Bet čia priėjo vietinis žmogus ir paklausė, ar aš esu iš atvykėlių grupės. Man patvirtinus, žmogus apsidžiaugė, sakė, kad visi jaudinasi, kur aš prapuoliau. Toks buvo pirmas nelabai jaukus nuotykis. Nors šiaip sirai labai šilti, paslaugūs ir draugiški žmonės, jie išsiilgę turistų.
Kitą dieną prie mūsų prisijungė vietinis gidas, kuris lydėjo mus visos kelionės metu. Lankėme muziejus, praėjome Damasko turgų, aplankėme pagrindinę mečetę. Vietiniai daug klausinėjo, kas mes tokie, iš kur esame. Vaikai tai kiek įkyrėjo, vaikščiodami iš paskos ir primygtinai siūlydami pirkti gėlių puokštelę už dolerį.
Aplankėte ne tik sostinę, bet ir kitus vakarinės Sirijos dalies miestus. Kaip atrodo šalis, sąlyginai aprimus karo veiksmams?
Iš Damasko pajudėjome į šalies šiaurę, į aukščiau kalnuose esantį Maaloula miestelį. Anot gido, kadangi miestas kalnuose, ten kiek vėsiau, vietiniai sirai jį buvo pamėgę kaip atostogų vietą. Tačiau 2014 metais ISIS (Islamo valstybė Irake ir Sirijoje,dar kartais vadinama IS, ISIL – 1999 metais įkurta radikali islamistų grupuotė, labiausiai pagarsėjusi 2014 – 2015 metais, kai paskelbė įkūrusi Islamo valstybę – kalifatą užgrobtose šiaurės Sirijos ir Irako teritorijose.
Per kelerius metus išblaškyta ir praradusi teritorijas organizacija grįžo prie tarptautinio terorizmo – aut. past) teroristai miestą beveik visiškai sugriovė. Miestelis buvo krikščioniškas, lankėmės ten baigiamoje atstatyti graikų katalikų bažnyčioje. Bažnyčioje sutikome ir Rusijos privačios karinės grupuotės „Wagner“ samdinius.
Jie net į bažnyčią eina su automatiniais ginklais, kas labai nepatinka vietos gyventojams. Mes juokavome, kad jie turbūt labai bijo, kad į bažnyčią nešasi automatus.Aplankėme ir aukščiausioje miesto vietoje buvusio keturių žvaigždučių viešbučio griuvėsius. Iš ten puikus vaizdas, tačiau viešbutis visiškai suniokotas. Čia buvo įsitvirtinę ISIS kovotojai, iš čia snaiperiai galėjo patogiai apšaudyti visą mietelį. Viešbutį apšaudė ir šturmavo Sirijos kariuomenė, iš jo ne kažkas ir liko.
Kitas kelionės taškas – Aleppo miestas. Pakeliui sustojome aukštikalnėse esančioje bažnyčioje ir vienuolyne, į kurį reikėjo kopti 400 akmeninių laiptelių. Dar buvome stabtelėję Homs mieste, kurio sugriauta apie 80 procentų. Ištisi kvartalai – vieni griuvėsiai. Kai kur pirmame aukšte dar dirba kokia parduotuvėlė, o likę aukštai visai suniokoti. Aleppas irgi buvo smarkiai sugriautas, tačiau jis intensyviau atstatinėjamas.
Vyksta darbai, kyla nauji namai, gyvenimas po truputį grįžta į įprastą vagą. Kai važiavome į Aleppą, gidas pranešė, kad ką tik buvo atakuota Aleppo oro uoste esanti karinė bazė, ją bombardavo Izraelio aviacija. Klausė jis mūsų, ką dabar daryti, ar važiuosime toliau. Dabar tai net juokinga, kad mes buvome tokie atsipūtę – žinoma, kad važiuojame, jokių problemų. Kai kitą dieną lankėme Aleppo citadelę, o ji aukštoje miesto vietoje, tai dar matėsi iš oro uosto teritorijos teberūkstantys dūmai.
Lankėmės senoviniame Palmyros mieste, kurio pavadinimas išvertus reiškia palmių miestas. Kažkada tai buvo svarbiausia Sirijos dykumos oazė. Kolonos, palmės, pastatų liekanos liudija apie šio miesto puošnumą. Šio miesto amfiteatre buvo nužudytas Sirijos archeologas, paveldosaugininkas, mokslininkas, Palmyros miesto senienų skyriaus vadovas Khaled Mohamad al-Asaad, labai gerbiamas Sirijoje žmogus. Jį ISIS teroristai kankino, vėliau viešai nukirto galvą ir jo kūnas buvo pakabintas miesto centre kabėti.
Važiuodami į Palmyrą matėme labai daug Sirijos karinės technikos, tankų, bet visi paslėpti, įvaryti į kažkokius garažėlius, tik pabūklas kyšo. Nežinau, kodėl būtent toje vietoje jų tiek daug, gal dėl to, kad ten aktyvesni teroristai. Bet vaizdas įspūdingas – važiuoji tarp suniokotų pastatų, pilna tankų, ir supranti, kad esi dar karštame taške, kad karas čia vis dar vyksta.
Kokių malonių ar nelabai netikėtumų teko patirti kelionės metu?
Kaip minėjau, buvau kiek paklydęs pirmą dieną Damaske. Dar teko pasivažinėti ir vietiniu motociklu. Mes buvome sustoję įsipilti kuro. Ten tokių degalinių, kaip mes įpratę, nėra, kurą pila tiesiog iš kanistrų. Ten stovėjo keletas vietinių jaunuolių su motociklais. Pagyriau jų motociklus, parodžiau savo motociklo nuotrauką. Klausia manęs, gal noriu jo motociklą pabandyti. Pravažiavau jo motociklu, paskui dar jis mane pavežėjo. Siūliau pinigų, bet neėmė, sakė, jog malonu pabendrauti ir panašiai.
Damaske turguje paskutinę dieną prieš išvykdamas į Libaną ieškojau lauktuvių namiškiams. Prieina toks žmogelis, sako, einam pas mane, bus labai geros kainos. Einam. Pradėjo jis mane kažkur vestis tarp pastatų, laiptais į viršų. Velnias, galvoju, ar beišeisiu iš čia gyvas. Bet nusivedė jis į savo parduotuvėlę, aš ten kažką nupirkau, ir kainos tikrai buvo geresnės nei turguje. Panašu, kad vyras buvo kažkoks nelegalus prekiautojas ar panašiai.
Koks bendras vaizdas – keliai, maistas, kainos, gyventojai, gamta?
Keliai, kuriais važiavome tarp miestų, asfaltuoti. Duobių yra, bet bendrai būklė nebloga. Eismo intensyvumas nedidelis, kamščių nepasitaikė. Važinėjome tik patikrintais keliais, nes daug kelių dar liko užminuoti.Oras Sirijoje buvo visiškai pakenčiamas, čia jautiesi geriau nei Libane, kur didelė oro drėgmė. 30- 33 laipsniai šilumos, oras sausas, tokia temperatūra nesunkiai pakeliama.
Apie kainas. Už vieną dolerį ten gauni apie 4400 vietinių pinigų. Už tiek gali nusipirkti pora alaus ar pavalgyti gatvės užkandinėje. Restorane sumokėsi 5- 8 dolerius, bet tai irgi nėra daug. Maistas skanus, populiarus visokiausias humusas. Kiaulienos jie nevalgo, jautiena brangi, tai daug vištienos ir avienos.
Skanūs vietiniai gėrimai, net nežinia, iš ko padaryti. Gėrėme iš rožių padarytą gėrimą, labai skanus, tik daug neišgersi, nes labai saldus. Puikios salotos, ką tik iškepta duonelė. Kadangi valgėme bendrai, visa grupė, tai mums sunešdavo daug visokių patiekalų ir kiekvienas rinkdavosi, kas patinka. Tačiau, matyt, ne visada viskas lietuviškam skrandžiui tiko. Tarpusavyje juokavome, kad milteliai nuo skrandžio skausmo ir viduriavimo „Smecta“ yra geriausias mūsų palydovas.
Šalis pasaulietiška, jokių ribojimų alkoholiui nėra, tik yra daug garsių ženklų padirbinių, tad reikia žiūrėti. Moterys irgi rengiasi įvairiai – vienos visiškai nerodo veido, tik plyšelis akims, kitos tik galvas apsirišusios tradicinėmis skaromis, o likusios apsirengusios, kaip pas mus įprasta. Gal kiek kukliau, nėra taip iššaukiančiai, kaip kartais pasitaiko Europoje.Viename bare Alepe mums gal pusę valandos grojo net lietuviška muzika. Vienas mūsiškių paprašė, tai vietiniai iš „YouTube“ kanalo ir paleido.
Buvo ir tokių nelauktų dalykų, kurių jokiu būdu nesitikėjai išvysti. Nuvažiavome į kažkokį mažą miestuką, išėjome pasivaikščioti, matome kažkokias šviesas. Prieiname – o ten didžiausias klubas po atviru dangumi.Visi linksminasi, pasipuošę. Niekaip nepatikėsi, kad esi Sirijoje, kad čia taip gali būti.Apie politiką vietiniai nekalba. Gidas paaiškino, kad to nedaro net tarpusavyje. Ir negalima nieko šnekėti apie vėliavą. Tai yra šventa ir gali sulaukti didelių nemalonumų – sulaikymo ir panašiai. Sirijoje viskam vadovauja prezidentas Bašaras al-Asadas, jo portretai kabo ant kiekvieno kampo. Jo kultas šalyje labai jaučiamas.
Jei reikėtų keliais žodžiais atsakyti, kas šioje kelionėje paliko didžiausią įspūdį, nuo ko pradėtumėte?
Labiausiai įstrigo tų sugriautų miestų vaizdai. Dar būtų galima suprasti, jei tai būtų atsitikę dėl kokio žemės drebėjimo. Tačiau dabar matai kulkų ir sviedinių paliktas žymes, sienoje įstrigusią raketą, galybę besivoliojančių gilzių. Atrodo šiurpiai ir suvoki, koks pragaras čia vyko.
Žiauriai nustebino vietos žmonių draugiškumas. Labai labai šilti žmonės. Sirijoje didelė problema su elektra, tad gyventojai jos gauna tik 4 valandas per parą, o visą kitą laiką reikia turėti savo generatorių. Bet dauguma paprastų žmonių jų neturi, tad gyvena be elektros. Kai pagalvoji, kaip mes, lietuviai, gerai gyvename, turime daugybę to, ko tie žmonės nėra matę, tačiau skundžiamės daugiau nei jie. O jie kad ir gatvėje sėdėdami šypsosi, juokiasi, geria savo arbatą ar rūko kaljaną.
Ypač malonu prisiminti savo kelionės bendražygius. Visi iki vieno buvo labai faini, nuostabūs žmonės, tapome lyg viena didelė šeima. Dauguma labai patyrę keliautojai, buvę gerokai pavojingesnėse vietose, tokiose kaip Somalis ar Pietų Sudanas. Kai klausaisi jų kelionių istorijų, ypač Dano Pankevičiaus, net stebiesi, kaip jam pavyko išlikti gyvam.
Kelionė su visais skrydžiais, pragyvenimu ir kitomis išlaidomis man atsiėjo apie 3300 eurų. Manau, tai nėra didelė suma už tokią kelione ir tai, ką ten teko išvysti. Nuotykiu esu be galo patenkintas, nesitikėjau nė dešimtadalio to, ką gavau iš Sirijos. Tikrai rekomenduoju visiems, kas laisvalaikiu keliauja ne į kurortus, o nori pažinti pasaulį.
