„Organizacijų, kurios priima savanorius, visoje Afrikoje yra labai daug, tačiau dauguma jų yra mokamos. Ten tu gauni puikų maistą, karštą dušą ir patogias lovas. Aš supratau, kad tai būtų kaip atostogos, o aš noriu ne to.
Domėjausi kokį mėnesį, kur galėčiau savo pagalbą ir norą daryti gera nukreipti, ir radau organizacijas Afrikoje, kurios yra nemokamos, nes niekas nenori ten važiuoti. Jos yra atskirtos nuo pagrindinių vietų, nes ten gyvena buvusių ar esamų narkomanų vaikai, užsikrėtę dar motinų įsčiose, sergantys maliarija ir pan. Ten gyvena nėščios paauglės ir visi probleminiai vaikučiai. Tokį pasaulį pamatyti aš ir norėjau, tai čia ir gyvenu“, – tv3.lt pasakojo mergina.
Nori duoti
Izabelė sako, kad kiekvieno žmogaus gyvenime ateina etapas, kur jis ima galvoti, ką gero nuveikęs. Jai toks etapas taip pat atėjo ir mergina panoro išbandyti save.
„Apžvelgiau savo gyvenimą ir pamačiau, kad mes visi baigiame mokslus, darome karjerą, einame į vakarėlius, bet ar tai yra tai, ko iš tikro norime? Nežinau. Po tam tikrų gyvenimo įvykių atsisėdau ir pagalvojau, ką aš dariau dėl kitų? Visada viską dariau dėl savęs. Tada supratau, kad noriu ne imti, o duoti.
Ėmiau svarstyti: o kokie variantai? Galiu pervesti pinigų benamiams, šuniukams, vaikams ar kūdikių namams, bet tuo viskas ir baigsis – penkios minutės, ir viskas. Aš norėjau išgyventi tai pilnai, tad mano galvoje sušmėžavo Afrika“, – pasakoja mergina.
Sudrebėjo ranka
Iš pradžių ji net nemaniusi, kad jai pavyks išvažiuoti – merginai tai atrodė nerealu, tačiau paieškojusi informacijos internete suprato, kad tai visgi yra realu. Užpildžiusi keletą savanorystės paraiškų, Izabelė jau kitą dieną sulaukė skambučio iš vienos organizacijos.
„Pokalbis truko apie 45 min., per kurį buvau paprašyta atsiųsti savo pilną sveikatos reziumė, kraujo tyrimus – absoliučiai viską. Taip pat turėjau siųsti rekomendacijas iš buvusių darbdavių ir dėstytojų. Po to turėjau dar vieną pokalbį, kurio gale man pasakė, kad aš tinku ir galiu atvykti. Taip ir atsidūriau čia, Kenijoje ir dabar šioje organizacijoje esu vienintelė baltaodė“, – kalbėjo Izabelė.
Mergina prisimena, kad, prieš važiuojant į Keniją, ji turėjo išklausyti paruošiamuosius psichologinius kursus, o tai nebuvo lengva:
„Kursai būdavo kartą per savaitę per programą „Skype“ ir tęsdavosi dvi valandas. Turėjome suprasti, kad čia gali tekti pamatyti visko, o galbūt ir patys galime kažkuo užsikrėsti. Taip pat turėjau pasirašyti raštą, kad aiškiai suvokiu, jog nebūtinai iš čia grįšiu sveika ir nebūtinai su visomis galūnėmis. Ranka pasirašant, žinoma, sudrebėjo, o mama su močiute verkė ne savu balsu“, – pasakojo Izabelė.
Tad mergina išvyko į Keniją su bilietu į vieną pusę – sako, kad grįš į Lietuvą, kai pajaus, jog jau padarė viską, ką norėjo, ir gavo visas pamokas.
„Kai atvažiavau į Keniją, organizacija, kurioje savanoriauju, buvo man suorganizavusi transportą. Mane pasiėmė du vaikinai ir iškart paklausė, kur mano draugai. Aš pasakiau, kad esu čia viena. Jie pagalvojo, kad tai pokštas. Tada paklausė dar kartą, ir kai jiems patikinau, jog tikrai esu viena, jie pažiūrėjo į mane kaip į nesveiką. Kai dar pasakiau, kad esu čia su bilietu į vieną pusę, jie turbūt tikrai mane palaikė beprote. Iš jų reakcijos supratau, kad taip niekas čia nedaro“ , – kalbėjo Izabelė.
Savanorystė su lūšnynų vaikais
Izabelė savanoriauja dviejuose miestuose – Nakuru ir Nairobyje. Pastarajame ji dirba trečiame pagal dydį lūšnyne pasaulyje. Žodis „žiauru“ sąlygoms ten apibūdinti yra per švelnus.
„500-tams žmonių skirtas vienas tualetas, o 8 asm. šeima išgyvena už 1 dolerį per dieną, kas yra 100 Kenijos šilingų. Tame lūšnyne – Kiberos – šviečiu jaunas moteris bei mergaites apie higieną ir šeimos planavimą. Ten yra labai prastas suvokimas apie apsisaugojimo priemones. Mergaitės pirmo vaiko susilaukia 12-os, o sulaukusios 30-ties jau turi po 8 vaikus. Kai kurios jaunos merginos visiškai neturi žinių apie lytinį gyvenimą, nesuvokia ŽIV ir AIDS rizikos, nors jų paplitimas Kiberoje yra didžiausias visoje Kenijoje. Tad mano darbas – lūšnynų mergaites, kurių yra šimtai tūkstančių, apšviesti“, – kalba Izabelė.
Mergina sako, kad dauguma mergaičių svajoja kuo greičiau ištekėti ir pagimdyti vaiką, nes įsivaizduoja, kad tai gali joms padėti ištrūkti iš lūšnyno.
„Kai aš joms pasakoju apie šeimos planavimą, jos žiūri į mane tuščiais žvilgsniais. Daugumai atrodo, kad kalbu nesąmones“, – teigia savanorė Afrikoje.
Izabelė primena, kad Afrikoje yra apie 3,5 mln. vaikų, kurie serga ŽIV. Afrikoje gyvena 90 proc. viso pasaulio vaikų, kurie turi ŽIV užkratą.
„Baisiausias dalykas, kad pusė jų jau gimsta su šiuo užkratu ir jie neturi jokio pasirinkimo gyventi sveiką gyvenimą. Kita pusė jų ŽIV užsikrečia ankstyvoje paauglystėje – tai būna gatvės vaikai, kurie santykiauti pradeda 12-os metų, o narkotikų pabando dar anksčiau. Tada tos nėščios dvylikametės pagimdo tokį pat vaikiuką ir po to auga abudu tokiuose centruose kaip tas, kur šiuo metu dirbu aš“, – kalbėjo ji.
Kūdikio lavonas srutose
Izabelė buvo pakraupusi, kai pamatė, jog Afrikoje gyvybė nėra vertinama.
„Man buvo šokas, kai pirmą dieną atvažiavusi į lūšnyną ėjau per srutų duobes ir pamačiau ten naujagimio lavonėlį. Jis tiesiog ten gulėjo. Moteris matomai pagimdė kūdikį ir paliko jį ten – negyvas, tai negyvas.... Ir plaukia tas lavonėlis srutų duobe, ir niekam tai nerūpi. Man kaip europietei pamatyti tokius dalykus buvo baisu. Po tokių vaizdų kelias valandas verkdavau atsirėmus į sieną“, – sakė mergina.
Organizacija, kurioje savanoriauja Izabelė, dirba su visais sergančiais vaikais. Į Nakuru atvežami vaikai ne tik iš Kenijos, bet ir iš Tanzainijos, Ugandos. Izabelei labai įstrigo, kai į organizaciją atvežė du vaikučius – ketverių ir šešerių metų – iš genties, gyvenančios prie Ugandos sienos.
„Ta nedidelė gentis išmirė nuo šiltinės, o tie du vaikučiai liko. Jie buvo visiškai laukiniai: nuogi, kando mums į rankas, šnypštė kaip kačiukai. Dabar jau eina antra savaitė, kaip jie čia, bet jie vis dar šnypščia ir puola. Ir iš tokio vaikiuko reikia padaryti žmogų. Jiems reikia parodyti, kad gali valgyti iš lėkštės, kad galima apsivilkti kelnes. Tai užtruks keletą metų“, – kalba Izabelė.
Su aukštuoju išsilavinimu – Saliamonas
Kitus vaikučius Izabelė moko geografijos pradmenų. Nors Izabelė pagal išsilavinimą nėra mokytoja, tačiau baigęs 12 klasių žmogus Afrikoje, sako savanorė, laikomas profesoriumi, o jeigu turi dar ir aukštąjį išsilavinimą – pačiu Saliamonu.
„Kai vaikams pasakau, kad pamoka baigta, jie net nuliūsta, nes jie labai nori mokytis. Afrikoje mokslas yra vienintelis kelias į geresnį gyvenimą. Jie mokslą supranta kaip gyvenimo dovaną, nes yra daug neraštingų žmonių, o jei išmoksi parašyti raidę, tavo gyvenimas gali būti iš tiesų geresnis“, – sako Izabelė.
Savanorė Afrikoje su vaikais susišneka anglų kalba – jie puikiai šią kalbą moka, nes Kenija yra buvusi Didžiosios Britanijos kolonija.
Perkratė savo gyvenimą
Nors vaikučiai, su kuriais dirba Izabelė, serga ŽIV ir AIDS, mergina nebijo užsikrėsti, nes žino, kaip virusas plinta.
„Nevengiu jų laikyti ant rankų, pinti jiems kasyčių. Man visų jų gaila ir aš suprantu, kad kiek galiu tos meilės duoti, tiek ir duodu. Organizacijoje, kuri yra įsikūrusi Nakuru, jų yra labai daug – 370. Jie patys supuola, patys glaudžiasi, žiūri į tave blizgančiomis akytėmis. Kai supranti, kad kažkas iš jų neišgyvens (praeitą savaitę palaidojom vieną berniuką), nepatirs pirmosios meilės, niekada neišvažiuos atostogų, tada perkratai savo gyvenimą – įvertini viską, ką turėjai, supranti, kaip viską reikia vertinti ir ko galbūt kažkada neįvertinai. Vertybės keičiasi ne dienom, o valandom“, – sako Izabelė.
Mergina pamini, kad ji gyvena visiškai tokiomis pat sąlygomis kaip ir tie vaikučiai. Ji gyvena, keliasi ir prausiasi su jais, valgo su jais – savanoriai neturi jokių išimčių. O taip pat vaikams reikia padėti atlikti visus ryto bei dienos ritualus. Maistas, higiena, medikamentų dozavimas – savanorių darbas.
„Po darbo dienos sėdžiu po žvaigždėtu dangumi, žiūriu į jį ir suprantu – taip žmonės ir gyvena, ir jie yra laimingi. Jie neturi nieko, bet jie turbūt yra labiausiai besišypsantys žmonės, kokius esu mačiusi“, – pasakoja savanorė.
Magija ir vudu
Izabelė kalba, kad Afrikoje yra labai paplitusi juodoji magija ir vudu. Vietiniai, sako ji, net nesupranta, kaip tokiais dalykais galima netikėti. Tačiau čia ir atsitinka tokių dalykų, po kurių kūnas nueina pagaugais....
„Man įsiminė vieno vietinio istorija, nutikusi prieš keletą mėnesių: vienas jaunas, bet labai turtingas ūkininkas buvo pasisamdęs masajų genties sodininką, o vėliau jį atleido. Atleistasis sodininkas, jau išėjęs iš darbo, pamiršo ūkininko namuose kažkokį daiktą, tad nutarė jį pasiimti. Jau buvo tamsu, ir žmogelis lipo per tvorą, kad pasiimtų savo pamirštąjį daiktą. Ūkininkas pamanęs, kad kažkas laužiasi, jį nušovė. Tuomet nušautojo draugai masajai susirinkę prie laužo būrė, norėdami atkeršyti už savo draugą. Po dviejų dienų ūkininkas krito negyvas nuo širdies smūgio. Klausantis šios istorijos man kūnas pagaugais nuėjo“, – kalbėjo savanorė.
Stebuklinga gamta ir paprastas maistas
Izabelė pasakoja, kad Afrikoje nėra vien tik skurdas ir vargas – čia yra ir nuostabi gamta:
„Čia augmenija ir gyvūnija gniaužia kvapą. Kaip Lietuvoje ganosi karvės, čia laksto zebrai, jei pas mus medyje tupi varna, čia – beždžionė. Išlindęs iš džiunglių žirafiukas, prašantis duoti atsikąsti banano, irgi yra kasdienybė“, – sakė Izabelė.
Maistas, pasakoja ji, čia paprastas ir kuklus, bet to ji ir norėjusi:
„Atsikėlus ryte nusiskini bananą ir jį suvalgai. Be bananų ir gamtos dovanų, čia taip pat valgomos kukurūzų burbuolės ant laužo, juodosios pupelės, iš kurių daromos košės, įvairios žolės. Čia valgau ir labai daug Moringos augalo lapų, kurie duoda visus reikiamus mineralus, kokių tik reikia žmogui. Valgau labai daug tų lapų, bananų ir kukurūzų. Tenkinuosi tuo, kas yra, ir tai irgi yra savotiškas spyris į užpakalį džiaugtis tuo, ką turi“, – kalba mergina.
Izabelė sako, kad, nors Kenijoje ji ir gerokai sulyso, tačiau energijos turi tiek, kaip niekada – mergina dar ir pradėjo kasdien bėgioti, keltis šeštą ryto. Savanoriavimas Kenijoje jai yra neįkainojamas: čia ji suprato, kad, kuomet nieko neprašai, gauni daugiausiai.
